Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Mielai dar paplepėčiau, bet esu keblioj padėty, nes nežinau, ką man toliau daryti. Reikia sugalvoti, kaip greičiau parskristi namo. Kaip manai, ar galiu pasinaudoti bilietu atgal? Juk ji negali išmesti manęs iš darbo ir palikti kaip stoviu svetimoje šalyje, ką?

– Žinoma, jos elgesys būtų visiškai pateisinamas, jeigu šitaip padarytų, Andrėja, – atsakė ji. Aha! Paskutinis lašas mano taurėje. Malonu buvo jausti, kad ji nė kiek nepasikeitė. – Juk, šiaip ar taip, pati prisivirei košės, kad išlėktum iš darbo. Bet nemanau, kad ji būtų tokia kerštinga. Persiųsk mums pinigus už bilietą, o aš jau žinosiu, kaip toliau pasielgti.

– Ačiū, Ema. Labai tau dėkinga. Ir sėkmės tau. Kada nors tapsi nepakartojama žurnalo leidėja.

– Tikrai? Tu taip manai? – džiugiai paklausė ji. Kodėl jai buvo tokia svarbi mano, kaip didžiausios nevykėlės madų pasaulyje, nuomonė, aš nesupratau, bet ji buvo velniškai patenkinta.

– Žinoma. Nė kiek neabejoju.

Kristianas paskambino, vos tik baigiau kalbėti su Emilija. Nieko keisto, kad jis iš kažkur sužinojo, kas atsitiko. Neįtikėtina! Bet jam buvo taip smagu klausytis karčių mano gyvenimo smulkmenų, kad apibėrė mane įvairiausiais pažadais ir kvietimais, nuo kurių mane dar labiau supykino. Pasakiau jam tiesiai šviesiai, kad dabar turiu ganėtinai daug rūpesčių, ir paprašiau kurį laiką neskambinti. Aš pati jį susirasiu, kai tik atsiras reikalas.

Kadangi per stebuklą ponas Reno su savo palyda dar nespėjo sužinoti, kas man nutiko, tai aš pasisakiau, kad dėl šeiminių aplinkybių turiu skubiai išvykti namo. Per pusvalandį visa armija viešbučio tarnautojų nupirko man bilietą lėktuvui į Niujorką, sukrovė lagaminus ir pasodino ant galinės limuzino sėdynės su pilnut pilnutėliu baru gėrimų ir išlydėjo į Šarlio de Golio oro uostą. Vairuotojas buvo tikras plepys, bet aš mažai jam atsakinėjau: norėjau dar kelias akimirkas pasimėgauti mažiausiai apmokamos, bet aukščiausiai vertinamos asistentės pareigomis laisvajame pasaulyje. Įsipyliau sklidiną taurę atšaldyto sauso šampano ir lėtai, svaiginančiai mėgavausi kiekvienu gurkšniu. Man prireikė vienuolikos mėnesių, keturiasdešimt keturių savaičių ar 3 080 darbo valandų, kad suprasčiau – pagaliau ir visam laikui, – jog aklai tikėti Mirandos Pristli veidrodiniu įvaizdžiu tikrai nėra geras dalykas.

Vietoj įprasto vairuotojo su rankose iškeltu lapu ir mano pavarde ant jo, oro uoste praėjusi pro pasų kontrolę pamačiau tėvus, kurie baisiai apsidžiaugė mane išvydę. Kai baigėm glėbesčiuotis ir sveikintis, jie tiesiog šokiruoti nužvelgė mano drabužius (aš vilkėjau aptemptus, puikiai išblukintus D&G džinsus, aukštakulnius batelius ir visiškai plonytę palaidinukę – jie buvo pasiūlyti skyriuje „įvairūs kiti“, poskyryje „į/iš oro uosto“, ir tai buvo patys patogiausi kelionei lėktuvu skirti drabužiai) ir pranešė džiugią naujieną: Lili atsibudo iš komos ir jaučiasi ganėtinai gerai. Mes nuvažiavom tiesiai į ligoninę, kur net Lili nesusilaikė ir puolė komentuoti mano aprangą, vos tik aš įžengiau į palatą.

Aišku, jai teko susidurti su teisine problema, nes, šiaip ar taip, ji važiavo priešais vienpusį eismą ir dar gerokai įkaušusi. O kadangi niekas rimtai nebuvo sužeistas, tai teisėjas parodė didžiulį nuolankumą, ir nors jos asmens kortelėje visam laikui liks įrašas, kad ji bausta už vairavimą neblaivi, jai skyrė tik privalomą gydymąsi nuo alkoholio ir dar galybę valandų visuomenei naudingo darbo. Mudvi apie tai dar mažai kalbėjomės, nes ji niekaip negalėjo prisipažinti, kad turi problemų dėl gėrimo, visgi aš ją nutempiau į pirmąjį anoniminių alkoholikų susirinkimą Ist Vilidže ir ji man vėliau atvirai prisipažino, kad ne taip jau ten ir blogai. „Pasiutiškai jaudinausi“, – taip pasakė ji, bet kai aš kilstelėjau antakius ir pažvelgiau į ją priekaištingai – a la Emilija, – ji pridūrė, kad sutiko keletą padorių vaikinų ir kad būtų visai malonu padraugauti su kuo nors pakankamai blaiviu. Visai nebloga mintis. Mano tėvai liepė nuvažiuoti pas Kolumbijos universiteto dekaną. Iš pradžių jai jų reikalavimas atrodė kaip tikras košmaras, bet galiausiai viskas išėjo į gera. Dekanas ne tik leido Lili išeiti akademinių atostogų vidury semestro, bet dar ir parašė įsakymą koledžo iždininkui, suteikiantį jai teisę kitą pavasarį grįžti į mokslus.

Atrodo, Lili gyvenimas ir mūsų draugystė grįžo į senas vėžes. Bet su Aleksu reikalai visai pašlijo. Kai mes atvykome į ligoninę, radom jį sėdintį prie Lili lovos, ir kai aš jį išvydau, supratau, kad be reikalo mano tėvai diplomatiškai nusprendė palaukti kavinėje. Mudu šaltai pasisveikinom ir įnikom šokinėti aplink Lili, bet kai po pusvalandžio jis užsimetė striukę ir pamojo man atsisveikindamas, mudu daugiau neištarėm nė žodžio. Grįžusi namo jam paskambinau, bet atsiliepė jo balso pašto dėžutė. Susukau dar kelis kartus, bet veltui. Prieš užmigdama dar kartą paskambinau ir šįkart jis atsiliepė pavargusiu balsu.

– Sveikas! – norėjau, kad mano balsas skambėtų džiugiai ir maloniai.

– Labas, – jis aiškiai nepritarė mano džiugiai nuotaikai.

– Klausyk, suprantu, kad ji ir tavo draugė ir kad tu būtum šitaip pasielgęs su bet kuo, bet aš savo ruožtu norėčiau padėkoti už tai, kad buvai su Lili, kad padėjai tėvams mane surasti, kad ištisas valandas praleidai šalia jos. Labai tau ačiū.

– Nėr už ką. Kiekvienas taip pasielgtų, jeigu artimas draugas pakliūtų į bėdą. Baisus čia daiktas. – Taip kalbėdamas, jis, aišku, turėjo omeny mane, fenomenalią egocentrikę, pamišusią dėl apykvailio darbo.

– Aleksai, ar galime pasikalbėti normaliai?

– Ne. Mums nėra apie ką kalbėtis. Aš visus metus laukiau progos, kada galėsiu su tavim pasikalbėti. Maldavau, prašiau, bet tu nenorėjai net girdėti. Per tuos metus aš praradau tą Endę, kurią kažkada pamilau. Nežinau, nei kaip, nei kada tai atsitiko, bet tu iš tiesų tapai visai kitokia, kai nuėjai į tą darbą. Mano Endė niekada nebūtų pasirinkusi – jai net mintis tokia nebūtų šovusi – lėkti į kolekcijų pristatymus ar pobūvius, užuot gelbėjus draugę, kuriai taip reikia jos paramos. Tikrai labai reikia. Džiaugiuosi, kad ryžaisi grįžti namo – teisingai pasielgei, bet man reikia laiko apmąstyti, kas dedasi su manimi, tavimi ir apskritai su mūsų santykiais. Man tai ne naujiena, Ende. Šitą aš išgyvenu jau gana seniai, bet tu nė nesiteikei pastebėti.

– Aleksai, tu neleidai man nė sekundei prisėsti ir akis į akį paaiškinti, kas dedasi. Gal tu ir teisus. Sakykim, aš tikrai labai pasikeičiau. Nors aš su tuo nesutinku. Bet jeigu ir pasikeičiau, tai tikrai ne į blogąją pusę. Negi mes iš tiesų taip vienas nuo kito nutolom?

Jis man buvo artimesnis net ir už Lili, aš tuo buvau visiškai tikra, bet jau prieš kelis mėnesius liovėsi būti mano vaikinu. Supratau, kad jis visgi teisus: laikas jam šitą pasakyti.

Giliai atsikvėpiau ir išklojau tai, ką maniau esant būtina, nors paskui jaučiausi gan sumautai.

– Tu teisus.

– Tikrai? Tu su manim sutinki?

– Taip. Aš tavo atžvilgiu pasielgiau savanaudiškai ir nesąžiningai.

– Tai kas dabar bus? – paklausė jis liūdnai, bet su kažkokia viltimi.

– Nežinau. O ko tikėtis? Gal patylėkim? Liaukimės susitikinėję? Nežinau, ar tai mums išeis į naudą. Bet aš norėčiau su tavim susieti savo gyvenimą ir neįsivaizduoju, kaip tu gyventum be manęs.

– Neįsivaizduoju ir aš. Bet nežinau, kaip ilgai mes ištversime. Prieš pamildami vienas kitą mudu nebuvom draugai, neįsivaizduoju, kaip galėtume likti tik draugai. Betgi kas žino? Gal turėdami daugiau laiko viską dorai apmąstysim ir ką nors nuspręsim…