Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Žinau, žinau. Aš tuoj, – atsakė Brukė, stengdamasi susitaikyti su mintimi, kad po rytinio penkių kilometrų kroso praėjus net valandai ją vis dar pila prakaitas. Brukė nusekė paskui Džulianą iš miegamojo, paėmė jo paduotą vilnonį paltą ir abu išėjo į gatvę.

– Man niekaip neaišku, kodėl tavo tėvas su Sintija šiandien atvažiavo į miestą, – tarė Džulianas, kai abu potekom leidosi į metro stotį Taimso aikštėje.

– Šiandien jų sukaktuvės, – gūžtelėjusi pečiais paaiškino Brukė. Šį nepaprastai šaltą žiemos rytą ji troško gretimoje kavinėje išgerti puodelį karštos arbatos, bet jie neturėjo nė sekundės laiko.

– Ir nusprendė atlėkti į miestą? Tokį šaltą kovo rytą?

Brukė atsiduso.

– Turbūt čia smagiau nei Filadelfijoj. Pasirodo, Sintija dar nėra mačiusi „Liūto karaliaus“, tad tėvas pagalvojo, kad ta proga mielai susitiktų ir su mumis. Džiaugiuosi, kad ir tu galėsi pasigirti jiems gera naujiena…

Slapčia žvilgtelėjusi į Džulianą Brukė pamatė, kad jis šypsosi. Aišku, labai savimi didžiuojasi, pamanė ji. Pagaliau sulaukė džiugių naujienų iš savo darbo, ir tikrai yra jų nusipelnęs.

– Žinai, įtariu ir galiu drąsiai tvirtinti, kad mano tėvai tikrai to entuziastingai nepalaikys, bet taviškiai galbūt ir supras, – spėjo jis.

– Mano tėvas jau dabar visiems pasakoja, kad tu turi Bobo Dilano talentą kurti dainas, o tavo balsas kiekvienam išspaudžia ašarą, – juokdamasi tikino ji. – Dedu galvą, jis tikrai tavimi žavėsis.

Patenkintas Džulianas spustelėjo jai ranką. Buvo matyti, kad jis irgi džiaugiasi.

Sėdant į šeštą traukinį, Brukė meiliai jam nusišypsojo.

– Kas yra? – paklausė Džulianas.

– Et, nieko. Aš taip jaudinuosi, kada jiems praneši savo naujienas, kad nebegaliu tverti. Bet man truputį neramu, kaip bus, kai abiejų tėvai atsidurs vienam kambary.

– Manai, bus labai blogai? Betgi jie jau ne sykį buvo susitikę.

Brukė vėl atsiduso.

– Žinau. Bet tada, be jų, buvo ir daugiau žmonių: per mūsų vestuves, šventes. O šįkart jie bus du prieš du. Mano tėvui rūpi tik viena – kaip „Ereliams“ seksis ateinantį sezoną, o Sintija džiūgaus gavusi progą pamatyti „Liūtą karalių“ ir vainikuoti savo kelionę į Niujorką priešpiečiais rusiškoje arbatinėje. O pažiūrėk į savo tėvus: patys niūriausi ir keisčiausi užkietėję niujorkiečiai, kurių galva, NFL1 yra pelno nesiekianti prancūzų grupė, jie nėra matę nė vieno miuziklo ir nenuris nė kąsnio, jeigu valgis nebus paruoštas kokio garsaus virėjo. Sakyk man, apie ką jie gali susitikę kalbėtis?

Džulianas švelniai spustelėjo jai sprandą ir pabandė nuraminti:

– Juk tai tik priešpiečiai, brangioji. Puodelis kitas kavos, pyragėlis, ir vėl į kojas. Dedu galvą, nieko blogo neatsitiks.

– Taip, kurgi. Mano tėvas su Sintija pliaukš vienas už kitą laimingesni, o tavo tėvai sėdės akmeniniais veidais ir tyliai juos smerks. Neblogas sekmadienio rytas.

– Sintija galės su tavo tėvais pakalbėti apie profesinius reikalus, – romiai svarstė Džulianas, o jo veidas bylojo: aš ir pats netikiu tuo, ką kalbu. Tai Brukę prajuokino.

– Prisipažink, kad taip negalvoji. – Ji taip skaniai kvatojo, kad net akyse sužibo ašaros.

Išnirę iš metro tarp Septyniasdešimt septintosios ir Leksingtono gatvės patraukė Parko aveniu.

– Aš visai rimtai!

– Oi, koks tu mielas, nepatikėsi, – tarė Brukė ir linktelėjusi pakštelėjo jam į skruostą. – Sintija viso labo tik mokyklos seselė. Ji gydo skaudančias gerkles ir girdo vaistus nuo raumenų mėšlungio. O apie tai, kas geriau tinka ypač gilioms juoko raukšlėms – botoksas ar restilanas, – ji tikrai nieko neišmano. Neįsivaizduoju, kas gali būti bendro jų profesinėje patirtyje.

Džulianas apsimetė įsižeidęs.

– Man regis, tu pamiršai, kad mano mama kažkada buvo pati geriausia šalyje venų varikozės chirurgė, – šypsodamasis priminė jis. – Ar pamiršai, kaip tai svarbu?

– Na, kur jau čia. Toks įvykis.

– Gerai. Man jau aišku, ką nori pasakyti. Užtat mano tėvas gali kalbėtis su bet kuo. Juk žinai, koks jis paprastas. Sintijai jis tikrai patiks.

– Jis išties puikus vyrukas, – pritarė jam Brukė. Netoli Alterių namų ji įsitvėrė Džulianui į ranką. – Ir yra visame pasauly pripažintas geriausias krūtų didinimo specialistas. Nieko nuostabaus, kad visos moterys su juo bendraudamos mano, jog pirmiausia jis apžiūri jų krūtis ir nusprendžia, kad jos per mažos.

– Bruke, juk tai nesąmonė. Negi tau atrodo, kad įprastoj aplinkoj su tavim bendraujantis dantistas spokso tau į dantis?

– Žinoma.

– O psichologas kokiam nors vakarėly analizuoja tavo elgesį?

– Be jokios abejonės. Įsitikinusi tuo visu šimtu procentų.

– Juk tai visiškas absurdas.

– Tavo tėvas kasdien po aštuonias valandas apžiūrinėja, čiupinėja ir operuoja moterų krūtis. Nesakau, kad tai iškrypėliška, bet jis jau nevalingai nužiūri kiekvieną moterį. Mes juk tą jaučiam.

– Na, tuomet nenumaldomai kyla vienas klausimas.

– Koks? – susidomėjo Brukė ir pažiūrėjo į laikroduką, nes jau buvo netoli įėjimo į namą.

– Tu irgi jauti, kad pamatęs tave jis ima nužiūrinėti krūtis?

Vargšelis Džulianas nuo jos žodžių atrodė toks susikrimtęs, kad Brukei norėjosi pulti jam ant kaklo.

– Ne, mielasis, nieko aš nejaučiu, – tyliai ištarė ji ir palinkusi prie jo rankos švelniai apkabino. – Po tiek metų jau tikrai to nebejaučiu. Jis žino, kad niekada gyvenime neprisilies prie mano krūtinės, tad, manau, su tuo jau susitaikė.

– Tavo krūtinė normali, Bruke. Kokia ir turi būti, – negalvodamas išpyškino Džulianas.

– Žinau. Bet kai susižadėjom, tavo tėvas vis tiek siūlė pakoreguoti krūtis už prieinamą kainą.

– Jis rekomendavo savo kolegą, ir visai ne dėl to, kad tau reikėtų jas…

– Betgi ar ne tu pats tada manei, kad man reikia jas pakoreguoti?

Brukė žinojo, kad esmė visai kita – jie apie tai buvo kalbėję šimtus kartų ir daktaras Alteris pasiūlė savo paslaugas lygiai taip pat, kaip eilinis siuvėjas būtų pasisiūlęs gerokai pigiau pasiūdinti kostiumą, – bet jai vis tiek tai ėdė širdį.

– Bruke…

– Atleisk man. Aš alkana. Alkana ir pikta.

– Jis šiandien tikrai nebus toks bjaurus, kaip tau atrodo.

Durininkas pasitiko Džulianą sumušdamas su juo penkis ir plekštelėdamas per nugarą. Ir tik tada, kai jis palydėjo juos iki lifto ir šis jau pradėjo kilti, Brukė susigriebė einanti į svečius tuščiomis rankomis.

– Gal nubėgam ir nuperkam ko nors: sausainių, gėlių ar dar ko? – sukruto ji ir truktelėjo Džulianui už rankovės.

– Nereikia, Ruke. Koks skirtumas. Einam juk pas mano tėvus. Kam tas vargas.

– Ne, ne. Jeigu manai, kad tavo motina nepastebės mūsų atėjus tuščiomis rankomis, tai labai apsirinki.

– Svarbu, kad mes patys ateisim. O visa kita – nusispjaut.

– Gerai. Pažiūrėsim, kas iš to išeis.

Džulianas pabeldė ir durys plačiai atsilapojo. Nuo slenksčio jiems šypsojosi Karmena, Alterų šeimos auklė, jau trisdešimt metų dirbanti pas juos ir namų šeimininke. Tik pradėjus draugauti vieną ypač intymią akimirką Džulianas Brukei prisipažino, kad iki penkerių metų vadino Karmeną „mamyte“, nes ji jam buvusi kaip tikra motina. Moteris tuoj pat apsivijo rankomis Džulianui kaklą.

– Kaip laikosi mano mažėlis? – paklausė Karmena, pirma nusišypsojusi Brukei ir pakštelėjusi jai į skruostą. – Ar tavo jaunoji žmonelė gerai tave maitina?

Brukė spustelėjo Karmenai ranką ir gal tūkstantąjį kartą pagalvojo, kodėl ši moteris negalėtų būti jo motina.