Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Tą vakarą padėjusi ragelį graudžiai apsiverkiau. Ne vien dėl Alekso, dėl visko, kad taip staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Prieš metus į Elias-Clark nedrąsiai įkėlė koją skurdi, nepatyrusi mergina, o išėjo puošni, visa galva ūgtelėjusi ir subrendusi moteris. Per tą laiką įgijau tiek patirties, kad priimtų į bet kokį nesudėtingą darbą. Ir nors dabar mano asmens biografijoje puikavosi raudona F raidė („išvyta iš darbo“), nors mano draugas pareiškė nutraukęs draugystę, nors likau tik su lagaminu rankose (tiek to, keturiais Voitton lagaminais, pilnais nuostabiausių, garsių dizainerių siūtų drabužių), pagalvojau: gal taip ir geriau?

Išjungiau telefono garsą ir iš apatinio rašomojo stalo stalčiaus išsitraukusi sąsiuvinį pradėjau rašyti.

Mano tėtis jau spėjo užsidaryti savo kabinete, o mama jau suko garažo link, kai aš nulipau į apačią.

– Labas rytas, širdele. Nežinojau, kad jau atsikėlei. Aš skubu. Turiu studentą lygiai devintą. Džila išskrenda dvyliktą, todėl jums geriau būtų išvažiuoti anksčiau, kad neįkliūtumėte į piką. Aš neišsijungsiu mobiliojo, todėl jeigu kas, skambinkit. Tiesa, ar judvi su Lili šiandien vakarieniausite namie?

– Dar nežinau. Aš tik atsikėliau ir dar nė kavos neišgėriau. Iš kur man žinoti, ką aš veiksiu vakare?

Ji nė nesiteikė išklausyti mano atsakymo, nes jau buvo tarpdury, man nespėjus nė prasižioti. Lili, Džila, Kailas ir mažylis jau sėdėjo virtuvėje už stalo ir tylėdami skaitė Times. Vidury stalo stovėjo lėkštė su šlapiais, visai neskaniai atrodančiais blynais, stiklainis uogienės ir lėkštelė ką tik iš šaldytuvo ištraukto sviesto. Viskas buvo nepaliesta, išskyrus kavą, kurios kas rytą tėtis atnešdavo iš Dunkano spurginės. Ši tradicija kilo iš jo nenoro valgyti mamos pagamintą maistą. Šakute pasmeigiau blyną ir norėjau susipjaustyti, bet iš jo liko tik suzmekusi krūva mielinės tešlos.

– Kaip čia galima valgyti? Ar tėtis neatnešė spurgų?

– Atnešė ir įkišo į spintelę prie savo kabineto durų, – nutęsė Kailas. – Nenorėjo, kad pamatytų mama. Atnešk visą dėžutę, kad jau eini.

Telefonas sučirškė man esant pusiaukelėje iki paslėpto grobio.

– Klausau, – atsiliepiau irzliai. Pagaliau atpratau į kiekvieną skambutį atsiliepinėti „Mirandos Pristli biuras“.

– Sveiki. Ar galima Andrėją Sachs?

– Aš klausau. O kas prašo?

– Andrėja, labas. Čia Loreta Andriano iš žurnalo Seventeen.

Mano širdis suspurdėjo. Aš buvau parašiusi literatūrinį straipsnį apie paauglę, kuri taip užsigeidė įstoti į koledžą, kad ėmė ignoruoti tėvus ir draugus. Per dvi valandas sukurpiau tą kvailą merginos istoriją, bet jaučiau, kad užgavau pačias jautriausias meninės raiškos stygas.

– Labas. Kaip laikotės?

– Puikiai. Ačiū. Man atnešė tavo apsakymą ir turiu pripažinti, man jis patiko. Žinoma, reikia dar paredaguoti, nes mūsų skaitytojos dar labai jaunos, visgi aš norėčiau jį išspausdinti vasario mėnesio numeryje.

– Išspausdinti? – Negalėjau patikėti savo ausimis. Išsiuntinėjau apsakymą kelioms dešimtims paauglių žurnalų redakcijų, vėliau sukūriau kiek brandesnę šio apsakymo versiją, skirtą porai dešimčių moteriškų žurnalų, bet nė viena redakcija nieko neatsakė.

– Žinoma. Mes mokam po pusantro dolerio už žodį ir man reikėtų užpildyti keletą tam tikrų anketų. Turbūt ir anksčiau esi dirbusi laisvai samdoma rašytoja, ar ne?

– Tiesą pasakius, ne. Bet aš dirbau Podiume. – Nesuprantu, kaip man šovė galvon pridurti šitą sakinį, juolab kad vienintelis dalykas, kurį ten tekdavo rašyti, buvo bauginantys grasinimai mažai pažįstamiems žmonėms. Bet Loreta nepastebėjo logikos stokos tarp mano pasakytų dviejų sakinių.

– Tikrai? Mano pirmas darbas po koledžo irgi buvo Podiume . Dirbau madų skyriaus asistente. Per tuos vienus metus išmokau daugiau nei per kitus penkerius.

– Aš irgi pasisėmiau daug patirties. Džiaugiuosi, kad tai patyriau.

– Ką tu dirbai?

– Aš buvau Mirandos Pristli padėjėja.

– Tikrai? Vargšelė, aš nė nežinojau. Pala pala. Ar ne tave ji išgrūdo iš darbo Paryžiuje?

Per vėlai susigriebiau padariusi klaidą. „Šeštajame puslapyje“ buvo išspausdinta nemaža anotacija apie tą nevykusį nesusipratimą po kelių dienų, kai grįžau iš Paryžiaus. Turbūt išpasakojo kokia nors Kleksė, mačiusi mano blogo elgesio protrūkį. Kadangi mano žodžiai buvo perpasakoti visai tiksliai, tai neįsivaizduoju, kas dar galėjo čia pasidarbuoti. Kaip galėjau pamiršti, kad ne aš viena skaičiau tą straipsnį. Įtariau, kad Loretai gali imti mažiau patikti mano apsakymas nei prieš tris minutes pokalbio pradžioje. Bet dabar jau nebebuvo kur dingti.

– Taip. Bet iš tiesų viskas buvo truputį kitaip nei tame straipsnyje. Jie incidentą pernelyg smarkiai išpūtė. Tikrai.

– Tikiuosi, kad ne. Jau seniai turėjo kažkas pasiųsti tą bobšę į vieną vietą. Ir jeigu tą padarei tu, tai žemai lenkiu galvą. Per tą moterį ištisus metus mano gyvenimas buvo gyvas pragaras, bet man neteko su ja persimesti nė žodeliu. Klausyk, man netrukus spaudos konferencija, tad ar negalėtume susitarti, kada susitinkam? Tau reikia ateiti ir užpildyti keletą anketų, o aš norėčiau susipažinti su tavimi artimiau. Atsinešk viską, kas, tavo manymu, tiktų spausdinti žurnale.

– Gerai. Tiesiog nuostabu. – Mudvi susitarėme susitikti kitą penktadienį lygiai trečią ir aš padėjau ragelį, vis dar netikėdama tuo, kas įvyko. Kailas su Džila paliko pasaugoti mažylį Lili, o patys nuėjo persirengti ir susikrauti daiktų. Vargšelis jau buvo pradėjęs taip gailiai inkšti, kad rodėsi, dar minutė, ir pratrūks raudoti. Ištraukiau jį iš vaikštynės ir pasisodinau ant peties, paglosčiau nugarytę pro švelnią naktinę pižamėlę ir jis, mano pačios nuostabai, liovėsi niurzgęs.

– Nepatikėsi, kas man paskambino, – pasakiau, šokdama po kambarį su Aizeku. – Ogi pati žurnalo Seventeen redaktorė. Rengiasi išspausdinti mano apsakymą!

– Eik jau! Tu duosi spausdinti savo gyvenimo istoriją?

– Čia ne mano gyvenimo istorija, o Dženiferės. Tik du tūkstančiai žodžių, ne kažin kas, bet vis tiek pradžia.

– Tikrai, ką čia ir bepridursi. Mergina pagaliau pasiekia išsvajotą tikslą, bet praranda visus jai artimus žmones. Dženiferės gyvenimo istorija. Tiek to, – Lili šypsojosi ir markstėsi kaip katinas.

– Na ir kas tos smulkmenos. Esmė ta, kad rengiasi spausdinti vasario mėnesio numeryje. Ir dar žada sumokėti tris tūkstančius dolerių. Argi ne juokinga?

– Sveikinu, Ende. Iš tiesų, tai labai rimta. Čia bus tavo vizitinė kortelė, ar ne?

– Taip. Ne The New Yorker, bet pirmam žingsniui bus gerai ir šitas žurnalas. Jeigu išspausdintų dar keli žurnalai, gal ir nusišypsotų laimė. Penktadienį susitinku su ta moterimi ir ji prašė atnešti viską, ką turiu parašiusi. Ji nė nepaklausė, ar kalbu prancūziškai. Ji irgi nekenčia Mirandos. Mielai dirbčiau pas ją.

Nuvežiau į oro uostą teksasiečius, nupirkau po sotų riebų mėsainį pietums Lili ir sau, dar kai ko atsigerti, ir likusią dienos dalį, taip pat kitą ir dar kitą dieną praleidau rašydama apsakymus Mirandos nekenčiančiai Loretai.

19

–Man, prašau, didelę porciją kapučino su vanile, – užsisakiau pas kažkokį man nepažįstamą padavėją Starbucks kavinukėje 57-ojoj gatvėj. Jau prabėgo penki mėnesiai nuo tos dienos, kai čia lankiausi paskutinį kartą. Iš čia išėjau nešina pilnu padėklu kavos puodelių ir užkandžių, baisiai skubėdama, kad Miranda neišmestų manęs iš darbo vien už tai, kad kvėpuoju. Kai prisimenu, vis pagalvoju, kad geriau jau būti išmestai už pasiuntimą į vieną vietą nei už atnešimą paprasto cukraus vietoj cukraus pakaitalo. Pabaiga ta pati, tik žaidimas daug įspūdingesnis.