Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

Padėjau ragelį ir sudribau ant sofos. Man rankos virpėjo, o telefono aparatas nuslydo ant grindų. Savaitė. Po savaitės aš pradėsiu darbą, į kurį ką tik sutikau eiti kaip Mirandos Pristli padėjėja. Bet, pala! Kaip tik tai mane labiausiai ir baugino… Faktiškai aš nedaviau jokio sutikimo, nes man niekas oficialiai jo ir nepasiūlė. Šeron nė puse lūpų nepasakė: „Mes norim tau pasiūlyti darbą.“ Tikriausiai ji ir taip žinojo, kad kiekvienas sveiko proto žmogus sutiks nė nedvejodamas. Nė viena su manim kalbėjusi moteris nepaminėjo žodžio „atlyginimas“. Aš vos nepratrūkau kvatotis. Gal čia kažkokia sėkmingai jų anksčiau išbandyta kovinė taktika? Palaukia, kol auka po stresų kupinos dienos nugrimzta į palaimingą miegą, o tada tėkšteli jai gyvenimą aukštyn kojom verčiančią naujieną? O gal ji tiesiog pamanė, kad pateikti oficialų pasiūlymą ir laukti kandidato sutikimo yra tiesiog tuščias laiko ir jėgų švaistymas, juolab turint galvoj, kad siūloma į Podiumo redakciją? Aišku, kad Šeron pamanė, jog aš išskėstom rankom čiupsiu šį šansą ir nė už ką nepraleisiu tokios progos. Ir, kaip ir visi iš Elias-Clark įstaigos, ji buvo teisi. Viskas vyko taip pašėlusiai greitai ir karštligiškai, kad aš nė sekundės neturėjau pamąstymams ar pasvarstymams. Vis dėlto aš jaučiau, kad būsiu visiška besmegenė, jeigu praleisiu pro pirštus tokią progą. Tai pirmasis reikšmingas žingsnis mano kelyje į The New Yorker. Aš privalau pabandyti. Juk man jau pasisekė.

Su nauja energija išmaukiau kavos likučius, užplikiau naujos Aleksui ir palindau po karštu dušu. Kai pravėriau kambario duris, jis jau kėlėsi.

– Jau spėjai apsirengti? – paklausė, atsargiai grabaliodamas savo mažulyčių metaliniais rėmeliais akinių, be kurių jis buvo it kurmis. – Ar kas šįryt skambino, ar man prisisapnavo?

– Neprisisapnavo, – tariau jam ir šmurkštelėjau po antklode, nors jau buvau su džinsais ir aukštakakliu nertiniu. Atsiguliau atsargiai, kad nuo šlapių plaukų nesudrėktų pagalvė. – Skambino Lili. O jai paskambino moteris iš Elias-Clark darbuotojų paieškos grupės, kur buvau palikusi Lili telefoną. Ir spėk!

– Tave priėmė?

– Mane priėmė į darbą!

– Eikš pas mane, – tarė jis, atsisėsdamas ir švelniai mane apkabindamas. – Kaip aš tavimi didžiuojuosi! Puiki žinia, išties.

– Ar tu tikrai manai, kad čia gera proga? Mes iš tiesų daug kalbėjom, bet man neleido nė pagalvoti. Ji tiesiog pamanė, kad aš mielai sutiksiu.

– Proga nuostabiausia! Mada juk nėra blogiausias dalykas pasauly. O gal tau ir labai patiks.

Aš pavarčiau akis.

– Gerai jau. Na ir kas, kad taip greitai. Betgi tavo gyvenimo aprašyme atsiras Podiumas, o su tos – kaip ten ji? – Mirandos rekomendaciniu laišku ir galbūt keliomis straipsnių iškarpomis tu pasieksi velniaižin ką. Žmonės iš The New Yorker patys bels tau į duris.

– Norėčiau, kad tu būtum teisus, labai norėčiau, – stryktelėjau iš lovos ir ėmiau grūsti daiktus į kuprinėlę. – Ar galiu pasiskolinti tavo mašiną? Kuo greičiau nudumsiu namo, tuo anksčiau grįšiu pas tave. Man tai labai svarbu, nes aš kraustysiuos į Niujorką. Nuspręsta!

Aleksas dukart per savaitę važinėdavo namo į Vestčesterį pasaugoti mažojo broliuko, kai mamai tekdavo ilgiau užsibūti darbe, todėl ji atidavė jam savo seną automobilį. Iki antradienio jam jo tikrai neprireiks, o aš jau būsiu grįžusi. Be to, aš ir taip ketinau šį savaitgalį parlėkti namo, todėl turėsiu puikią progą parvežti džiugią naujieną.

– Žinoma. Prašom. Aikštelėje už pusės kvartalo, netoli Didžiosios gatvės. Rakteliai virtuvėj ant stalo. Paskambink, kai nuvažiuosi, gerai?

– Būtinai. Ar tikrai nenorėtum važiuoti drauge? Gardžiai prisišveistume – juk žinai, kad mano mama užsako tik tai, kas skaniausia.

– Negundyk, žinai puikiai, kad neatsisakyčiau, bet rytoj po darbo organizuoju mokytojų naujokų vakarėlį. Pamaniau, kad gal pavyks artimiau susiburti į kolektyvą. Negaliu nenueiti.

– Nelemtas geradarys. Nesibaigiantys labdaringi darbai ir gera nuotaika, kur tik pasisuki. Jeigu taip aistringai tavęs nemylėčiau, tai imčiau nekęsti, – pasilenkiau ir pakštelėjau atsisveikinimui.

Jo mažutėlytę žalią Jetta suradau iš karto, užtat net dvidešimt minučių ieškojau bulvaro, vedančio į Šiaurės 95-ąją, kuris buvo visai šalia. Lapkričio diena pasitaikė ganėtinai šalta; temperatūra nukrito iki dviejų laipsnių ir šalikelėse telkšojo užšalusios balutės. Lauke skaisčiai švietė saulė, o baltas sniegas taip akino, kad prie tokio ryškumo nepratusios mano akys ašarojo ir markstėsi. Aš giliai į plaučius traukiau šaltą tyrą žiemos orą. Visą kelią važiavau nuleistu langu ir klausiausi nuolat besikartojančio „Beveik populiari“ garso takelio. Viena ranka prilaikiau aplink pirštą susuktus dar drėgnus plaukus, kad nelįstų į akis, retkarčiais patrindama sugrubusius nuo šalčio delnus, kad lengviau būtų vairuoti. Prabėgo vos šeši mėnesiai, kai baigiau koledžą, o mano gyvenimo kreivė visu statumu šoktelėjo į viršų. Miranda Pristli, dar iki vakar dienos buvusi man visiška pašalietė, nors ir be galo įtakinga, išsirinko mane ir pakvietė į savo redakciją. Dabar aš turėjau svarų pagrindą atsisveikinti su Konektikutu ir – visiškai savarankiškai, kaip tikra suaugėlė – įsikurti ir apsigyventi Manhatane. Įvažiavau į savo vaikystės namų kiemą ir mane užliejo nepaprastai pakili nuotaika. Galinio vaizdo veidrodėlyje pažvelgiau į save, raudonskruostę nuo vėjo išsidraikiusiais plaukais. Buvau nė kiek nepasidažiusi, skubėdama po pažliugusį miesto sniegą aptaškiau purvu džinsų apačią. Vis dėlto tą akimirką aš atrodžiau sau graži. Visai natūrali, gaivi, švari ir sužvarbusi plačiai atlapojau duris ir šūktelėjau mamą. Tai buvo paskutinis kartas mano gyvenime, kai jaučiausi tokia nerūpestinga.

– Kitą savaitę? Brangute, neįsivaizduoju, kaip tu pradėsi dirbti jau kitą savaitę, – nusistebėjo mama, šaukšteliu maišydama arbatą. Mudvi sėdėjom savo įprastinėse vietose už stalo virtuvėje, mama su savo įprastiniu puodeliu nestiprios arbatos su saldžia neriebia grietinėle, o aš su savo didžiuliu puodu rytinės angliškos su cukrumi. Nors namuose nebegyvenau jau ketverius metus, didžiulis puodelis mikrobangų krosnelėje pašildytos arbatos ir pora kaušelių žemės riešutų sviesto nuteikė mane taip, tarsi niekada nebuvau išvykusi.

– Matai, rinktis neturiu iš ko, o tiesą pasakius, džiaugiuosi, kad ir tokį gavau. Būtum girdėjusi, kokiu griežtu balsu ta moteris kalbėjo su manim telefonu, – paaiškinau jai. Mama dėbtelėjo į mane bejausmiu žvilgsniu. – Tiek to, neverta dėl to kvaršinti sau galvos. Gavau darbą viename iš garsiausių žurnalų su galingiausia pasaulyje moterimi vadove. Dėl šito darbo milijonai mano bendraamžių kristų negyvos.

Mudvi šyptelėjom viena kitai, bet jos šypsny atsispindėjo liūdesys.

– Aš labai dėl tavęs džiaugiuosi, – tarė ji. – Turiu žavią suaugusią dukterį. Brangioji, aš tvirtai tikiu, kad tu pradedi nuostabų naują gyvenimą. Pamenu, kaip aš pati baigiau koledžą ir išvažiavau į Niujorką. Vienut vienutėlė didžiuliame pamišusiame mieste. Buvo velniškai baisu, bet drauge ir įdomu. Mėgaukis kiekviena minute, praleista šiame mieste, pamatyk visus filmus ir spektaklius, susipažink su naujais žmonėmis, vaikščiok po parduotuves, pirkis knygas. Tai bus laimingiausios dienos tavo gyvenime. Aš tuo neabejoju. – Ji palietė savo ranka manąją, ko paprastai niekados nedarydavo. – Aš tavimi didžiuojuosi.