Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Grįžkim prie Elias-Clark pastato, – paprašau giliai atsidusdama, ir vairuotojas, apsukęs ratą aplink kvartalą, spaudžia pietų kryptim Parko aveniu link. Kadangi šiuo maršrutu važinėju kiekvieną dieną – kartais net po dukart, – žinau, kad turiu lygiai aštuonias minutes atsipūsti, apsitvarkyti ir galbūt dar spėsiu kaip nors likviduoti tas baisias pelenų ir prakaito dėmes ant Gucci zomšos. Bateliai – na, jie jau beviltiški. Nebent juos taisyti griebtųsi visa batsiuvių armija, kurią Podiumas samdo kaip tik tokiems avariniams avalynės remontams. Mes atlekiam lygiai per šešias su puse minutės, ir aš be jokios kitos išeities it raiša žirafa klibikščiuoju viena plokščia, kita keturių colių pakulne, dar trumpam sukteliu į redakcijos drabužinę, viena ranka čiumpu visiškai naujus kaštonų spalvos Jimmy Choo aukštaaulius, puikiausiai derančius prie kita ranka nugriebto odinio sijono, kurį užsitempiu akimirksniu, o atgalia ranka nusviedžiu zomšines kelnes į dėžę su užrašu „ Couture drabužių valykla“ (čia žemiausia vieno daikčiuko išvalymo kaina – septyniasdešimt penki doleriai). Lieka dar vienas trumpas stabtelėjimas mūsų kosmetikos salone, kurio darbuotoja, vos užmetusi akį į mano prakaito ir nutekėjusio makiažo išterliotą veidą, iškart griebiasi didžiulio kosmetinio krepšio.

Neblogai, pamanau sau, žvelgdama į vieną iš daugybės čia esančių žmogaus dydžio veidrodžių. Nė neįtartum, kad vos prieš keletą minučių aš buvau tik per žingsnį nuo savižudybės ar troškau nudėt visus, kas pasipainios man po kojų. Aukštai iškelta galva žengiu į padėjėjų kambarį priešais Mirandos kabinetą ir tyliai atsisėdu, tikėdamasi pasimėgauti keliom laisvom minutėm, kol Miranda grįš po pietų.

– An-drė-ja, – kviečia ji mane į savo šaltą ir atšiaurų kabinetą. – Kur mašina ir šunytis?

Strykteliu nuo kėdės it apiplikyta ir maunu kiek išgaliu prabangiu kilimu, smaigydama jį penkių colių pakulnėm, ir sustingstu priešais jos stalą.

– Mašiną atidaviau aikštelės prižiūrėtojui, o Madleną jūsų durininkui, Miranda, – išpyškinu didžiuodamasi, kad šauniai atlikau abi užduotis ir nenukentėjo nei mašina, nei šunelis, nei aš pati.

– Ir kodėl tu taip padarei? – šiurkščiai klausia ji ir pirmąsyk, kol čia stoviu, pakelia akis nuo dienraščio Women’s Wear Daily . – Aš juk aiškiai paprašiau, kad ir mašiną, ir šunį atvežtum į darbą, nes netrukus čia ateis mergaitės ir mes išvažiuosim.

– Žinot, man regis, jūs prašėt, kad aš…

– Užteks. Tavo nekompetentingumo smulkmenos manęs visai nedomina. Drožk atgal ir prisistatyk čia su mašina ir šuneliu. Aš manau, kad mes būsim pasirengusios kelionei po kokių penkiolikos minučių. Supratai?

Po penkiolikos minučių? Gal šita moteriškė haliucinuoja? Man prireiks minutės ar dviejų nuskrieti laiptais žemyn ir išsikviesti taksi, dar šešių ar aštuonių nulėkti iki jos namų, o paskui mažiausiai trijų valandų surasti šunėką jos aštuoniolikos kambarių apartamentuose, tada išvilkti iš aikštelės tą pavarinį griozdą ir dar spėti įveikti dvidešimt kvartalų iki mūsų įstaigos.

– Supratau, Miranda. Po penkiolikos minučių.

Vos tik išneriu iš kabineto, pradedu mėšlungiškai drebėti, vydama šalin mintį, kad pačiam jėgų žydėjime, vos sulaukus dvidešimt trejų, man gali sustoti širdis. Pirmoji prisidegta cigaretė nukrenta tiesiai ant batų. Užuot pasisveikinusi su grindiniu, jinai nutupia ant bato ir pradegina mažą dailią skylutę. Puiku, burbteliu. Tiesiog suknistai nuostabu . Šiandien mano sugadintų daiktų bendra vertė siekia lygiai keturis gabalus. Naujas asmeninis rekordas. Gal, kol grįšiu, jinai nugaiš? Pamanau pati sau ir nusprendžiu pažvelgti į situaciją iš gerosios pusės. Galbūt, tikrai, galbūt ji susižavės kuo nors ypač retu ar egzotišku ir daugiau savo bambėjimu mūsų nebekankins. Aš dar sykį trukteliu dūmo, paskui sutrinu nuorūką ir pasiryžtu mąstyti protingai. Tu juk visai nenori, kad ji mirtų, aiškinu sau ir protingai įsitaisau ant galinės sėdynės. Nes jeigu ji mirs, tu prarasi visas viltis pati ją nužudyti. O to jau būtų per daug.

2

Kai ėjau į savo pirmąjį pokalbį dėl darbo, neišmaniau apie jį absoliučiai nieko ir drąsiai žengiau į liūdnai pagarsėjusio Elias-Clark pastato liftą, tą pačią madingiausią šių laikų žmonių transportavimo priemonę. Nė nenumaniau, kad plačiausius ryšius šiame mieste turintys paskalų straipsnių rašytojai, aukštuomenės veikėjai ir žiniasklaidos gigantai tiesiog gyvena šių nepriekaištingai puikiai sukonstruotų, išdabintų, švarių ir tyliai veikiančių kėlimo priemonių kabinose. Niekur kitur nebuvau mačiusi blondinių tokiais švytinčiais plaukais ir nė neįtariau, kad išlaikyti tokį aukštos klasės švytėjimą per metus joms atsieina šešis apvalius gabalus ir kad šio reikalo žinovės vos užmetusios akį į galutinį produktą jau gali pasakyti plaukų dažytojo pavardę. Tokių nuostabiai gražių vyrų kaip čia irgi dar nebuvau regėjusi. Figūrytės kaip nulietos – raumenų ne per daugiausia, nes jie „neatrodo seksualiai“, o švelniai rumbuoti stačiomis apykaklėmis glaustiniai ir ankštos odinės kelnės tik dar labiau paryškina ilgametį triūsą sporto salėse. Etiketės ant batų ir rankinių, kurių niekad nebuvau mačiusi nešiojant eilinius gatvės žmones, šaukė: Prada,Armani,Versace . Sykį vienos mano draugės draugė – Chic žurnalo redaktorės padėjėja – pasakojo, kad gana dažnai šituose liftuose minėti aksesuarai sutinka savo gamintojus ir tada jaudinančių pasimatymų akimirkomis Mjučija, Džordžio ar Donatela dar sykį gauna progą pasižavėti savaisiais du tūkstančiai antrųjų vasaros sezono aukštakulniais ar pavasario couture kolekcijos lašo formos rankinėmis. Supratau, kad manęs tyko didžiulės permainos, tik nebuvau tikra, ar naudingos.

Iki šios akimirkos visus dvidešimt trejus metus aš buvau tipiška mažo Amerikos miestelio gyventoja. Visa mano egzistencija atitiko tobulą tos vietos šabloną. Aš augau Eivone, Konektikuto valstijoje, ir mano laisvalaikis bėgo vidurinės mokyklos sporto klube, jaunimo grupelių susiėjimuose, „išgertuvių vakarėliuose“ prašmatniose užmiesčio sodybose be tėvų. Į mokyklą mes eidavom apdribusiom sportinėm kelnėm, šeštadienio vakarais užsitempdavom džinsus, o į pusiau oficialius šokius užsivilkdavom puošniausias raukiniais dekoruotas sukneles. O koledže! Na, čia po mokyklos atsivėrė neištirti rafinuoto pasaulio lobynai. Brauno koledžas garsėjo didžiule įvairove būrelių, paskaitų ir klubų visokio plauko menininkams, nepritapėliams ir kompiuteriniams apkiautėliams. Nesvarbu, kokio intelektualinio ar meninio lygio pomėgius aš užsigeisdavau tobulinti – mažai kam girdėtus ar visiškai nepopuliarius, – Braune visados atsirasdavo būdų mano įgeidžiams tenkinti. Aukštoji mada turbūt buvo vienintelė išimtis šitai visų liaupsinamai taisyklei. Ketveri metai, praleisti klampojant po Providensą su multino kelnėm ir guminiais batais, studijuojant prancūzų impresionizmą ir kurpiant iki koktumo nuobodžius anglų kalbos kursinius darbus, anei trupučio – normaliam žmogui suvokiama prasme – neparuošė manęs pirmam būsimam darbui pabaigus koledžą.

Stengiausi kaip įmanydama ilgiau atidėlioti darbo paieškas. Tris mėnesius po koledžo dursčiau galą su galu ir spaudžiau centą prie cento, o tada pati sau viena leidausi į turistinę kelionę. Ištisą mėnesį traukiniu maliausi po Europą, kur kas daugiau laiko drybsodama paplūdimiuose, nei mindžikuodama muziejuose, ir visiškai nesistengiau palaikyti jokių ryšių su namiškiais, išskyrus Aleksą, su kuriuo draugavau jau trejetą metų. Jis vienintelis žinojo, kad jau po penkių savaičių klajonių aš pasijutau vieniša, o kadangi jo mokytojavimo praktika jau visai artėjo į pabaigą ir iki pat rugsėjo visa vasara bus laisva, jisai mane nustebino savo pasirodymu Amsterdame. Kadangi aš jau buvau išnaršius bemaž visą Europą, o jisai tą buvo spėjęs padaryti praėjusią vasarą, tad vieną popietę gerokai paraukę kažkokio miestelio kavinukėj mudu sumetėm savuosius kelionių čekius krūvon ir nusipirkom du vienpusius bilietus į Bankoką.