Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– A, taip, žinoma, iš tiesų skamba viliojančiai, – tariau balsiai, o pati nusistebėjau, kodėl Šeron taip atkakliai įkalbinėja mane imtis darbo, dėl kurio milijonai kitų žmonių kristų negyvi. Bet aš tokiam galvosūkiui neturėjau laiko. Ji čiupo telefono ragelį, ištreliavo keletą meilių žodelių ir po kelių akimirksnių jau lydėjo mane į liftą pokalbiui su kitomis dviem Mirandos padėjėjomis.

Man pasirodė, kad Šeron pamažu darėsi panaši į robotą, bet mano įspūdį pakeitė susitikimas su Emilija. Pati pakilau į septynioliktą aukštą ir lūkuriavau bauginančiai baltoje Podiumo priėmimo salėje. Truputėlį ilgiau nei po pusvalandžio pro stiklines duris išplaukė aukšta, laiba mergina. Jai ant klubų karojo ilgas, bemaž iki žemės odinis sijonas, o jos vešlūs raudoni plaukai buvo sukelti ant pakaušio į išsidraikiusį, bet gana žaviai ir stilingai atrodantį kuodą. Merginos oda buvo nepriekaištingai lygi ir balta, nei raukšlelės, nei dėmelės, ir tobulai gulė ant man dar gyvenime neregėto aukštumo skruostikaulių. Ji visai nesišypsojo. Atsisėdo šalia ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, gana nuoširdžiai, bet be akivaizdaus susidomėjimo. Atsainiai. O tada spontaniškai ir nė neprisistačiusi mergina, kurią įsivaizdavau esant Emiliją, įniko pasakoti apie būsimą darbą. Jos monotoniškas balsas man bylojo daugiau nei žodžiai: veikiausiai ji jau šimtus kartų barškino šią litaniją ir mažai tikėjo, kad aš kuo nors skirčiausi nuo anksčiau čia sėdėjusiųjų, todėl stengėsi su manim gaišti kuo mažiau laiko.

– Be jokios abejonės, darbas sunkus. Teks dirbti ir keturiolika valandų per dieną – ne retkarčiais, o ganėtinai dažnai, – tratėjo ji, nė nežvilgteldama į mane. – Ir dar privalai suprasti, kad redaktorės darbo neteks nė pauostyti. Kaip jaunesnioji Mirandos padėjėja, tu būsi tiesiogiai atsakinga už visų jos įgeidžių tenkinimą. O jų bus įvairiausių – nuo jos mėgstamiausių kanceliarijos priemonių užsakymo iki lydėjimo apsipirkti. Vienaip ar kitaip, visados bus smagu. Turiu omeny, kad diena iš dienos, savaitė po savaitės tau teks būti šalia šios nepakartojamai žavios moters. O ji išties žavi, – atsiduso ji, pirmąsyk nuo mūsų pokalbio pradžios šiek tiek pagyvėjusi.

– Skamba gerai,– tariau iš širdies. Mano draugės, kurios kibo į darbą tuoj po koledžo, jau gerą pusmetį nuo aušros iki sutemų arė pradedančiųjų lygiu ir toli gražu nebuvo tuo patenkintos. Bankuose, reklamos firmose, knygų leidyklose – nesvarbu kur – jos jautėsi tikros nelaimėlės. Nuolat dejavo dėl nesibaigiančių ilgų darbo valandų, bendradarbių, biuro vidaus politikos, bet labiausiai – dėl darbo monotoniškumo. Palyginti su mokykla, joms skiriamos užduotys buvo nereikšmingos, niekam nereikalingos, beždžionės proto lygio. Jos pasakodavo apie daugybę nuobodžių valandų, praleistų suvedinėjant skaičius į duomenų bazes, skambinėjant žmonėms, kurie visiškai nepageidavo būti trukdomi. Joms tekdavo abejingai kataloguoti kompiuteryje metų senumo informaciją ir mėnesių mėnesiais knaisiotis internete, ieškant beverčių dalykų vien tik tam, kad jų vadovai manytų jas dirbant produktyviai. Kiekviena prisiekinėjo, kad per pusmetį po baigimo tik dar labiau atbuko ir nematė jokių padėties pagerėjimo prošvaisčių. Tegu aš per daug mada ir nesižaviu, bet verčiau jau kiaurą dieną veiksiu ką nors „smagaus“, užuot lindėjusi kokiame nors visai neįdomiame darbe.

– Taip, gerai. Išties gerai. Tikrai, tiesiog nuostabu. Malonu buvo susipažinti. O dabar pakviesiu Elison, tegu prisistato. Ji šauni mergina. – Vos tik Emilija baigė savo kalbą ir dingo už stiklinių durų, šiurendama odiniu sijonu ir savo garbanomis, prieš mane išdygo žaisminga asmenybė.

Ši pribloškiančio juodumo mergina prisistatė esanti Elison, vyresnioji Mirandos padėjėja, kurią neseniai paaukštino, ir aš akimirksniu padariau išvadą, kad ji pernelyg laiba. Aš negalėjau atplėšti akių nuo jos taip smarkiai įdubusio pilvo ir atsikišusių dubens kaulų, o svarbiausia, kad aš tiesiog negalėjau atsistebėti, kaip galima eiti į darbą visiškai nuogu pilvu. Ji dėvėjo juodas odines kelnes, minkštas ir neapsakomai ankštas, ir gauruotą (o gal kailinę?) glaustą palaidinukę, aptempiančią krūtinę ir besibaigiančią penkiais centimetrais aukščiau bambos. Jos plaukai buvo ilgi ir juodi kaip anglis ir dengė nugarą it stora, žvilganti paklodė. Rankų ir kojų nagai buvo nulakuoti baltu blizgiu laku ir tiesiog akinamai švietė. O atvirapirštės basutės jos šimto aštuoniasdešimties centimetrų figūrą aukštino dar septyniais centimetrais. Ji atrodė nepaprastai patraukli, nors ir pusnuogė, bet ganėtinai madinga. Vis dėlto pažvelgus į ją mane nukrėtė šaltis. Tiesiogine žodžio prasme. Juk dabar buvo lapkritis.

– Labas, turbūt jau žinai, aš – Elison, – pradėjo ji, atsargiai nuimdama nuo dilbio storumo šlaunies, aptemptos oda, plaukelį, išsipešusį iš jos palaidinės. – Mane neseniai paaukštino iki redaktorės pareigų, o tai tiesiog nuostabu, kai dirbi pas Mirandą. Iš tiesų, darbas sunkus ir diena neribotai ilga, bet dirbti čia neapsakomai smagu ir milijonai tavo draugių dėl tokio darbo kristų negyvos. O ir pati Miranda – žavi moteris, leidėja, asmenybė. Ji nuoširdžiai rūpinasi savo mergaitėmis. Prabėgs daug metų tavo kelyje į karjerą, bet vieninteliai pirmieji, praleisti dirbant šalia jos, bus nepamirštami; jeigu esi talentinga, su jos pagalba pasieksi pačią karjeros viršūnę, o tada… – tarškėjo ji padrikai, nė nesistengdama pažvelgti man į akis ar bent jau suvaidinti, kad kalba nuoširdžiai. Nors aš ir nesusidariau įspūdžio, kad ji visiška besmegenė, vis dėlto jos akys žvelgė blausiai, tarsi ji būtų sektantė ar užhipnotizuota. Staiga pajutau, kad galiu čia pat snūstelti, pasikrapštyti nosį ar tiesiog atsistoti ir išnykti, o ji nė nepastebėtų.

Kai pagaliau ji baigė savo tiradą ir pakilo, ketindama pranešti kitai kandidatei apie artėjantį pokalbį, aš vos nesusmukau ant atgrasaus priėmimo salės minkštasuolio. Viskas vyko kosminiu greičiu, sukosi nesuvaldoma spirale, bet man patiko. Na ir kas, kad aš nepažįstu tos Mirandos Pristli? Užtat visi ją tiesiog dievina. Taip, čia madų žurnalas, o ne kas nors įdomesnio, visgi geriau jau dirbti Podiume nei kokiame nors verslo informaciniame leidinyje, ar ne? Įrašas apie darbą prestižiniame Podiumo žurnale mano asmens biografijoje bus svaresnis ir įtikinamesnis, kai rašysiu pareiškimą žurnalui The New Yorker, nei, sakykim, kad būčiau dirbusi, pavyzdžiui, žurnale Popular Mechanics. Be to, nė trupučio neabejoju, kad milijonai mano bendraamžių dėl šito darbo tikrai kristų negyvos.

Po pusvalandį trukusių mano apmąstymų į priėmimo salę įžengė dar viena neapsakomai laiba mergina. Ji pasisakė savo vardą, bet aš nemačiau nieko kito, tik jos kūną. Mergina segėjo siaurą, išilginėm juostom karpytą džinsinį sijoną, vilkėjo baltą permatomą susagstomą palaidinę ir avėjo sidabrinės spalvos siaurais dirželiais basutes. Jos kūnas buvo puikiai įdegęs, išpuoselėtas ir toks matomas, kad normalus žmogus niekados šitaip neišsipustytų, kai už lango kalnai sniego. Rankos mostu ji pakvietė mane sekti paskui ją pro stiklines duris. Aš pakilau nuo minkštasuolio ir tada skausmingai nužvelgiau savo siaubingai šiai vietai netinkantį kostiumėlį, sulipusius riebaluotus plaukus; supratau, kad man trūksta aksesuarų, papuošalų ir apskritai – skonio. Net ir po šiai dienai mane persekioja baisūs prisiminimai apie tai, kuo aš tada vilkėjau ir kad nešiausi į lagaminą panašų portfelį. Jaučiu, kaip iš gėdos man užsiplieskia veidas, kai prisimenu, kaip man tada buvo nejauku ir nesmagu tarp pačių elegantiškiausių ir madingiausių Niujorko moterų. Tik vėliau, tapusi viena iš jų periferijos atstovių, sužinojau, kaip negailestingai jos šaipėsi iš manęs per tas nelemtas apklausas.