Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Suradusi salės gale bene paskutinę laisvą vietą kampe ir atsisėdusi prie staliuko, Brukė iš karto suprato atvykusi ne veltui. Baras buvo lygiai toks pat kaip šimtai jų, išsibarsčiusių per visą Penktąjį aveniu, tik publika čia buvo stebėtinai mišri. Kitaip nei įprasta Aukštutinio Ist Saido minia – ką tik koledžus baigę absolventai, mėgstantys po darbo užbėgti baran ir atsilaisvinę klasikinius Brooks Brothers firmos kaklaraiščius išlenkti bokalą alaus, – šįvakar čia susirinkę žmonės buvo panašūs į keistą Niujorko universiteto studentų, sugužėjusių į miesto centrą, maišalynę. Tarp jų buvo nemažai ir už rankų susikibusių trisdešimtmečių sutuoktinių, martinį gurkšnojančių porelių, ir Converse sportbačius avinčių hipsterių, kuriuos retai pamatysi dideliuose susibūrimuose už Ist Vilidžo ar Bruklino ribų. Netrukus Niko bare buvo ankšta kaip silkių statinėje, užimtos visos sėdimos vietos prie staliukų, o už jų dar stoviniavo kokios penkios ar šešios dešimtys žmonių. Ir visi susirinko dėl vienui vienintelio tikslo. Brukę pribloškė tai, kad prieš mėnesį Rue B bare girdėtos Džuliano dainos taip sužavėjo ne ją vieną. Pasirodo, apie jį jau žinojo kelios dešimtys žmonių, pasiryžusių keliauti per visą miestą klausytis jo dainavimo.

Kol Džulianas ruošėsi prie fortepijono ir tikrino, ar tinkamas garsas, publika nekantriai šurmuliavo. O kai pradėjo pasirodymą, visa salė pagavo ritmą: vieni lėtai lingavo į šonus, kiti stovėjo užsimerkę, palinkę į priekį, bet visi lyg vienas buvo atsisukę į sceną. Brukė, niekada anksčiau nesugebėdavo įsijausti į muziką, bet dabar pajuto, kaip atsipalaiduoja jos kūnas. Nežinia, nuo ko – raudonojo vyno, seksualiai jausmingo dainavimo ar dar nepažįstamo jausmo, kai atsiduri tarp visai svetimų žmonių, – Brukė jautėsi it apsvaigusi.

Visą vasarą kiekvieną antradienį ji vaikščiojo į Niko barą. Nė sykio nepakvietė nieko sau į kompaniją; kai kambario draugės klausdavo, kur ji kas savaitę eina, Brukė sugalvojo įtikinamą pasiaiškinimą apie bendramokslių knygos bičiulių klubą. Sėdėdama prie staliuko, žiūrėdama į Džulianą ir klausydamasi jo muzikos, Brukė pamažu pradėjo jausti, lyg būtų seniai jį pažinojusi. Iki šiol jai muzika buvo tik fonas, prasiblaškymas ant bėgimo takelio, puikus šokio ritmas smagiame vakarėlyje, būdas prastumti laiką kelionėje. Bet šita… Šita skambėjo tiesiog neįtikėtinai. Be jokios įžangos Džuliano muzika galėjo akimirksniu pakeisti jos nuotaiką ar padėti apsispręsti, pajusti ir išgyventi dalykus, kurie šiokią dieną būtų sunkiai suvokiami.

Iki to laiko, kai viena ėmė lankytis Niko bare, jos dienos buvo visos vienodos: pirmiausia darbas, paskui ilgai laukta valandžiukė su koledžo draugais ir vėl tos pačios dvi triukšmingos kambario draugės. Brukė nesiskundė ir buvo patenkinta, tik kartais ją tai dusindavo. O dabar ji turėjo Džulianą ir nors jų žvilgsniai susitikdavo tik retkarčiais, daugiau ji nieko netroško. Jai puikiausiai užteko į jį tik žiūrėti. Po kiekvieno pasirodymo jis gan nuolankiai – tačiau be didelio noro – nusilenkdavo publikai, spausdavo rankas gerbėjams ir priimdavo pagyrimus iš visų, kas prie jo prieidavo. Tačiau Brukė nė sykio neišdrįso prie jo prisiartinti.

Prabėgus dviem savaitėms po du tūkstančiai pirmųjų rugsėjo vienuoliktosios, Nola prikalbino Brukę nueiti į aklą pasimatymą su vaikinu, su kuriuo ji buvo susipažinusi viename darbo renginyje. Visi jų draugai buvo išvažinėję iš Niujorko į gimtuosius namus arba susitikti su buvusiomis antrosiomis pusėmis ir atnaujinti nutrūkusių santykių, o mieste tebesijautė aštrus dūmų kvapas ir širdį gniaužiantis sielvartas. Nola jau kuris laikas buvo susidėjusi su nauju vaikinu, bene kasdien nakvojo pas jį, tad Brukė jautėsi visų pamiršta ir vieniša.

– Į aklą pasimatymą? Tu išprotėjai? – nusistebėjo Brukė nė nepasukdama galvos nuo kompiuterio.

– Jis labai mielas, – pareiškė Nola, kai vieną šeštadienio vakarą abi sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo per televiziją tiesioginę pokalbių laidą. – Gal jis ir netaps tavo vyru, bet jis gan gražus, malonus ir galbūt pakvies į kokį puikų restoraną. Jeigu nebūsi tokia frigidiška kalė, tai gal ir susikukuosite.

– Nola!

– Sakau, kaip yra. Pati žinai, kad gali pasinaudoti proga. O kad jau apie tai prakalbom, tai neprošal būtų palįsti po dušu ir pasidaryti manikiūrą.

Brukė ištiesė rankas ir pirmą kartą pastebėjo, kad jos nagai nukramtyti, odelės atpleišėjusios. Rankos iš tiesų atrodė baisiai.

– Kas jis toks? Vienas iš tavo atstumtųjų? – paklausė draugės.

Nola prunkštelėjo.

– Taip ir žinojau! Padraugavai su juo, o dabar man atiduodi. Kaip žiauru, Nola. Be to, tu mane stebini. Anksčiau man tokia nebuvai.

– Liaukis, – subarė Nola ir reikšmingai užvertė akis į lubas. – Prieš kelias savaites susipažinau su juo labdaringam savo darbo renginy. Jis atėjo su vienu mano kolega.

– Vadinasi, tu tikrai buvai jį pakabinusi.

– Ne! Verčiau jau būčiau pakabinusi savo kolegą…

Brukė sudejavo ir užsidengė rankomis veidą.

– …bet nesvarbu. Gerai prisimenu, kad tas kolegos draugas – žavus ir nevedęs. Regis, studijuoja mediciną, bet jeigu atvirai, neturi teisės taip niekinti vyrų. Tegu žmogus gyvena…

– Ačiū, mieloji drauge.

– Vadinasi, eisi?

Brukė čiupo į rankas pultelį.

– Jeigu tuoj pat užsičiaupsi, tai gal ir pagalvosiu, – pasakė.

Po keturių dienų Brukė jau sėdėjo itališkoje lauko kavinėje Makdugalo gatvėje. Trentas, kaip Nola ir žadėjo, buvo visai mielas vaikinas. Ganėtinai šaunus, nepaprastai mandagus, gražiai apsirengęs ir velniškai nuobodus. Jų pokalbis buvo toks pat prėskas kaip plokštieji spagečiai su pomidorų padažu ir bazilikais, kuriuos jis užsakė abiem, o jo nuoširdumas tiesiog vertė Brukę išsibadyti šakute akis. Tad kai jis dėl nežinomos priežasties pasiūlė po vakarienės eiti į gretimą barą, jinai nedvejodama sutiko.

– Tikrai nori? – nė kiek ne mažiau nustebęs, kad ji neprieštarauja, paklausė jis.

– Taip, kodėl gi ne?

Ir iš tiesų, kodėl nenuėjus? Jokių kitų planų ji neturi, nebent tik vakare sėdėti su Nola ir žiūrėti televizorių. Rytoj reikės sėsti prie penkiolikos puslapių straipsnio, kurį turės atiduoti po dviejų savaičių, o be jo, dar laukia drabužių skalbimas, sporto salė ir keturių valandų pamaina kavinėje. Tai ko čia skubėti į namus?

– Puiku, kaip tik žinau vieną puikią vietelę.

Trentas mandagiai paprašė leisti jam apmokėti sąskaitą ir juodu galiausiai išėjo į gatvę.

Perėjus porą kvartalų Trentas stryktelėjo priešais ją ir atidarė liūdnai pagarsėjusio, vieno triukšmingiausių Niujorke baro duris. Turbūt nė vienas normalus žmogus nedrįstų skirti pasimatymo Manhatano bare, kur siautėja apkvaitėliai, bet Brukė apsidžiaugė, kad čia bus daug triukšmo ir jie negalės rimtai kalbėtis. Išgers bokalą kitą alaus, paklausys per garsiakalbius trenkiančios devinto dešimtmečio muzikos ir prieš vidurnaktį jau gulės savo lovoj – viena.

Per kelias sekundes jos akys apsiprato su tamsa, o ausys iš karto pažino Džuliano balsą. Kai pagaliau įžiūrėjo sceną, negalėjo patikėti savo akimis: jis sėdėjo įprasta poza prie instrumento, pirštai bėgiojo klavišais, lūpos prispaustos prie mikrofono – jis dainavo jos mėgstamą savos kūrybos dainą: Moteris sėdi kambary viena kaip pirštas / didžiuliame name lyg milžinų kape. / Vyras skaičiuoja savo turtus / matuodamas juos svarais . Klausydamasi jo dainos Brukė sustingo tarpdury ir nežinia, kiek ilgai dar būtų stovėjusi, jeigu Trentas nebūtų prabilęs: