Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

Kol tyliai ir ramiai kėliausi liftu, leidau sau minutėlę atsipūsti. Nuo svaiginančiai sodrių kvepalų, sumišusių su natūralios odos kvapais, funkcionali liftų atmosfera pynėsi su beveik erotiška. Mes nardėm tarp pastatų aukštų, stabteldami išleisti gražuolių į Chic, Mantrą, The Buzz ir Coquette. Durys prasiverdavo tyliai, pagarbiai, atidengdamos šviesias, erdvias priėmimo sales. Švarūs, paprasto dizaino elegantiški baldai kvietė lankytojus prisėsti, bet, rodės, jie tuoj tuoj ims agoniškai klykti, jeigu kas – neduokdie! – išlies kavą. Ant koridoriaus sienų puikavosi žurnalų redakcijų pavadinimai, išspausti riebiais, juodais, savitais rašmenimis. Storo nepermatomo stiklo durys patikimai saugojo šių garsių pavadinimų privatumą. Eilinio amerikiečio ausiai jie tikrai girdėti, tik jis niekada nepamanytų, kad jų visų gyvenimas verda po vienu dangoraižio stogu.

Nors, reikia pripažinti, niekados neįsivaizdavau įdomesnio darbo už ledų pardavėjos, visgi iš savo draugių, pasirinkusių neįprastas profesijas, prisiklausiau pakankamai daug pasakojimų, kad kolektyvinis darbas visiškai nepanašus į mano įsivaizduojamą. Nė iš tolo. Laimei, čia nebuvo iki vėmimo šleikščių dienos šviesos lempų, purvo dėmėms atsparios kiliminės dangos. Nukvakusios neskoningai apsirengusios sekretorės jau seniai užleido vietą dailioms iščiustytoms merginoms iškiliais skruostikauliais ir prašmatniais kostiumėliais. Čia nebuvo jokių kanceliarinių priemonių! Net ir su žvake čia nerastum tokių būtiniausių dalykų kaip stalo kalendorių, šiukšlių dėžių ar paprasčiausiai knygų. Keldamasi per šešis aukštus ir grožėdamasi tobulu įstaigų baltumu, staiga išgirdau pagiežingą balsą.

– Ta. Sena. Karvė! Ilgiau jos nebepakęsiu! Kas gi šitaip? Klausiu – kas šitaip daro? – putojo dvidešimtmetė mergina, užsitempusi gyvatės odą primenantį sijonėlį ir stebėtinai trumpą palaidinukę, labiau derančią pobūviui naktiniame klube nei darbui kontoroje.

– Žinau. Žinauuuuuu. Kaip manai, su kuo aš turėjau taikstytis ištisus pastaruosius šešis mėnesius? Absoliuti ragana. Ir dar be jokio skonio, – pritarė jos draugė, išraiškingai kresteldama trumpai kirptą galvą.

Ačiū Dievui, atkakau į savo aukštą ir lifto durys atsidarė. Įdomu, pamaniau. Jeigu lygintum šią potencialiai darbinę atmosferą su eiline vidutiniokės, uždaros, koledžą baigusios mergaitės diena, tai gal ir visai neblogai. Jaudiniesi? Gal ne. Jautiesi maloniai, kilniai, brandžiai? Ne, nevisiškai. Argi čia nenorėtum tik šypsotis ir visa siela atsiduoti darbui? Ne, tikrai ne! Bet jeigu ieškai kažko greito, liekno, įmantraus, beveik neapčiuopiamo ir širdį draskančiai stilingo, tai Elias-Clark yra kaip Meka.

Įspūdingi darbuotojų paieškos skyriaus sekretorės papuošalai ir nepriekaištingas makiažas nė trupučio nesumažino mano milžiniško nepilnavertiškumo jausmo. Ji pakvietė mane prisėsti ir „nesivaržant pavartyti mūsų žurnalų“. Bet aš, nepaisydama kvietimo, įnirtingai puoliau kalti sau galvon atsakingų redakcijos darbuotojų pavardes ir pareigas – tarsi manęs lauktų šio dalyko egzaminas. Cha! Žinoma, aš jau seniai žinojau, kas yra Stivenas Aleksanderis iš žurnalo Reaction, ir visai lengvai prisiminiau Tanerį Maiklą iš The Buzz. Mano galva, tai buvo vieninteliai šiuo metu spausdinami įdomūs leidiniai. Ir man jų pakako.

Žema gracinga moteriškaitė prisistatė Šeron vardu.

– Tai, mieloji, bandai laimę žurnalų redakcijose, ar ne? – paklausė, vesdamasi mane pro virtinę ilgakojų, viena į kitą panašių gražuolių manekenių į savo erdvų, šaltą kabinetą. – Žinai, tuoj po koledžo šitoks darbelis ne iš lengvųjų. Konkurencija didžiulė, o darbo atsiras tik vienai kitai. Ir tas darbas, kurį galbūt gausi, Dieve dovanok! Apmokamas ne per geriausiai, jei nurauki, kur lenkiu.

Žvilgtelėjau į savo pigų, neskoningą kostiumėlį ir niekam tikusius batus ir pamaniau, ko aš čia vargstu. Mano galvoje jau šmėsčiojo mintis, kaip greičiau susirangyti ant savo mylimiausios sofutės, susižerti saują čiulpiamų tablečių ir pasidėti po ranka dviejų savaičių cigarečių normą. Taip užsisvajojau, kad vos išgirdau ją tyliai šnibždant:

– Turiu pasakyti, kad šiuo metu yra laisva nuostabi vietelė, ir ją greitai kažkas gali nugvelbti!

Hmm. Mano antenos stryktelėjo į viršų, o aš pati bandžiau akimis užmegzti su ja kontaktą. Nuostabi vietelė? Gali nugvelbti? Mano galvoje mintis vijo mintį. Ar ji nori man padėti? Aš jai patikau? Bet kaip? Aš dar nė burnos nepravėriau – kaip jai galėjau patikti? Ir kodėl ji suokia it automobilių salono pardavėja?

– Brangute, ar galėtum man pasakyti vyriausios Podiumo leidėjos pavardę? – išgirdau klausimą ir pirmą kartą, kai prisėdau, pajutau jos skvarbų žvilgsnį.

Tuštuma. Visiška ir absoliuti tuštuma. Ničnieko neprisiminiau. Neįtikėtina, kad ji imtų mane egzaminuoti ! Per savo gyvenimą nebuvau skaičiusi nė vieno Podiumo numerio. Kas jai leido mane klausinėti? Dėl Podiumo niekas nesuko sau galvos. Tai madų žurnalas, dėl Dievo meilės, ir aš abejoju, ar jame rastum bent kelias eilutes teksto, vien tik perkarę modeliai ir rėkiančios reklamos. Akimirksnį kitą mikčiojau kažką sau po nosim, o tuo tarpu mano galvoj kadrilį šoko padrikos poros iš redaktorių vardų ir pavardžių, kurias prieš kelias minutes taip atkakliai stengiausi įsiminti. Buvau tikra, kad kažkur tolimiausioj mano atminties kertelėj tikrai tūno jos pavardė, – po galais, kas gi jos nežino? Bet mano paplėkusios smegenys jos neatgamino.

– Deja, šiuo metu jos pavardės neprisimenu, bet neabejoju, kad žinau. Tikrai žinau. Juk visi ją pažįsta, tik, gaila, niekaip negaliu prisiminti.

Akimirką ji stebeilijo mane savo didelėmis rudomis akimis, neatitraukdama žvilgsnio nuo prakaito išpilto mano veido.

– Miranda Pristli, – ištarė ji tyliai, su baime ir nuolankumu. – Ją vadina Miranda Pristli.

Stojo tyla. Gal kokią minutę mudvi nepratarėm nė žodžio, bet paskui Šeron turbūt nusprendė nekreipti dėmesio į mano netikusį išsisukinėjimą. Tuokart aš nežinojau, kad jai buvo pavesta trūks plyš surasti Mirandai padėjėją, nė nenumaniau, kad ji mirtinai troško kuo skubiausiai padaryt galą skambučiams, nesvarbu, diena ar naktis, kamantinėjantiems apie potencialiausią kandidatę. Ji troško surasti bet kokią merginą, kad tik ši patiktų Mirandai. Ir jeigu aš – nors mažai tikėtina – turiu bent mažiausią šansą būti priimta ir išgelbėti ją nuo šito lažo, tai kodėl gi neskyrus man šiek tiek laiko ir dėmesio.

Šeron vylingai šyptelėjo ir pranešė supažindinsianti mane su kitomis dviem Mirandos padėjėjomis. Su kitomis dviem ?

– Na, taip, – patvirtino ji irzliu balsu. – Aišku, kad Mirandai reikia dviejų padėjėjų. Jos buvusi vyresnioji padėjėja Elison paaukštinta ir dabar dirba Podiumo kosmetikos skyriaus vadove, o Emilija, jaunesnioji padėjėja, užims Elison vietą. Todėl atsilaisvina jaunesniosios padėjėjos vieta!

– Andrėja, suprantu, kad tu ką tik baigei koledžą ir turbūt nė truputėlio neišmanai apie žurnalo redakcijos virtuvę… – ji dramatiškai stabtelėjo, mintyse rinkdama tinkamus žodžius. – Vis dėlto jaučiu pareigą, būtinybę tau pasakyti, kad ši proga yra vienintelė ir nepakartojama. Miranda Pristli… – stabtelėjo ji dar sykį taip dramatiškai, tarsi mintyse jai nusilenktų. – Miranda Pristli yra vienintelė pati įtakingiausia moteris madų pramonėje ir, be jokios abejonės, pati garsiausia pasaulyje žurnalo leidėja. Pasaulyje! Galimybė dirbti jai, stebėti, kaip ji leidžia žurnalą, susitikinėja su garsiais rašytojais ir modeliais, talkinti jai jos kasdieniuose žygiuose, na, turbūt neverta nė priminti, kad ši galimybė atveria kelius į darbą, dėl kurio milijonai tavo bendraamžių kristų negyvos.