Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė norėjo paskambinti Džulianui ir pranešti šią naujieną, bet iš ryto jis buvo baisiai suirzęs, be to, ir laiko nebeliko iki konsultacijos. Kai vienas iš dviejų dietologų atostogauja, o iš pat ryto gimdyvės beria vaikus kaip žirnius – bene dvigubai daugiau nei kasdien, – atrodo, kad laikas bėga kaip vanduo. Ir gerai: kuo daugiau sukiesi, tuo mažiau laiko lieka skųstis nuovargiu. Be to, jai patiko ir ji džiaugėsi, kai darbai veja vienas kitą, ir nors skųsdavosi mamai ar Džulianui, kad sunku, slapčia vis tiek džiūgavo: tiek daug visokio plauko pacientų, visi su skirtingomis diagnozėmis ir visiems, atsižvelgiant į kiekvieno būklę, reikia parinkti gerai subalansuotą dietą.

Kaip ir tikėjosi, kofeinas iš karto suveikė, todėl likusiųjų trijų ligonių apžiūra pralėkė greitai ir sklandžiai. Vos spėjo nusimesti chalatą, įlįsti į džinsus ir užsivilkti megztuką, viena jos kolegių kyštelėjo galvą į poilsio kambarį ir pranešė, kad ją kviečia šefė.

– Dabar? – nustebo Brukė jausdama, kad jos planuotas vakaras netrukus ims žlugti.

Antradieniai ir ketvirtadieniai jai buvo šventi: šiomis savaitės dienomis Brukei nereikėjo lėkti iš ligoninės į antrą darbą Hantlio akademijoje, kur dirbo dietologe. Ši privati mergaičių mokykla buvo pati elitiškiausia Aukštutiniame Ist Saide. Vienos buvusios šios mokyklos auklėtinės, mirusios vos dvidešimties nuo baisios anoreksijos, tėvai buvo įkūrę fondą, remiantį eksperimentinę programą, pagal kurią dvidešimt valandų per savaitę buvo samdomas dietologas, galintis patarti merginoms sveikos mitybos ir geros išvaizdos klausimais. Brukė buvo antroji šios programos dietologė, ir nors ji sutiko eiti čia dirbti tik dėl to, kad finansiškai prisidurtų prie Džuliano ir savo pačios šeimos reikmių, nejučia susidraugavo su mergaitėmis ir prie jų prisirišo. Aišku, ją nepaprastai vargino mergaičių pyktis, drovumas, nesiliaujantis rūpinimasis mityba, bet ji visada stengėsi raminti save mintimi, kad šioms jaunoms pacientėms gali padėti. Be to, šiame darbe ji gaudavo taip trūkstamos patirties, kuri nepaprastai reikalinga ir vertinga dirbant su suaugusiaisiais.

Taigi antradieniais ir ketvirtadieniais nuo devintos iki šeštos ji dirbo tik ligoninėje. Kitas tris savaitės dienas jos darbas prasidėdavo gerokai anksčiau, kad spėtų ir į antrą pamainą. Universitetinėje ligoninėje dirbo nuo septynių ryto iki trijų, o tada dviem metro traukiniais ir maršrutiniu miesto autobusu važiuodavo į Hantlio mokyklą, kur iki pat vakaro septintos susitikdavo su mokinėmis, o kartais ir su jų tėvais. Kad ir kaip anksti Brukė stengdavosi vakare gultis, o rytais išmaukdavo po kelis puodelius kavos, vis tiek jautėsi nuolat pervargusi. Lakstymas per du darbus be galo sekino, bet Brukė vylėsi, kad pakentės šitaip dar metelius, o tada, įgijusi pakankamai patirties ir įgūdžių, galės atidaryti privačią dietologijos kliniką, kurioje konsultuos moteris prieš gimdymą ir po jo. Apie savo kliniką ji svajojo nuo pat pirmos mokyklos baigimo dienos ir visą laiką to atkakliai siekė.

Rebeka užjaučiamai linktelėjo galvą ir tarė:

– Prašė prieš išeinant užbėgti į jos kabinetą.

Brukė pasiėmė daiktus ir vėl patraukė per penktą aukštą.

– Margarita! – šūktelėjo pasibeldusi į viršininkės kabineto duris. – Rebeka sakė, kad mane kvietei.

– Užeik, užeik, – pakvietė ji, tvarkydama ant stalo popierius. – Atleisk, kad užlaikau po darbo, bet gerai naujienai laiko juk negaila.

Brukė atsisėdo ant kėdės priešais Margaritą ir laukė.

– Žinai, mes baigėme skaičiuoti ligonių atsiliepimus apie gydytojų darbą ir man labai džiugu pranešti, kad tu surinkai daugiausia balų iš visų dietologų.

– Tikrai? – nustebo Brukė išgirdusi, kad iš septynių darbuotojų ji išrinkta geriausia.

– Kitiems toli iki tavęs. – Margarita atsainiai brūkštelėjo C hapStick vazelino tūtele per lūpas, pakštelėjo jomis ir vėl įbedė akis į popierius. – Net devyniasdešimt vienas procentas tavo pacientų įvertino tavo darbą „puikiai“, o devyni – „gerai“. Kitas darbuotojas po tavęs gavo tik aštuoniasdešimt du procentus įvertinimo „puikiai“.

– Tai bent! – sušuko Brukė, nors širdyje jautė, kad turėtų elgtis santūriau, vis tiek nesusilaikė nenusišypsojusi. – Kokia nuostabi žinia! Nepaprastai džiaugiuosi.

– Mes taip pat, Bruke. Visi be galo džiaugiamės ir dar aš noriu pasakyti, kad tavo pastangos tikrai neliks nepastebėtos. Tu ir toliau galėsi dirbti su nuolatiniais pacientais intensyviosios terapijos skyriuje, bet nuo kitos savaitės galėsi pereiti ir į naujagimių skyrių. Spėju, džiaugiesi, tiesa?

– Taip, žinoma. Man tai labai tinka! – džiūgavo Brukė.

– Kaip žinai, esi trečia pagal darbo stažą mūsų skyriuje, bet tokios patirties ir žinių kaip tavo neturi niekas. Manau, tai išeis tau į naudą.

Brukė negalėjo tverti džiaugsmu. Pagaliau dar vieni metai praktikos magistrantūroje vaikų, paauglių ir naujagimių mitybos srityje ir savo pačios noru pasirinkta antroji internatūra – taip pat iš pediatrijos – atsipirko su kaupu.

– Neišmanau, Margarita, nė kaip tau atsidėkoti. Tai pati geriausia naujiena mano gyvenime.

Viršininkė garsiai nusijuokė.

– Linkiu smagaus vakaro. Rytoj pasimatysime.

Žingsniuodama į metro, Brukė mintyse padėkojo tiek už menamą paaukštinimą pareigomis, tiek už tai, kad iš esmės niekas nepasikeitė.

Iššokusi iš traukinio Taimso aikštės stotelėje Brukė mikliai su minia žmonių nuskubėjo prie išėjimo laiptų ir netrukus atsidūrė savo įprastoje Keturiasdešimt trečiojoje gatvėje, – arčiausiai namų, kad nereikėtų grumdytis pėsčiųjų spūstyje Keturiasdešimt antrojoje. Nė viena diena neprabėgdavo ilgesingai neprisiminus jų senojo butuko Brukline – jai taip viskas patiko Bruklino Kalvose ir taip nepatiko Vakarų Midtaune, – deja, teko pripažinti, važinėti į darbą tiek iš vienos, tiek iš kitos vietos vis tiek buvo velniškai sunku.

Brukė truputį nustebo, kai įkišusi raktą į duris neišgirdo Volterio, savo trispalvio spanielio su juoda dėme ant vienos akies, lojimo. Ir atsirakinus jis nepribėgo jos pasveikinti.

– Volteri Alteri! Kur tu? – Ji pasiuntė kelis oro bučinius, palaukė. Iš buto gilumos sklido muzika.

– Mes svetainėje, – atsiliepė Džulianas. Jo žodžius patvirtino karštligiškai šaižus Volterio lojimas.

Brukė numetė rankinę ant grindų prie durų, nusispyrė aukštakulnius ir pastebėjo, kad virtuvėje gerokai tvarkingiau, nei paliko iš ryto.

– Labas! Nežinojau, kad šiandien anksti grįši, – tarė ji ir prisėdo ant sofos prie Džuliano. Pasilenkė jo pabučiuoti, bet Volteris prišoko pirmas ir ėmė laižyti jai lūpas.

– Mmm, ačiū, Volteri. Gražiai mane pasitikai.

Džulianas išjungė televizoriaus garsą ir atsigręžė į ją.

– Žinai, aš irgi mielai tave palaižyčiau, tik mano liežuvis neprilygs spanielio, bet tiek to. Vis tiek pamėginsiu.

Džulianas plačiai šypsojosi ir ji pajuto tą pasakišką jaudulį, kuris apimdavo ją kaskart išvydus tą šypseną.

– Sakyčiau, sugundei. – Brukė šmurkštelėjo pro Volterį ir pakštelėjo Džulianui į vynu kvepiančias lūpas. – Dieną buvai toks susinervinęs, tad visai nesitikėjau, kad taip anksti pareisi. Ar kas atsitiko?

Atsikėlęs nuo sofos Džulianas nuėjo į virtuvę ir grįžo su kita taure, pripylė vyno ir padavė Brukei.

– Nieko. Viskas gerai. Po mūsų pokalbio telefonu supratau, kad jau visą savaitę nė vieno vakaro nepraleidžiam kartu. Nusprendžiau pasitaisyti.

– Šit kaip? Rimtai?