Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Jai jau seniai tokia mintis nedavė ramybės, bet nenorėjo skųstis, nes Džulianui dabar buvo labai atsakingas laikas – įrašų gamybos rūpesčiai.

Jis linktelėjo.

– Pasiilgau tavęs, Ruke.

Apsivijusi rankomis kaklą dar kartą karštai jį pabučiavo.

– Aš irgi tavęs pasiilgau. Džiaugiuosi, kad grįžai anksčiau. Gal lekiam kur nors užkrimsti spagečių?

Taupydami šeimos biudžetą, juodu buvo susitarę pagal galimybes kuo dažniau maitintis namie, bet abu vienu balsu nusprendė greito makaronų užkandžio pigioje valgyklėlėje už kampo nelaikyti maitinimusi mieste.

– Gal norėtum pasilikti namie? Šįvakar tikėjausi pabūti tik dviese, – tarė jis ir gurkštelėjo vyno.

– Aš sutinku. Sutariam šitaip…

– Na va, prasideda…

– Aš bėgu paplušėti prie karštos viryklės – paruošti tau gardžios, maistingos vakarienės, bet už tai man turėsi pusvalandį masažuoti kojas ir nugarą.

– „Paplušėti prie karštos viryklės“? Vištienos troškinį galima paruošti per dvi minutes. Taip nesąžininga.

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Kaip sau nori. Spintelėje yra sausų pusryčių, nors pieno turbūt jau nebeliko. Be to, gali pasispraginti kukurūzų.

Džulianas grįžtelėjo į Volterį ir tarė:

– Kaip tau gerai, bičiuli. Tavęs ji neverčia atidirbti už saują sauso ėdalo.

– Vakarienės kaina pakilo dar pusvalandžiu.

– Jau ir taip buvo pusvalandis, – verkšleno Džulianas.

– Anksčiau buvo pusvalandis viskam. O dabar po pusvalandį ir nugarai, ir pėdoms.

Džulianas apsimetė svarstąs.

– Keturiasdešimt penkios minutės, ir aš…

– Bet koks ginčijimasis tik pridės daugiau minučių.

Pasiduodamas Džulianas iškėlė rankas į viršų.

– Bijau, kad nieko mes nesuderėsime.

– Sakai? Nori, kad šįvakar tektų pačiam pasirūpinti vakariene? – paklausė šypsodamasi Brukė. Džulianas buvo lygiavertis partneris tvarkantis namie, apmokant sąskaitas ir prižiūrint šunį, bet virtuvėje iš jo jokios naudos, ir jis pats tą žino.

– Jeigu reikės, tai ir pasirūpinsiu. Ir pasirūpinsiu mudviem abiem. Šįvakar aš pats paruošiau tau vakarienę.

– Ką tu padarei?

– Ką girdėjai. – Staiga virtuvėje pradėjo pypsėti laikmatis. – Kaip matai, jau gatava. Prašom sėsti prie stalo, – pakvietė dirbtine angliška tartimi.

– Aš jau sėdžiu, – atsakė Brukė, atsilošdama sofoje ir užmesdama kojas ant kavos staliuko.

– O, taip, – atsiliepė Džulianas iš jų mažytės virtuvėlės. – Matau, jau suradai kelią į mūsų šventišką valgomąjį. Nuostabu.

– Gal tau padėti?

Džulianas grįžo į kambarį rankose, apmautose storomis virtuvinėmis pirštinėmis, nešdamas garuojantį Pyrex puodą.

– Štai. Ziti makaronų apkepas mano mylimai žmonelei.

Jau norėjo statyti puodą tiesiai ant medinio stalo, bet Brukė pašoko nuo sofos ir pakišo padėklą. Džulianas ėmė šaukštu kabinti garuojančius makaronus.

Brukė spoksojo į jį išpūtusi akis.

– Ar tik dabar nepasakysi, kad visą laiką po mūsų vestuvių gyvenai dar su kita moterim ir dabar prašysi manęs atleidimo? – paklausė ji.

Šyptelėjęs Džulianas paragino:

– Užsičiaupk ir valgyk.

Vėl atsisėdusi Brukė įsidėjo salotų ir laukė, kol Džulianas prikraus jai į lėkštę makaronų.

– Dieve, kaip gardžiai kvepia. Kur taip išmokai? Kodėl negamini kas vakarą?

Droviai šyptelėjęs Džulianas pažiūrėjo į ją ir tarė:

– Sakykim, aš nupirkau beveik gatavą gaminį ir tik pašildžiau orkaitėje. Juk tai įmanoma, tiesa? Bet dariau tai su didele meile ir iš visos širdies.

Brukė pakėlė taurę vyno ir laukė, kada Džulianas su ja susidauš.

– Nuostabu, – nuoširdžiai pagyrė ji. – Tiesiog nepakartojama.

Valgant Brukė papasakojo jam apie Rendį su Mišele ir baisiai nudžiugo pamačiusi, kaip jam dėl jų nuoširdžiai smagu, jis netgi pasiūlė gimus mažajam sūnėnui ar dukterėčiai nuvažiuoti į Pensilvaniją ir pabūti su naujagimiu. Džulianas savo ruožtu papasakojo jai apie Sony planus, nes albumo įrašymas jau eina į pabaigą, ir dar užsiminė, kad savo agento rekomenduojamas pasamdė naują vadybininką.

– Visi tvirtina, kad jis vienas geriausių. Sako, truputį agresyvokas, bet aš manau, kad toks tikrasis vadybininkas ir turėtų būti.

– O kaip jis tau pasirodė per pokalbį dėl darbo?

Džulianas susimąstė.

– Išties tokio pokalbio kaip ir nebuvo. Jis tiesiog išdėstė man savo planus. Sakė, kad mums dabar lemtingas laikas, ir patarė iš esmės tinkamai „orkestruoti tolesnius veiksmus“.

– Labai norėčiau kuo greičiau su juo susipažinti, – nekantravo Brukė.

– Na, iš tiesų jis turi Holivudo garsenybėms būdingų bruožų – tokių, supranti, kai atrodo, jog kiekvieną akimirką prieš tave pozuoja, – bet mane žavi jo pasitikėjimas.

Džulianas po lygiai išdalijo abiem likusį vyną ir atsilošė krėsle.

– Kaip tau ligoninėje? Labai šiandien pavargai?

– Pavargau, bet spėk, kas buvo? Per pacientų apklausą aš surinkau daugiausia balų iš viso kolektyvo. Man žada duoti dar keletą valandų pediatrijos skyriuje.

Brukė nurijo dar kelis gurkšnius raudonojo vyno. Na ir kas, kad rytoj skaudės galvą.

Džuliano veide nušvito nuoširdi šypsena.

– Kokia puiki naujiena, Ruke. Manęs tai nė kiek nestebina, bet vis tiek malonu girdėti. Labai tavimi didžiuojuosi.

Pasilenkęs per stalą pabučiavo ją.

Brukė nurinko lėkštes, o kol Džulianas sėdėjo prie kompiuterio ir baigė tvarkyti savo naująją interneto svetainę, išsimaudė vonioje, paskui vėl abu susėdo ant sofos su flanelinėmis pižaminėmis kelnėmis ir medvilniniais marškinėliais. Džulianas užmetė abiem ant kojų vilnonį pledą ir čiupo į rankas pultelį.

– Filmą? – paklausė.

Brukė žvilgtelėjo į laikrodį ant vaizdo leistuvo ir pamačiusi, kad jau penkiolika po dešimtos, pasiūlė:

– Regis, pradėt naują jau vėlu, tai gal pažiūrim „Grei anatomiją“?

Jis pažiūrėjo į ją su didžiausiu pasibaisėjimu.

– Tu rimtai? Nori, kad po savo išvirtos vakarienės žiūrėčiau tą serialą?

Brukė nusišypsojo ir palingavo galva.

– Bijau, kad žodis „išvirta“ čia nelabai tinka. Bet tu teisus. Šįvakar tavo teisė rinktis.

Džulianas perbėgo akimis įrašytų vaizdo filmų sąrašą ir pasirinko naujausią „CSI“ seriją.

– Duok pamasažuosiu tau kojas.

Brukė apsigręžė ir padėjo kojas jam ant kelių. Iš laimės net ėmė murkti kaip katė. Per televizorių rodė, kaip detektyvai apžiūrinėja sąvartyne už Las Vegaso rastą sumaitotą tariamos prostitutės lavoną, ir Džulianas spoksojo neatplėšdamas akių nuo ekrano. Jiems abiem nepatiko dirbtinės nužudymų scenos, bet vis dėlto jis visą naktį galėjo žiūrėti, kaip detektyvai su lazeriais ir visais kitais būdais ieško nusikaltėlių ir juos suranda, – tad šįvakar ji nesipriešino. Brukė džiaugėsi galėdama sėdėti šalia vyro ir alpėti iš malonumo, kai jis jai masažuoja pėdas.

– Myliu tave, – ištarė Brukė ir, atrėmusi galvą į sofos atkaltę, užsimerkė.

– Ir aš tave myliu, Bruke. O dabar patylėk ir leisk man žiūrėti filmą.

Bet ji nieko nebegirdėjo – miegojo.

Vos spėjus Brukei apsirengti, į miegamąjį įėjo Džulianas. Nors ir sekmadienis, jis vis tiek buvo susinervinęs.

– Reikia paskubėti, kitaip pavėluosime, – paragino ją ir čiupo iš jųdviejų bendros spintos sportinius batelius. – Juk žinai, kaip mama nekenčia, kai kas nors vėluoja.