Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Drauge apkeliavom didžiąją dalį pietryčių Azijos, retai kada išleisdami daugiau nei dešimt dolerių per dieną ir nepaliaujamai svajodami apie savo ateitį. Aleksas baisiai nekantravo kuo skubiausiai kibti į mokytojo darbą kurioj nors neprivilegijuotoj mokykloj, nes įsivaizdavo vienintelis sugebėsiąs tinkamai formuoti jaunuomenės mąstymą ir auklėti varguolius bei nuskriaustuosius. Mano tikslai buvo ne tokie kilnūs: aš tikėjausi rasti darbą žurnalų leidykloj. Nors ir žinojau, kad tuoj po koledžo turiu labai mažai vilčių įsidarbinti žurnale The New Yorker , visgi buvau tvirtai pasiryžusi po penkerių metų rašyti jam straipsnius. Visą gyvenimą svajojau tik apie tokį darbą ir tik čia. Pirmą kartą nusipirkau šį žurnalą, kai išgirdau tėvus aptarinėjant ką tik perskaitytą straipsnį, ir tada mama tarė:

– Kaip nuostabiai parašyta. Tokių straipsnių nerasi jokiam kitam žurnale.

Mano tėvas jai pritarė:

– Be jokios abejonės, šiandien tai pats šmaikščiausias straipsnis.

Man jis irgi patiko. Aš žavėjausi trumpomis taikliomis recenzijomis bei sąmojingomis karikatūromis ir džiaugiausi galimybe būti priimtai į išskirtinai siaurą skaitytojų būrį. Pastaruosius septynerius metus perskaičiau visus aliai vieno žurnalo numerius, atmintinai žinojau skyrių pavadinimus ir jų redaktorių pavardes.

Mudu su Aleksu aptarinėjom savo naujo gyvenimo etapo pradžią ir džiaugėmės galėsiantys tą daryti drauge. Mudu visai neskubėjom grįžti namo, tarsi nujausdami, kad čia buvo mūsų paskutinė ramybės oazė prieš artėjančią beprotybę, ir todėl Delyje bukagalviškai ėmėm ir prasitęsėm vizas, kad galėtume dar keletą savaičių paklajoti po egzotiškąją Indiją.

Mūsų romantišką kelionę netikėtai nutraukė amebinė dizenterija. Aš visą savaitę prakiurksojau vienoje suskretusioje Indijos ligoninėje ir meldžiau Aleksą neatiduoti manęs mirčiai į nagus šitam baisiam pragare. Po keturių dienų mudu nusileidom Niuarke. Mano susirūpinusi mamytė įtaisė mane ant galinės sėdynės ir visą kelią iki namų kudakavo it višta. Tam tikra prasme mano mama, kaip ir kiekviena žydė, svajojo turėti realią dingstį nutempti savo vaikelį pas keliolika gydytojų iš eilės, kad šie viens už kitą geriau ir patikimiau išnaikintų net menkiausius parazitėlius, suvešėjusius dukrelės organizme. Tik po keturių savaičių aš vėl atgavau gyvastį, o dar po dviejų pradėjau suvokti, kad namie nebeištversiu nė dienos. Mano tėtis su mama buvo šaunūs, bet nuolatinis klausinėjimas, kur einu, vos tik kilsteliu koją iš namų, ar kur buvau, kai grįžtu, man veikiai įsipyko. Paskambinau Lili ir pasiprašiau leisti prisiglausti ant sofutės jos mažutėlytėj studijoj Harleme. Ji geraširdiškai sutiko.

Atsibudau Harlemo studijoj visa išpilta prakaito. Mano galvoje kalė kūjais, skrandyje kažkas teliūskavo, o kiekvienas nervas šoko šimį – visiškai nepatrauklų šimį. Ak, ir vėl prasidėjo, pamaniau apimta siaubo. Tie parazitai vėl atkuto mano organizme ir dabar teks kentėti amžinai! O jeigu dar blogiau? Gal užsikrėčiau reta pastaruoju metu smarkiai plintančios dengės karštligės forma? Gal maliarija? Ar net Ebolos virusu? Gulėjau spengiančioj tyloj ir laukiau, kada susigrumsiu su neišvengiama mirtimi. Lėtai mano atminty ėmė slinkti praėjusios nakties nuotrupos. Kažkoks prirūkytas baras Ist Vilidže. Panašu į džiazą sintezatoriais. Tamsus rožinis gėrimas martinio taurėje – ak, vėl pykina, oi, gana. Draugai stabteli ir sveikina sugrįžusią. Tostas, gurkšnis, dar vienas tostas. Oi, ačiū Dievui, kad tai – ne reta hemoraginės karštinės forma, o tik pagirios. Man nė netoptelėjo mintis, kad per dizenteriją netekusi devynių kilogramų nebesusidorosiu su įprastu kiekiu alkoholio. Šimto septyniasdešimt penkių centimetrų ir penkiasdešimt dviejų kilogramų personai triukšminga naktis bare nežadėjo nieko gero (nors, žvelgiant retrospektyviai, tokia išvaizda darbui madų žurnale būtų buvus kaip tik).

Ryžtingai atsiplėšiau nuo girgždančios sofutės, ant kurios pastarąją savaitę nakvojau, ir sukoncentravau visas mintis į tai, kad nesusirgčiau. Prisitaikymas prie amerikietiško gyvenimo būdo – maisto, elgesio, išganingojo dušo – nebuvo labai varginantis, užtat jausmas, kad esi tik viešnia po svetimu stogu, veikiai įsipyko. Paskaičiavau, kad galėsiu pratempti bemaž pusantros savaitės, iškeitusi dar užsilikusius batus ir rupijas, ir tada jau sėdėsiu be cento, o vienintelis kelias iškaulyti pinigų iš tėvų – grįžti prie niekados nesibaigiančių pamokslavimų. Su šita karčia tiesa mintyse tarsi su propeleriu tą lemtingąją lapkričio dieną stryktelėjau iš lovos, nes po valandos manęs jau laukė pirmasis pokalbis dėl darbo. Visą pastarąją savaitę drybsojau ant Lili sofutės, nusilpusi ir išsekusi, kol ji užstaugė ant manęs ir liepė lįsti lauk – nors kelioms valandoms per dieną – ir kur nors dingti. Nesuvokdama, ką man daryti, nusipirkau metro kortelę ir važinėjau metro, paskui save vangiai mėtydama savo gyvenimo aprašymus. Garsių žurnalų leidyklose apsaugininkams į rankas brukau atmestinai sukurptą laišką, kuriame buvo aiškinama, kad norėčiau dirbti redaktoriaus padėjėja ir įgyti žurnalistinės patirties. Aš buvau tokia nusilpusi ir išvargusi, kad man visai nerūpėjo, skaitys mano laiškus kas nors ar ne, o pokalbio dėl darbo nesitikėjau visiškai. Bet kaip tik prieš dieną suskambo Lili telefonas, ir mano didžiausiai nuostabai, kažkas iš Elias-Clark darbuotojų paieškos grupės pakvietė mane ateiti „pasikalbėti“. Nebuvau tikra, ar tas interviu dėl darbo bus oficialus, ar ne, bet kvietimas „pasikalbėti“ mano ausiai nuskambėjo maloniai.

Nurijau tabletę advilio, susiradau švarkelį ir kelnes, kurie nors tarpusavy beveik nederėjo ir mažai panėšėjo į vientisą kostiumėlį, visgi ant mano ligos nualinto kūno gulėjo pakankamai puikiai. Mėlynas nuo pakaklės iki apačios susagstomas švarkas, ant pakaušio į akis nekrintanti arklio uodega, pora nesmarkiai nudėvėtų žemakulnių užbaigė mano portretą. Jis nebuvo žavus – tiesą pasakius, buvo prie šlykštumo ribos, – deja, turėjo pakakti ir tokio. Juk negali manęs priimti į darbą arba išvyti lauk vien dėl išvaizdos, pamenu, tada pagalvojau. Neabejotinai man temo protas.

Į vienuoliktos valandos pokalbį atvykau laiku ir nė trupučio nepanikavau tol, kol neišvydau virtinės lieknų ilgakojų, laukiančių eilėje prie lifto. Jų lūpos be paliovos krutėjo, o įkyrų tauškėjimą pertraukdavo tik ritmingas jų aukštakulnių kleksėjimas į grindis. Kleksės, pamaniau. Nuostabu . (Ak, tie liftai!) Įkvėpti, iškvėpti, priminiau sau. Nebijok, neapsivemsi. Tu neapsivemsi. Atėjai čia viso labo tik pokalbiui dėl redaktoriaus padėjėjos darbo, o paskui – vėl tiesiai ant sofutės. Tu neapsivemsi. „Taip, žinoma. Mielai dirbčiau žurnale Reaction ! Be abejonės, tiktų ir The Buzz. Ką? Galiu rinktis? Leiskite man pernakt pagalvoti ir nuspręsti, ar anuodu, ar Maison Vous (jūsų namas). Nuostabu!“

Po kelių akimirksnių jau klijavau visiškai nepatrauklų lipduką su užrašu „svečias“ ant savo dar nepatrauklesnio pseudokostiumėlio atlapo (ir tik gerokai vėliau pastebėjau, kad čia dažnai besilankantys svečiai klijuodavo šiuos leidimus tiesiog ant rankinių, o dar geriau – tuojau pat išmesdavo į šiukšlių dėžę, ir tik didžiausi netikšos likdavo pasiženklinę) ir nupėdinau lifto link. Ir pagaliau… ėmiau kilti. Aukštyn, aukštyn, aukštyn į dausas, pro virpančią beribę erdvę, laiką ir pakeleivių seksualumą… į darbuotojų paieškos skyrių.