Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Argi jis atrodo nepavalgęs, Karmena? Kartais vakarais man net tenka lupti jam iš rankų šakutę.

– Šaunuolis, – pagyrė Karmena, išdidžiai žvelgdama į Džulianą.

Per visą prieškambarį iš didžiosios svetainės atskriejo šaižus moteriškas balsas.

– Karmena, mieloji, siųsk greičiau vaikus čionai ir nepamiršk pakirpti gėlėms kotų prieš merkdama į vazą. Prašom paimti tą naująją Maiklo Aramo.

Karmena pasidairė gėlių, bet Brukė tik skėstelėjo tuščiomis rankomis ir atsisukusi į Džulianą metė jam priekaištingą žvilgsnį.

– Patylėk, – burbtelėjo jai Džulianas.

– Tiek to, nieko nesakysiu, nes labai tave myliu.

Džulianas nusivedė ją į didžiąją svetainę. Eidama čia Brukė tikėjosi, kad į svetainę užsukti nereikės, galės sėsti tiesiai prie stalo valgomajame, bet dabar pamatė abiejų tėvus, pora priešais porą sėdinčius svetainėje ant dviejų vienodų, žemų ir labai jau madingų sofučių.

– Bruke, Džulianai, – nusišypsojo jo motina, bet iš vietos nepakilo. – Džiaugiuosi, kad atėjote.

Brukė jos žodžius suprato kaip puolimą dėl vėlavimo.

– Dovanokite, kad pavėlavom, Elizabeta. Metro traukiniai tiesiog…

– Gerai, kad iš viso atvykot, – prabilo daktaras Alteris, abiem rankomis lepiai spausdamas didelę taurę apelsinų sulčių, ir Brukė pagalvojo, kad taip jis tikriausiai glėbia delnais ir moterų krūtis.

– Bruke! Džulianai! Kaip laikotės, mielieji?

Brukės tėvas pašoko nuo sofutės ir abiem rankomis apkabino iš karto abudu. Buvo aiškiai matyti, kad jo stovykla pralaimi prieš Alterių, bet Brukė dėl to ant jo visai nepyko.

– Labas, tėti, – pasilabino apkabindama tėvą. Paskui priėjo prie Sintijos, kuri visų jų užspeista liko sėdėti ant sofutės, ir pasilenkusi apkabino. – Sveika, Sintija. Malonu tave matyti.

– Man irgi, Bruke. Abu labai džiaugiamės, kad čia atvažiavom! Su tavo tėčiu ką tik kalbėjom, kad abu nepamenam, kada paskutinį kartą viešėjom Niujorke.

Po šių žodžių Brukė pagaliau galėjo įdėmiau apžiūrėti Sintijos išvaizdą. Ji vilkėjo raudonu it ugniagesių kostiumėliu su kelnėmis, veikiausiai iš poliesterio, ir baltą palaidinukę, buvo apsiavusi juodus lakinius batelius, o ant kaklo segėjo trigubą dirbtinių perlų vėrinį. Šį ansamblį papildė aukšta garbanotų ir stipriai laku supurkštų plaukų šukuosena. Atrodė taip, lyg būtų norėjusi per metinį prezidento pranešimą atsikovoti dėmesį nuo Hilari Klinton ir pati išsiskirti juodų kostiumų jūroje. Brukė jautė, kad ji paprasčiausiai stengėsi parodyti savo supratimą, kaip, jos galva, rengiasi turtingos Manhatano moterys, tačiau gerokai prašovė pro šalį, juolab čionai, išpuoselėtai elegantiškame Alterių bute. Džuliano motina, net dviem dešimtimis metų vyresnė už Sintiją, atrodė dešimčia metų jaunesnė su tamsiais aptemptais džinsais ir lengvute it pūkas kašmyro skraiste ant aptemptos berankovės palaidinukės. Ji avėjo dailius bekulnius batelius su kukliu Chanel prekės ženklu, buvo pasidabinusi vienintele siaura auksine apyranke ir masyviu žiedu su deimantu. Veido oda švietė sveiku įdegiu ir vos pastebimu makiažu, plaukai laisvai krito ant nugaros. Brukė iš karto pasijuto lyg prasikaltusi: akimirksniu suprato, kaip nejauku dabar turėtų būti Sintijai, – nes ji visada jautė, kad jos įmotė drovisi savo svotų, – o šįkart baisiai prašauta pro šalį. Net Brukės tėvas jautėsi nepatogiai su savo rusvai žalsvomis kelnėmis ir kaklaraiščiu šalia pono Alterio, vilkinčio trumparankovius polo marškinėlius.

– Džulianai, mielasis, turbūt labai nori „Kruvinosios Merės“, o tu, Bruke, gal išgersi „Mimozos“ kokteilį? – paklausė Elizabeta Alter. Klausimas buvo paprastas, bet kaip ir visa, ištarta šios moters lūpomis, atrodė lyg spąstai.

– Jeigu atvirai, tai ir aš norėčiau „Kruvinosios Merės“.

– Mielai, – atsakė Džuliano motina ir kietai sučiaupė lūpas, aiškiai nepritardama tokiam gėrimo pasirinkimui. Iki šios dienos Brukė niekaip nesupranta, ar jos anyta jos nemėgsta dėl to, kad ji pritaria Džuliano muzikiniams siekiams ir juos palaiko, ar ji apskritai yra ne tos moters skonio.

Jiems neliko nieko kito, kaip tik atsisėsti ant dviejų laisvų kėdžių – medinių, su kietomis atkaltėmis ir labai nepatogių, – stovinčių viena priešais kitą tarp sofučių. Suvaržymo ir jaudulio slegiama Brukė ryžosi pradėti pokalbį.

– Kaip praleidote šias kelias savaites? – paklausė ji Alterių, nusišypsojusi Karmenai ir imdama iš jos rankų aukštą taurę su tiršta „Kruvinąja Mere“, griežinėliu citrinos ir stiebeliu saliero. Vos įstengė susilaikyti neišmaukusi visos taurės vienu gurkšniu. – Daug turėjote darbo?

– Tikrai, man sunku įsivaizduoti, kaip jūs visur ir spėjate? – truputį per garsiai pritarė jai Sintija. – Brukė man pasakojo, kiek daug procedūrų jums tenka atlikti kasdien. Tai bet ką nuvarytų į kapus! Aš, pavyzdžiui, vos prasidėjus gripo epidemijai, tiesiog nupuolu nuo kojų, o judu! Tikriausiai nepakeliamai sunku.

Elizabetos Alter veide nušvito plati, bemaž maloninga šypsena.

– Na, mes iš tiesų nesėdime sudėję rankų. Ir mums niekad nepabosta. Norėčiau išgirsti, kaip sekasi jums, vaikai? Kaip tau, Bruke? Ir tau, Džulianai?

Nusiminusi ir šiurkščiai sutramdyta Sintija atsilošė ant sofos. Vargšelė vaikštinėjo po minų lauką, nesugebėdama susigaudyti, kur esanti. Išsiblaškiusi pasitrynė ranka kaktą ir pavargusi atsiduso.

– Taip, tikrai. Kaipgi jums sekasi?

Brukė suprato, kad apie savo pergales darbe geriau nepasakoti. Nors kaip tik anyta pasirūpino, kad Brukę priimtų į darbą Hantlio mokykloje, ji tai padarė tik galutinai užsitikrinusi, jog marti nedarys karjeros žurnalų, mados, aukcionų ar visuomeninių ryšių srityje. Jeigu Brukė ir būtų ryžusis tam panaudoti savo dietologijos mokslų diplomą, ji niekaip neįstengė suprasti, kodėl jai neleidžiama dirbti patarėja žurnale Vogue ar privačiai konsultuoti daugybės savo draugų iš Aukštutinio Ist Saido; mat anytos supratimu, galima imtis visko, kas prašmatnu, tik nieku gyvu „nekišti nosies į ligoninės priimamąjį, kur vežami benamiai ir girtuokliai“.

Džulianas pajuto, kad žmonai reikia pagalbos.

– Žinot, turiu jums pasakyti vieną svarbų dalyką, – krenkštelėjęs pareiškė jis.

Staiga Brukė, nors ir labai džiaugėsi dėl Džuliano, taip susijaudino, kad net per kūną perbėgo paniška baimė. Mintyse ėmė melstis, kad tik jis nepradėtų jiems girtis apie būsimą koncertą, nes akivaizdu kaip dieną – tėvų reakcija teks graudžiai nusivilti, o jai baisiai nepatiko matyti jį susikrimtusį. Niekas taip nežadino jos globėjiškų instinktų Džulianui kaip jo paties tėvai. Vien pagalvojus, kokio vertinimo galima iš jų sulaukti, Brukei norėjosi čiupti jį į glėbį ir vežti namo, kur jam būtų saugu nuo jų šykštumo, o dar blogiau – abejingumo.

Palaukę, kol Karmena atneš ir pastatys ant stalo kitą ąsotį šviežiai spaustų greipfrutų sulčių, jie visi atsisuko į Džulianą.

– Leo, mano naujasis vadybininkas, neseniai man pranešė, kad šią savaitę Sony agentūra nori surengti mano albumo pristatymą.

Stojo nejauki tyla ir visi laukė, ką kas nors pasakys. Pirmasis prabilo Brukės tėvas:

– Na, aš nelabai žinau, kas tas albumo pristatymas, bet, manau, naujiena tikrai džiugi. Sveikinu, sūnau! – ir pasilenkęs per Sintiją patapšnojo Džulianui per nugarą.

Daktaras Alteris, suirzęs ir nepatenkintas, kad jo vaiką pavadino sūnumi, gurkštelėjo kavos ir atsisuko į Džulianą.

– Ar negalėtum paaiškinti mums, neišmanėliams, ką tai reiškia? – paprašė jis.