Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Kai pagaliau atplėšiau nuo sėdynės savo stilingai aprengtą esybę, durininko jau nebesimatė ir manęs niekas nelaukė. Pro atdarą langą sklido gyvos kapelos muzika ir sode sklandė kvapnių žvakių aromatas. Giliai atsikvėpiau ir ištiesiau ranką pabelsti, bet durys staiga atsilapojo pačios. Prisipažinsiu, dar niekada savo jauname gyvenime nebuvau taip nustebinta kaip tąvakar: man maloniai šypsojosi Kristianas.

– Ende, širdele, kaip džiaugiuosi, kad atėjai, – sušuko jis ir palinkęs godžiai pabučiavo man į lūpas. Bučinys išėjo gan intymus, nes iš nuostabos buvau net prasižiojusi.

– Ką čia veiki?

Jis šyptelėjo ir ranka brūkštelėjo per nuolatos ant akių krintančią garbaną.

– Norėčiau to paties paklausti tavęs. Atrodo, tu sekioji mane kiekviename žingsnyje. Pamanysiu dar, kad užsimanei su manimi permiegoti.

Aš išraudau ir kaip tikra dama atsikirtau:

– O ko gi ne. Tiesą pasakius, aš čia atvykau ne kaip viešnia, o kaip išsipusčiusi auklė. Miranda pakvietė važiuoti drauge ir tik mašinoj pasakė, kad teks šį vakarą prižiūrėti šeimininkų išpaikėlį sūnelį. Taigi, jei leisi, norėčiau eiti ir pasižiūrėti, ar tam niurzglai jau pašildytas pienelis ir užrištas seilinukas.

– Jam nieko netrūksta, nebent tik dar vieno bučkio iš jo žaviosios auklės. – Ir jis suėmė mano veidą delnais, ir dar kartą pakštelėjo į lūpas. Jau žiojausi paprieštarauti ir paklausti, kas čia, po paraliais, dedasi, bet jis tai suprato kaip mano atsidavimą ir kyštelėjo man į burną savo liežuvį.

– Kristianai! – tyliai sušvokščiau išsigandusi, kai pagalvojau, per kiek laiko Miranda išvytų mane iš darbo, jei pamatytų besilaižančią su jai nepažįstamu vaikinu jos kviestiniame vakarėlyje. – Ką čia, po velnių, išdarinėji? Paleisk mane! – ištrūkau iš jo glėbio ir pamačiau jo erzinančiai žavingą šypsenėlę.

– Ende, kadangi matau, jog tu čia ne visai susigaudai, tai pasakysiu, kad šitie namai yra mano . Šį vakarėlį rengia mano tėvai. Aš juos pergudravau ir paprašiau, kad lieptų tavo šefei atsivesti ir tave. Ar ji tau sakė, ar tu pati susigalvojai, kad man dešimt metų?

– Tu turbūt juokauji. Prisipažink, kad juokauji, gerai?

– Ne. Smagu, ar ne? Kadangi niekaip kitaip negaliu iki tavęs prisikapstyti, tai pagalvojau, kad šitas triukas gali padėti. Mano pamotė su Miranda kadaise buvo artimos draugės, kai ši dirbo prancūziškajame Podiume . Mano pamotė yra fotografė ir ji daro žurnalui nuotraukas. Taigi aš jos paprašiau, kad ji pasakytų Mirandai, jog jos sūneliui būtų neprošal žavios asistentės draugija. Suveikė kaip medus. Eime, paduosiu tau ko nors išgerti. – Jis uždėjo ranką man ant juosmens ir nuvairavo mane prie didžiulio ąžuolinio baro svetainėje, už kurio trys jauni uniformuoti padavėjai pilstė į taures martinį, viskį ir siūlė aukštas taures šampano.

– Paaiškink man tiesiai šviesiai: ar tikrai man šį vakarą nereikės prižiūrėti jokio vaiko? Gal turi kokį mažametį brolį ar dar ką? – Aš negalėjau suvokti, kad atvažiavau į pobūvį su Miranda Pristli ir kad visą vakarą be jokių įpareigojimų galėsiu linksmintis su šauniuoju rašytoju! O gal jie pakvietė mane ketindami priversti šokti, dainuoti ar kaip kitaip linksminti svečius? O gal staiga pritrūko gėrimams nešioti padavėjos ir pamanė, kad aš puikiausiai galėsiu užimti jos vietą? O gal mane nuves į drabužinę, kur turėsiu pakeisti ten tūnančią paniurusią ir nelaimingą merginą? Mano protelis niekaip negalėjo patikėti Kristiano pateikta versija.

– Na, negaliu sakyti, kad tau visą vakarą neteks nieko veikti, nes aš reikalauju daug dėmesio. Vis tiek kertu lažybų, kad šiuo vakaru nenusivilsi. Luktelk manęs čia. – Jis pabučiavo man į skruostą ir pradingo svečių minioje, kurią sudarė daugiausia garbingą padėtį užimantys vyrai ir dailios, madingai apsitaisiusios keturiasdešimtmetės penkiasdešimtmetės. Ten buvo bankininkų ir žurnalų leidėjų, keletas dizainerių, fotografų ir keli modeliai – vaizdui pagražinti. Už miesčioniško namo mačiau akmenimis grįstą vidinį kiemelį, nušviestą baltų žvakių. Ten tyliai grojo violončelininkas, ir aš išsliūkinau pasižvalgyti. Čia iš karto pastebėjau Aną Vintur. Atrodė tiesiog pribloškiančiai su šilkine kremine suknele ir karoliukais siuvinėtais Manolo bateliais. Ji gyvai šnekučiavosi su vaikinu, greičiausiai savo draugu. Didžiuliai Chanel akiniai nuo saulės visiškai slėpė jos akis, ir man buvo sunku spėti, ar ji džiaugėsi, ar pyko, ar verkė. Spauda mėgdavo lyginti Anos ir Mirandos elgesį ir jausmus, bet aš negalėjau patikėti, kad pasauly būtų dar bjauresnis žmogus už mano šefę.

Už jos mindžikavo, kaip supratau, būrelis Vogue žurnalo darbuotojų, atsargiai nužiūrinėjančių Aną, lygiai kaip ir mūsiškės Kleksės nužiūrinėdavo Mirandą. Šalia jų stovėjo skardžiabalsė Donatela Versači. Jos veidą dengė toks storas makiažo sluoksnis, o drabužiai taip ankštai gludo prie jos kūno, kad ji atrodė lyg karikatūra. Kai pirmą kartą lankiausi Šveicarijoje, negalėjau atsistebėti, kaip smarkiai ji man priminė parodiją. Donatela tąvakar atrodė labiau panaši į parodijų personažą iš šeštadienio vakaro laidos nei pati į save.

Gurkštelėjau šampano (ko visai nesitikėjau šįvakar gausianti) ir trumpai šnektelėjau su kažkokiu italu – baisesnio gyvenime dar nebuvau sutikusi. Jis be perstojo pliurpė apie savo įgimtą susižavėjimą moters kūnu, bet, ačiū Dievui, pasirodė Kristianas.

– Eikš su manim trumpam, – pakvietė jis ir vėl sumaniai nuvairavo mane pro svečius. Jis vilkėjo savo tradicinę uniformą – puikiai išblukintus Diesel džinsus, baltus medvilninius marškinėlius, tamsų sportinį švarkelį, Gucci batus – ir nepriekaištingai pritapo prie stilingai madingos minios.

– Kur tu mane vedi? – pasidomėjau, akimis ieškodama Mirandos. Kad ir ką man pasakojo Kristianas, jis turbūt tikėjosi, jog tūnosiu kur nors kamputyje ir rašinėsiu faksus ar taisinėsiu kelionės grafiką.

– Pirmiausia parūpinsiu tau ko nors išgerti, o gal ir sau. O paskui pamokysiu šokti.

– Kodėl manai, kad nemoku šokti? Tavo nelaimei, esu talentinga šokėja.

Jis padavė man dar vieną taurę šampano, kuri atsirado tarsi iš giedro dangaus, ir nusivedė mane į oficialiąją tėvų svetainę, išpuoštą įvairiais kaštono atspalviais. Šešių muzikantų kapela griežė linksmą muziką, o kelios dešimtys perkopusių per trisdešimt porelių smagiai sukosi ratu. Tarsi paprašyta, kapela pradėjo groti Marvino Gajaus dainą „Susitaikykime“, ir Kristianas truktelėjo mane prie savęs. Jis maloniai kvepėjo brangiais kvepalais, primenančiais mokyklos laikais mėgstamą „Polo Sport“ kvapą. Jo klubai lingavo tiksliai į muzikos ritmą, ir mudu, neturėdami jokių gašlių minčių, lengvai sukomės po improvizuotą šokių aikštelę, o jis tyliai niūniavo man į ausį. Kambarys tarsi ėmė plaukti man prieš akis, aš nebejaučiau, kad su mumis šoka ir kiti svečiai, girdėjau, kaip kažkas pasiūlė už kažką tostą. Tą kartą man galvoje buvo tik vienas aiškus reginys – Kristianas. Kažkur giliai pasąmonėje kirbėjo baugšti mintis, kad šis prie manęs prisispaudęs kūnas yra ne Alekso. Bet man buvo vis tiek. Tik ne dabar, ne šįvakar.

Gerokai po pirmos susigriebiau, kad aš čia atvykau su Miranda ir jau kelias valandas jos nemačiau. Maniau, kad ji mane pamiršo ir seniai parvažiavo į viešbutį. Kai pagaliau prisiverčiau atsiplėšti nuo minkštasuolio jo tėvo darbo kambary, pamačiau ją linksmai besišnekučiuojančią su Karlu Lagerfeldu ir Gvinet Peltrou. Jie aiškiai nesuko sau galvos, kad po kelių valandų teks keltis ir bėgti į Christian Dior kolekcijos pristatymą. Aš dvejojau, prieiti ar ne, bet ji mane pastebėjo ir pamojo.