Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Tikrai. Ar tai reiškia, kad pagaliau bus galima pasiklausyti tavo muzikos? – šypsodamasi sūnui paklausė Džuliano motina, lyg mergaitė pariesdama po savimi kojas.

Visi stengėsi neišsiduoti išgirdę pabrėžtinai skambiai jos ištartą „pagaliau“. Visi, išskyrus Džulianą, kuriam šiuo žodžiu buvo smogta, ir Brukę, kuri tapo šio smūgio liudininke.

Per šitiek metų Brukė jau buvo pratusi girdėti iš Džuliano tėvų baisių dalykų ir vis labiau dėl to jų nekentė. Kai juodu pradėjo draugauti, Džulianas pamažu jai atskleidė, kad tėvai baisiai nusivylę ir juo, ir jo pasirinktu gyvenimo būdu. Per sužieduotuves ji pastebėjo, su kokiu nepasitenkinimu Džuliano motina žiūri į paprastą auksinį žiedelį, kurį piršdamasis jos sūnus padovanojo Brukei, atmetęs motinos pasiūlymą užmauti sužadėtinei ant piršto kurį nors „Alterių šeimos meno dirbinį“. Nors Brukė su Džulianu sutiko kelti vestuves Alterių name Hamptone, jo tėvai su siaubu išklausė vaikų norą surengti tik kuklias ir neprabangias vaišes. Iškart po jungtuvių ir keletą jų bendro gyvenimo metų, kai Alteriai pradėjo laisviau elgtis Brukės akivaizdoje, per nuolatines iškilmingas vakarienes ir priešpiečius ji vis dažniau pastebėdavo, kaip jie kenkia savo sūnui.

– Iš esmės tai reiškia, kad albumo įrašymas eina į pabaigą ir agentūrai jis labai patinka, todėl jie rengia susitikimą su muzikos industrijos atstovais, aš būsiu jiems pristatytas ir turėsiu progą pagroti, o tada jie ims mane reklamuoti.

Džulianas, paprastai elgdavęsis gan droviai ir net Brukei niekada nesigirdavęs, kaip sekasi įrašų studijoje, šįkart visas švytėjo iš laimės. Jai norėjosi pulti ir jį išbučiuoti.

– Aš gal ir nelabai ką išmanau apie muzikos industriją, bet man atrodo, kad šitaip jie parodo didelį pasitikėjimą, – keldamas aukštyn taurę tarė Brukės tėvas.

Džulianas nevaržomai šypsojosi.

– Tikrai taip. Kol kas tai pats geriausias mano darbo įvertinimas. Be to, aš viliuosi…

Džulianas nutilo, nes suskambo telefonas, ir jo motina ėmė dairytis ragelio.

– Kur, po galais, tas nelemtas daiktas? Tikriausiai skambina iš L’Olivier susitarti dėl rytdienos laiko. Palauk, nepasakok, mielasis. Jeigu nesusitarsiu su jais dabar, tai rytoj man laiku neatveš gėlių vakarėliui. – Tai pasakiusi ji pakilo nuo sofos ir pradingo virtuvėje.

– Tavo mama vėl su savo gėlėmis, – tarė daktaras Alteris. Jis gurkšnojo kavą ir buvo sunku pasakyti, ar jis girdėjo, ką kalba sūnus, ar ne. – Rytoj pas mus vakarieniaus ponai Benetai ir Kamenai, tai ji it pamišusi stengiasi tiksliai viską suplanuoti. Galima pagalvoti, kad klausimas, ką pasirinkti: įdarytus žuvų suktinukus ar troškintus šonkauliukus, yra nacionalinės svarbos reikalas. O gėlės! Aną savaitgalį pusę dienos praplepėjo telefonu, klausinėdama apie kažkokias fegelijas, ir vis dar negali išsirinkti. Aš jai tūkstantį kartų sakiau, kad niekam tos gėlės nerūpi, niekas jų nė nepastebės. Šiais laikais per prabangias vestuves žmonės išmeta lauk tūkstančius dolerių, priperka kalnus orchidėjų, ar kas ten dabar madingiausia, ir pasakykit, ar bent kas užmeta į jas akį? Mano galva, tai absoliutus pinigų švaistymas. Verčiau tuos pinigus skirtų geram maistui ir alkoholiui, nes juos žmonės tikrai vertina. – Tėvas atsigėrė kavos, apsidairė ir pažvairavo į sūnų: – Apie ką mes čia kalbėjom?

Sintija pabandė nutraukti staiga stojusią nejaukią tylą.

– Nuostabiausia žinia, kokią tik esu girdėjusi! – perdėm entuziastingai sušuko ji. Brukės tėvas susidomėjęs linktelėjo galvą. – Kur bus rengiamas pristatymas? Kiek pakviesta žmonių? Ar jau nusprendei, ką jiems dainuosi? – Sintija apipylė Džulianą klausimais ir Brukė pirmą kartą nesusierzino dėl tokios klaustukų lavinos. Juos turėjo užduoti Džuliano tėvai, bet jie to nepadarė, o jis džiaugėsi sulaukęs tiek malonaus dėmesio iš svetimų.

– Jis vyks nedidelėje, labai intymioje muzikinėje aplinkoje miesto centre, o mano agentas sakė, kad pakviesta apie penkiasdešimt muzikos industrijos atstovų – televizijos ir radijo transliuotojų, muzikos redaktorių, keletas iš MTV ir panašiai. Greičiausiai kažin ko tokio iš to neišeis, bet vis tiek geras ženklas, kad agentūrai mano albumas patinka.

– Debiutuojantiems menininkams jie labai retai rengia tokius pristatymus, – didžiuodamasi pareiškė Brukė. – O Džulianas per daug kuklus ir nesigiria. Tai labai svarbus įvykis.

– Na, bent jau tai malonu girdėti, – pasakė Džuliano motina, sėsdamasi į savo vietą ant sofos.

Džulianas kietai sučiaupė lūpas ir sugniaužęs prie šonų kumščius tarė:

– Mama, jie jau keletą mėnesių, kol rengiamas albumas, mane nuoširdžiai remia ir palaiko. Aišku, vyriausieji vadybininkai labiau orientuojasi į gitaristus, bet vis tiek man labai malonu su jais dirbti. Nesuprantu, kodėl tu taip kalbi.

Elizabeta Alter pažiūrėjo į sūnų ir truputį sutrikusi tarė:

– Oi, mielasis, aš turėjau omeny L’Olivier saloną. Apsidžiaugiau, kad jie turi tiek kalijų, kiek man reikia. Be to, mano mėgstamas dizaineris rytoj bus laisvas, tad galės ateiti ir išdėlioti gėles. Ko tu toks nepatenkintas?

Brukės tėvas žvilgtelėjo į ją su nebyliu klausimu akyse: Iš kokio medžio ji iškrito? Brukė gūžtelėjo pečiais. Ji, kaip ir Džulianas, jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad jo tėvų nepakeisi. Kaip tik dėl to ji palaikė Džulianą visu šimtu procentų, kai po vestuvių jis kategoriškai atmetė tėvų pasiūlymą nupirkti jaunavedžiams butą netoliese Aukštutiniame Ist Saide. Ir kaip tik dėl to ji užsispyrė dirbti per du darbus, kad nereikėtų gyventi iš uošvių jai pasiūlytos „pašalpos“, nes puikiai nujautė, kokiomis virvelėmis paskui juodu bus supančioti.

Kol Karmena pranešė, kad priešpiečiai jau paruošti, Džulianas sėdėjo visai nutilęs ir užsisklendęs – įlindęs it vėžlys į kiautą, kaip mėgo sakyti Brukė, o Sintija su savo poliesterio kostiumėliu tūnojo visa paniurusi ir pavargusi. Net Brukės tėvas, vis bandąs užmegzti lengvą pokalbį („Dieve, ar jaučiat, kokia šalta žiema šiemet mus užgriuvo?“ arba „Viljamai, jūs žaidžiate beisbolą? Atrodo, jankiams turėtų pasisekti, betgi negali iš vieno žaidėjo spręsti apie visos komandos sėkmę, tiesa?“), taip ir liko neįvertintas. Kitomis aplinkybėmis Brukė būtų jautusi kaltę dėl sugadintos nuotaikos – juk, šiaip ar taip, visi čia susirinko kaip tik dėl jos ir Džuliano, – bet šiandien ji numojo į tai ranka. Blogai vienam, kenčia visi , – pagalvojo ji ir atsiprašiusi nuėjo į vonios kambarį, bet prasmuko pro jį ir patraukė tiesiai į virtuvę.

– Kaip jums ten sekasi, mieloji? – paklausė Karmena, krėsdama šaukštu abrikosų džemą į sidabrinį indą.

Brukė atkišo jai tuščią taurę „Kruvinosios Merės“ ir pažiūrėjo į ją maldaujančiu žvilgsniu.

– Nejaugi taip blogai? – nusijuokė Karmena ir kryptelėjo galvą į šaldytuvą, kad ji įsipiltų degtinės, o pati tik šliūkštelėjo pomidorų sulčių ir įvarvino tabasko padažo. – Kaip laikosi tavo tėvai? Sintija man pasirodė tokia miela.

– Aha, ji išties maloni. Žmonės suaugę, o taip idiotiškai sugalvojo atvažiuoti mūsų aplankyti. Aš baisiai jaudinuosi dėl Džuliano.

– Jam čia nieko naujo. Jis puikiai moka dorotis su savo tėvais.

Brukė giliai atsiduso.

– Žinau. Bet paskui jis kelias dienas vaduojasi iš depresijos.

Karmena įmerkė į tirštą kokteilį saliero stiebelį ir padavė taurę Brukei.

– Jėgoms papildyti, – tarė ji ir pakštelėjo Brukei į kaktą. – O dabar skubėk pas juos ir apgink savo vyrą.