Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Džulianas sudaužė savo vienkartinę stiklinę su Trento alaus buteliu ir nugėrė.

– Dėkui, brol. Po pasirodymo vėl ateisiu. – Linktelėjęs Brukei ir, kaip jai pasirodė – o gal tik labai vylėsi, – supratingai žvilgtelėjęs, patraukė atgal į sceną.

Tada ji dar nežinojo, kad jis vėliau paprašys Trento leidimo jai paskambinti, kad per pirmąjį jų pokalbį telefonu ji jausis tarsi devintame danguje ir kad pirmasis jųdviejų pasimatymas bus lemtingas posūkis jos gyvenimo kelyje. Ji niekada nebūtų patikėjusi, kad abu sugrius lovon anksčiau nei po trijų savaičių maratoninio bėgiojimo į pasimatymus, kuriuos ji įsivaizdavo niekada nesibaigsiant, ir kad teks laukti net dvejus metus, kol abu ryšis leistis į kelionę po visą šalį, kad susižieduos mažulytėje kavinukėje Ist Vilidže, klausydamiesi gyvos muzikos, o jis užmaus jai ant piršto paprastą auksinį sutuoktuvių žiedą, nupirktą vien už savo triūsu uždirbtus pinigus, ir kad iškels vestuves įspūdingame jo tėvų vasarnamyje Hamptone, nes, gerai pagalvojus, kam atsisakyti tokio malonumo? Tačiau tą vakarą ji žinojo tik vieną dalyką: kad beprotiškai trokšta vėl su juo pasimatyti, kad po dviejų dienų trūks plyš vėl būtinai lėks į Niko kavinę ir kad nors ir kaip dabar stengiasi susitvardyti ir nesišypsoti, – nieko neišeina.

Antras skyrius

Blogai vienam, kenčia visi

Niujorko medicinos universiteto Langono medicinos centro akušerijos skyriuje Brukė žengė į palatos vidurį ir užtraukė paskui save užuolaidą. Aštuonios apžiūrėtos, liko dar trys. Pervertė likusių trijų ligos istorijas: besilaukianti paauglė, nėščia moteris su gestaciniu diabetu ir pirmagimių dvynių motina su žindymo problemomis. Žvilgtelėjusi į laikroduką greitai paskaičiavo: jeigu viskas eisis sklandžiai, tai gal iš darbo išeis įprastu laiku.

– Ponia Alter! – išgirdo pro užuolaidą pacientės balsą.

Brukė vėl sugrįžo už užuolaidos.

– Kas, Ališa?

Brukė tvirtai susiautė ant krūtinės baltą darbinį chalatą ir mintyse nusistebėjo, kaip tai vargšei moteriai nešalta su plonyčiu it popierius ligoninės chalatėliu.

Gniaužydama į skreitą sudėtas rankas Ališa paklausė:

– Pamenat, man minėjote, kad labai svarbu gerti nėščiosioms skirtus vitaminus? Kas bus, jeigu aš jų negeriu?

Brukė linktelėjo.

– Aišku, nuo sunkaus gripo vien vitaminais neapsisaugosit, – tarė ji eidama prie merginos lovos iš šono. – Bet gerai, kad atėjot pas mus ir dabar mes galėsime skirti tinkamus vitaminus ir patarti, kokio režimo turėsit laikytis likusią nėštumo dalį.

– Sakykit, ar… Negalima būtų… Kaip nors gauti iš jūsų… Vitaminų pavyzdžių?

Ališa nedrįso pakelti į Brukę akių.

– Manau, nebus sunku tą padaryti, – šypsodamasi ligonei atsakė Brukė, bet pykdama ant savęs, kad anksčiau nepaklausė, ar Ališa išgalės nusipirkti nėščiosioms skirtų vitaminų. – Jums dar liko šešiolika savaičių. Medicinos poste paliksiu visą reikiamą kiekį, gerai?

Ališa iškart pralinksmėjo.

– Ačiū, – tyliai padėkojo.

Brukė paspaudė merginai ranką ties alkūne ir išlindo pro užuolaidą. Nunešusi Ališai vitaminus, potekom nulėkė į niūrų dietologų poilsio kambarį penktame aukšte: mažą belangę patalpėlę su keturviečiu plastikiniu stalu, mažyčiu šaldytuvu ir keliomis drabužių spintelėmis. Jeigu paskubėtų, tai gal dar spėtų stačiomis ko nors užkrimsti, išgerti puodelį kavos ir nepavėluotų pas kitą ligonę. Apsidžiaugusi, kad kambaryje nieko nėra, o virdulys pilnas vandens, Brukė išsitraukė iš savo spintelės Tupperware plastikinę dėžutę su supjaustytomis obuolių skiltelėmis ir ėmė jas maišyti su natūraliu žemės riešutų sviestu. Vos spėjo sugrūsti į burną pirmą šaukštą, suskambo mobilusis telefonas.

– Kas atsitiko? – paklausė nė nepasilabinusi. Buvo sunku suprasti, ką ji kalba pilna burna.

Kiek patylėjusi mama atsakė:

– Nieko. O ar turėjo?

– Matai, mama, aš labai neturiu laiko. Be to, žinai, kad nemėgstu kalbėti telefonu darbe.

Virš galvos sugriaudėjo garsiakalbis ir užgožė jos mamai antrąją sakinio pusę.

– Ką sakai? Nieko negirdžiu.

Brukė atsiduso.

– Nieko. Tiek to. Kas naujo?

Prieš akis iškilo motinos vaizdas su įprastomis rusvai žalsvomis kelnėmis ir Naturalizer firmos bateliais, kuriuos ji avi jau visą gyvenimą, savo buto Filadelfijoje virtuvėje. Nors nepailsdama kiauras dienas bėgioja po knygų ir teatro mėgėjų klubo susirinkimus, darbuojasi kaip savanorė, Brukės motina, regis, vis dar turi begales laisvo laiko, per kurį spėja apskambinti vaikus ir išklausinėti, kodėl jie jai niekad nepaskambina. Brukei smagu, kad dabar mama gali džiaugtis išėjusi į pensiją, bet vis tiek atrodo, jog buvo ramiau, kai ji kasdien nuo septynių ryto iki trijų dienos dirbo mokykloje.

– Luktelk truputį, – ūmai motinos balsas kažkur pradingo, o vietoj jo pasigirdo Opros šneka, bet ir ji greitai nutilo. – Na va, dabar gerai.

– Oho, išjungei Oprą? Turbūt pasakysi ką nors labai svarbaus.

– Ji vėl ima interviu iš Dženiferės Aniston. O aš jos taip nemėgstu. Varo apie Bredą ir džiaugiasi, kad jai per keturiasdešimt, o jaučiasi kaip jauniklė. Juk ir taip matosi. Tai kam dar nuolat visiems kartoti?

Brukė nusijuokė.

– Klausyk, mama, aš tau paskambinsiu vakare, gerai? Man liko tik penkiolika minučių pietums.

– Gerai, brangute. Tik primink, kad papasakočiau apie tavo brolį.

– O kas Rendžiui atsitiko?

– Nieko neatsitiko. Ačiū Dievui, šįkart jam viskas gerai. Suprantu, kad esi labai užsiėmusi, tad pasikalbėsime vakare.

– Mama…

– Kvailai padariau, kad paskambinau tau vidury darbo dienos. Nė nepagalvojau…

Brukė garsiai atsiduso ir kreivai šyptelėjusi tarė:

– Nori, kad pulčiau maldauti?

– Širdele, ne laiku paskambinau, labai ne laiku. Pasikalbėsime, kai būsi laisvesnė.

– Tiek to, mama. Maldauju, pasakyk, kas atsitiko Rendžiui? Papasakok smulkiai. Kas jam yra? Nagi, meldžiu.

– Na, jeigu jau taip atkakliai prašai… Ką gi, pasakysiu. Rendis su Mišele laukiasi kūdikio. Štai, pati privertei mane išplepėti.

– Ko jie laukiasi?

– Kūdikio, mieloji. Jie turės vaiką. Dar tik nėštumo pradžia. Man regis, vos septynios savaitės, ir gydytojas sako, jog kol kas viskas einasi sklandžiai. Argi ne nuostabu, ką?

Brukė vėl išgirdo kažkur toli triukšmaujant televizorių, tik dabar gerokai tyliau, bet vis tiek pažino išskirtinį Opros juoką.

– Nuostabu? – nustebusi pakartojo Brukė ir nuleido ant stalo plastikinį peilį. – Aš turbūt taip nepasakyčiau. Jie draugauja vos pusę metų. Ir dar nevedę. Dar net kartu negyvena.

– Kada pasidarei tokia davatka, mieloji, a? – caktelėjusi liežuviu paklausė ponia Grin. – Jeigu man kas anksčiau būtų pasakęs, kad mano išsilavinusi, gerų manierų trisdešimtmetė duktė bus tokia konservatyvi, niekada nebūčiau patikėjusi.

– Mama, nesakyčiau, kad konservatyvumas reiškia susilaikymą nuo vaikų darymo pirma neįtvirtinus santuokinių ryšių.

– Ai, Bruke, neperlenk lazdos. Ne kiekviena gali ar privalo ištekėti dvidešimt penkerių. Rendžiui jau trisdešimt aštuoneri, o Mišelei greitai keturiasdešimt. Negi manai, kad sulaukus tokių metų kam nors rūpi tie valdiški popieriukai? Visi gerai žinom, kad jie gyvenime tikrai nereikalingi.

Brukės galvoje pynėsi kelios mintys: tėvų skyrybos prieš dešimt metų, kai tėvas paliko motiną ir susidėjo su vidurinės mokyklos, kurioje pats dirbo, sesele. Kaip motina prieš sužieduotuves su Džulianu pasisodino ją prie savęs ir ėmė dėstyti, kad moterys šiais laikais gali būti laimingos ir neištekėjusios; apie savo karštą norą, kad Brukė neskubėtų kurti šeimos, kol iki galo nesusitvarkė karjeros. Tačiau dabar aiškiai matyti, kad Rendis vadovaujasi visai kitais kriterijais.