Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– An-drė-ja, ateik čia, – pašaukė kone linksmu ir minios šurmulį, kuris pastarosiomis valandomis gerokai sustiprėjo, pranokstančiu balsu. Kažkas prigesino šviesas, ir aš aiškiai mačiau, kaip pasilikti nusprendusius svečius rūpestingai globojo besišypsantys barmenai. Apimta malonaus šampano svaigulio aš nė kiek nesupykau už jos irzliai ištartą mano vardą. Jau ir taip tą vakarą jaučiausi kaip devintame danguje, tai ji dar mane kviečiasi susipažinti su jos draugais garsenybėmis.

– Ateinu, Miranda, – atsiliepiau kupinu neišpasakyto dėkingumo, kad mane čia atsivedė, balsu. Ji nė nepažvelgė mano pusėn.

– Atnešk man Pellegrino ir iškviesk prie durų mašiną. Aš jau išvažiuoju. – Šalia stovėjusios dvi moterys ir vyriškis garsiai prunkštelėjo. Mano veidas užsiplieskė kaip ugnis.

– Gerai. Aš tuoj. – Atnešiau stiklinę vandens, kurią ji paėmė nė nepadėkojusi, ir pasukau pro išretėjusių svečių būrį mašinos link. Norėjau susirasti Kristiano tėvus ir padėkoti, bet paskui persigalvojau ir nuėjau tiesiai prie durų, kur jis pats stovėjo atsirėmęs į staktą su savimi patenkinto žmogaus šypsena veide.

– Na, tai sakyk, mano Ende, ar tau šįvakar buvo linksma? – jam truputį pynėsi liežuvis, bet šitaip jo balsas skambėjo tik dar mieliau.

– Manau, kad taip.

– Ir viskas? Spėju, norėtum, kad pasikviesčiau į viršų, a, Ende? Viskas savo laiku, drauguže. Viskas savo laiku.

Aš jam draugiškai plekštelėjau per ranką.

– Nesimaivyk, Kristianai. Padėkok už mane savo tėvams. – Ir mikliai palinkusi į priekį pakštelėjau jam į skruostą. – Labanakt.

– Erzini? – paklausė jis dar labiau kliūvančiu liežuviu. – Ak tu, išdykėle! Tavo draugui turbūt tai labai patinka, ar ne? – Dabar jis šypsojosi visai nuoširdžiai. Jam tai buvo tik flirtas, žaidimas, o aš nuo minties apie Aleksą trumpam prablaivėjau. Jau daugelį metų man nebuvo taip smagu ir gera kaip šiandien. Nuo gėrimo ir šokio susiglaudus, jausdama jį rankomis spaudžiant mane prie savęs, pasijutau tokia laiminga, kaip dar nesijaučiau per visus Podiume išdirbtus mėnesius, per kuriuos patyriau tik nusivylimą, pažeminimą ir kūną alinantį nuovargį. Turbūt dėl to Lili šitaip gyveno, pamaniau. Vaikinai, pobūviai, begalinis džiaugsmas, kad esi jaunas ir patrauklus. Baisiai norėjau jai paskambinti ir viską papasakoti.

Po penkių minučių Miranda įsitaisė šalia manęs ant galinės limuzino sėdynės ir man pasirodė, kad ji laiminga. Pamaniau, kad gal padaugino išgerti, bet tuojau pat nuvijau šalin tokią mintį: kiek teko regėti, ji tik siurbteldavo gurkšnelį kitą ir tik dėl to, kad šito reikalavo socialinė padėtis. Jai labiau nei šampanas patiko Perrier ar Pellegrino, pieno kokteilis ar latte kava, o ne Cosmo kokteilis. Taigi šansai, kad ji bent kiek pasigėrė, buvo beveik nuliniai.

Iškamantinėjusi mane apie rytdienos grafiką (ačiū Dievui, susiprotėjau įsimesti jį į rankinuką), ji atsisuko į mane ir pirmą kartą per visą vakarą atidžiai pažvelgė į akis.

– Emilija… An-drė-ja, ar seniai jau tu pas mane dirbi?

Klausimas užklupo mane iš netyčių ir aš niekaip negalėjau suvokti paslėptų jo motyvų. Atrodė labai keista, kad staiga tapau jos klausimo objektu, kai paprastai į mane kreipdavosi kaip į kokią idiotę, kodėl kažko nesurandu, neatnešu, nepaduodu ar neišsiunčiu. Dar niekada ji nieko neklausinėjo apie mano gyvenimą. Nebent ji prisiminė keletą mano gyvenimo smulkmenų, įstrigusių per apklausą priimant į darbą. Bet ir tai pasirodė neįmanoma, nes jau pirmą dieną ji spoksojo į mane tuščiu žvilgsniu ir jai buvo nė motais, kokį ir kada baigiau koledžą, kokioje vietoje Manhatane gyvenau ir ką veikiau didžiajame mieste tas kelias valandas, kai nereikėjo bėgioti ir vykdyti jos kvailų užgaidų. Ir nors šis klausimas akivaizdžiai turėjo Mirandos elementų, man nuojauta pakuždėjo, kad pokalbis gali pakrypti apie mane.

– Kitą mėnesį jau bus metai, Miranda.

– Kaip manai, ar išmokai ko nors naudingo, kas tau praverstų ateity? – Ji stebeilijo į mane, ir man akimirksniu dingo noras paleisti tiradą apie tai, kokių dalykų išmokau: kaip milžiniškam mieste surasti kokią mažai žinomą parduotuvę ar nereikšmingą straipsnį apie naują restoraną, išspausdintą kokiame viename iš kelių dešimčių platinamų laikraščių be jokios užuominos į jo antraštę ar laikraščio pavadinimą; kaip šokinėti apie paaugles mergiūkštes, kurios gyvenime visko matė daugiau nei mano abu tėvai kartu sudėjus; kaip maldauti, šaukti, rėkti, įtikinėti, primygtinai reikalauti, apgaudinėti, mulkinti ar žavėti nuo eilinio imigranto maisto išvežiotojo iki stambios leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, kad išpeščiau tai, ko man reikia ir kada reikia; ir, žinoma, kaip per valandą atlikti sudėtingiausią užduotį, nes pasakymas „nežinau, kaip tai padaryti“ ar „tai tiesiog neįmanoma“ faktiškai neegzistavo. Tai buvo iš tiesų neaprėpiamų žinių įgijimo metai.

– Žinoma, išmokau, – meilikavau aš. – Per vienus darbo metus pas jus išmokau ir sužinojau daugiau nei per visą gyvenimą bet kokiame kitame darbe. Man buvo išties smalsu stebėti, kaip leidžiamas didžiausias – pats didžiausias – žurnalas, sekti jo gamybos ciklą ir stebėti kitus darbus. Ir, žinoma, matyti, kaip tobulai jūs vadovaujate visam darbui, kokius priimate sprendimus. Metai buvo tikrai nepakartojami. Esu nepaprastai jums dėkinga, Miranda! – Tokia dėkinga, kad turėjau pamiršti apie jau dvi savaites skaudamus protinius dantis, nes nebuvo laiko užsirašyti pas stomatologą. Et, tiek to. Nauja, gana artima ir skausminga pažintis su Jimmy Choo kojų šedevrais nė iš tolo neprilygo dantų skausmui.

Negi ji iš tiesų su manim kalba? Dėbtelėjau į ją, ir man pasirodė, kad ji patikėjo kiekvienu mano žodžiu, nes vylingai linkčiojo galvą.

– Žinai, An-drė-ja, aš laikausi tokios taisyklės: jeigu per metus mano merginos dirba šauniai, pasiūlau joms paaukštinimą pareigomis.

Man apmirė širdis. Negi aš iš tiesų nesapnuoju? Negi ji dabar ims ir pasakys, kad jau iš anksto parūpino man vietą The New Yorker ? Ji turbūt nė nežino, kad dėl to darbo aš galėčiau ir numirti. O gal ji ką nors nujautė ir dėl to pasistengė?

– Be abejo, tu man keli dar daugybę abejonių. Nemanyk, kad nepastebėjau tavo pasyvumo ar tų dejonių ir grimasų, kai paprašau padaryti ką nors tokio, kas tau ne prie širdies. Spėju, kad čia tik nesubrendusios jaunystės ženklai. Nors kitose srityse esi pakankamai kompetentinga. Kokį darbą norėtum dirbti?

Pakankamai kompetentinga! Galėjo dar pridurti, kad esu talentinga, šiuolaikiška, žavi ir gabi mergina. Miranda Pristli mane pagyrė, kad esu kompetentinga!

– Matot, nepagalvokit, kad man nepatinka mada, man ji tikrai patinka. Ir kam gi nepatiktų? – pasiskubinau paaiškinti naudodamasi proga, kad jos gera nuotaika, ir nuolat sekdama jos veido išraišką, kuri visiškai nekito. – Esmė ta, kad aš visą laiką svajojau tapti rašytoja. Manau, kad šita sritis man būtų tinkamiausia.

Ji susidėjo rankas į skreitą ir nusisuko į langą. Buvo aišku, kad šis keturiasdešimt penkių sekundžių pokalbis jai jau nusibodo, todėl turėjau skubėti.

– Žinoma, aš negaliu pasakyti, ar tu moki rašyti, bet aš nebūčiau prieš, jeigu parašytum keletą straipsnių mūsų žurnalui. Gal kokią teatro recenziją ar į svarbių įvykių rubriką. Aišku, jeigu šis darbas nesikirs su tiesioginėmis tavo pareigomis man. Ir, žinoma, bus atliekamas laisvu nuo darbo laiku.

– Taip, taip, suprantama. Būtų tikrai nuostabu! – Mudvi kalbėjomės, bendravome ir dar nė sykio neišgirdau žodžių „pusryčiai“ ar „valykla“. Viskas klojosi pernelyg gerai ir aš išdrįsau pasakyti dar daugiau: – Mano svajonė – kada nors pradėti dirbti žurnale The New Yorker.