Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Žinai, kas man juokingiausia? – nesustodama toliau čiauškėjo motina. – Man toptelėjo galvon, kad galbūt ir tavo tėvas dar susilauks vaikelio su Sintija. Na, juk žinai, ji dar pakankamai jauna. Bus smagu, kai tėvas ir sūnus abu drauge lauksis atžalų. Pagalvok, Bruke, ar daug rastum merginų, kurios galėtų tuo pasigirti?

– Mama…

– Aš rimtai, dukra, argi ne ironiška, ką? Gal žodis „ironiška“ čia ir nelabai tinka, bet sutapimas labai jau akivaizdus – tėvo žmona metais jaunesnė už Mišelę.

– Mama! Liaukis. Pati gerai žinai, kad tėvas su Sintija niekada vaikų neturės – Dievas mato, jam jau greitai šešiasdešimt penkeri, o Sintija gal net nenori… – Brukė nutilo, kreivai šyptelėjo ir palingavusi galva toliau tęsė savo mintį: – O žinai, gal tu ir teisi. Gal tėtis su Sintija dar spės įšokti į tą traukinį. Tėvas su Rendžiu turėtų apie ką maloniai pasikalbėti: apie kūdikių maitinimo grafikus ir miego valandas. Ot gražu.

Ilgai šito laukė ir neliko nuvilta.

Mama piktai purkštelėjo.

– Nenusišnekėk. Kai judu su broliu buvot maži, tėvas apie vystyklus žinojo tiek, kiek matė per Pampers reklamas. Vyrai, Bruke, nesikeičia. Tėvas su tuo vaiku pradėtų bendrauti tik tada, kai jis jau galėtų reikšti savo politinę nuomonę. Tačiau dėl brolio vilties neprarandu.

– Na, tikėkime, viskas bus gerai. Šįvakar paskambinsiu jam ir pasveikinsiu, bet turiu pripažinti…

– Nedrįsk! – suriko ponia Grin. – Žinok, aš tau nieko nesakiau. Prižadėjau jam tylėti kaip žuvis, tad kai jis tau paskambins, suvaidink, kad nustebai.

Brukė tyliai atsiduso, šyptelėjo.

– Koks lojalumas, mama. Ar tai reiškia, kad tu irgi viską pasakoji Rendžiui, kai paprašau laikyti paslaptyje?

– Aišku, kad ne. Sakau tik tai, kas jam būna įdomu.

– Ačiū, mama.

– Myliu tave, brangioji. Nepamiršk laikyti liežuvio už dantų.

– Gerai, nepamiršiu. Garbės žodis.

Brukė išjungė telefoną ir žvilgtelėjo į laikroduką: be penkių minučių penkios. Keturios minutės iki kitos konsultacijos. Žinojo, kad nevalia skambinti, bet vis tiek nesusilaikė.

Surinkusi numerį staiga prisiminė, kad Rendis po pamokų tikriausiai bus nuėjęs treniruoti berniukų futbolo komandos, tačiau jis atsiliepė po trečio pyptelėjimo.

– Labas, Bruke. Kaip laikaisi?

– Kaip aš laikausi? Ogi nieko naujo. Man dabar labiau rūpi, kaip tu laikaisi, brolau.

– Jėzau šventas! Kalbėjau su ja gal tik prieš kokias aštuonias minutes. Ir ji prisiekė leisianti man pačiam tau pranešti naujieną.

– Matai, aš irgi jai prisiekiau, kad tau neskambinsiu. Bet taip jau išėjo. Taigi nuoširdžiai sveikinu, broli.

– Dėkui. Abu labai džiaugiamės. Truputį baisoka – per greitai viskas vyksta, – bet vis tiek malonu.

Brukei nejučia užėmė kvapą.

– Ką turi galvoje, sakydamas „per greitai vyksta“? Vaikelis jau buvo jūsų planuose?

Rendis nusijuokė. Brukė išgirdo jį kažko prašant palaukti, gal mokinį, o paskui vėl grįžo prie jos.

– Praeitą mėnesį ji nustojo gerti kontraceptikus, gydytojas sakė, kad prabėgs dar keletas mėnesių, kol susitvarkys mėnesinių ciklas, o tada jau bus galima spręsti, ar jos metų dar įmanoma pastoti. Mes nė netikėjom, kad tai įvyks taip greitai.

Brukei buvo keista girdėti, kaip jos brolis – užkietėjęs viengungis, savo namus puošiąs pasenusiais futbolo trofėjais, o biliardo stalui skiriąs namie daugiau vietos nei virtuvei – dabar pasakoja jai apie kontraceptikus, mėnesinių ciklo susitvarkymą ir gydytojo patarimus. Juolab kai visi daugiausia vilčių dėjo į Brukę ir Džulianą, laikė juos realiais kandidatais, kurie pirmieji praneš apie šeimos padidėjimą…

– Oho. Ką čia bepridursi? Išties – tik oho.

Brukė tikrai nieko daugiau negalėjo pasakyti, nes bijojo, kad Rendis jos balse gali išgirsti netinkamą gaidą.

Ji taip džiaugėsi dėl brolio, kad net galugerkly pajuto gumulą. Aišku, brolis moka tvarkyti savo gyvenimą ir viskuo yra patenkintas, bet Brukė būgštavo, kad jis gali jaustis labai vienišas. Gyvena jis miesto pakrašty, tarp svetimų žmonių, o visi jo bendrakursiai jau seniai susilaukė vaikų. Juodu niekada nebuvo perdėm artimi, kad galėtų apie tai atvirai pasikalbėti, ir Brukei nuolat kildavo klausimas, ar jis trokšta šeimos ir vaikų, ar patenkintas savo viengungišku gyvenimu. Dabar išgirdus, kaip jis džiūgauja pagaliau viso to sulaukęs, jai norėjosi verkti.

– Taip, išties labai šaunu. Įsivaizduoji, galėsiu mokyti savo mažylį perduoti kamuolį? Nuo mažų dienų nupirksiu jam tikrą vaikišką kiaulių odos pirštinę, o ne kokį Nerf firmos niekalą, o kai užaugs, jo rankos jau bus tvirtos ir jis galės puikiai žaisti.

Brukę suėmė juokas.

– O ar nepagalvojai apie didžiulę tikimybę, kad gims mergaitė?

– Mūsų mokykloj yra dar trys besilaukiančios mokytojos. Ir visos tikisi berniukų, – pareiškė jis.

– Labai įdomu. Bet turbūt žinai, kad nors ir sukantis toje pačioje darbinėje aplinkoje, jūsų vaikai ar vaikaičiai pagal jokius gamtos ar fizikos dėsnius nebūtinai turi gimti tos pačios lyties, a?

– Na, aš to neišmanau…

Ji ir vėl garsiai nusijuokė.

– Tai ar nenorit sužinoti, kas bus? O gal manot, kad dar per anksti užduoti tokį klausimą? Matai, aš nelabai nutuokiu apie tokius dalykus.

– Na, aš esu visiškai tikras, kad gims berniukas, todėl nemanau, jog verta tirtis, be to, Mišelė nori, kad tai būtų staigmena. Tad kol kas nusprendėme neskubėti.

– O, tai puiku. Kada mažius ateis į šį pasaulį?

– Spalio dvidešimt penktą. Prieš pat Heloviną. Manau, tai neblogas ženklas.

– Aš irgi taip manau, – pritarė jam Brukė. – Bėgu pasižymėti kalendoriuje. Spalio dvidešimt penktą aš tapsiu teta.

– Klausyk, Bruke, o kaip judu? Būtų smagu, jeigu pirmieji pusbroliai būtų vienmečiai. Yra šansų?

Brukė jautė, kad Rendžiui nelengva užduoti tokį asmenišką klausimą, tad ji neskubėjo pulti jam į gerklę, nors jis tikrai užgavo jai skaudžią vietą. Kai ji ištekėjo už Džuliano būdama dvidešimt penkerių, o jis dvidešimt septynerių, visą laiką tikėjosi, kad susilauks vaikelio apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus. Bet tas laikas jau seniai praėjo, o vaikelio net planuose nematyti. Ji kelis kartus bandė užvesti apie tai kalbą – atsargiai, kad neužgautų Džuliano, bet jis vis nesiskubino jai ką nors konkretaus atsakyti. Mestelėdavo, jog „kada nors gal būtų ir neblogai“, bet dabar jiedviem svarbiausia yra jų darbas. Tad kad ir kaip Brukė troško vaikelio, – o ypač dabar, kai sužinojo Rendžio naujieną, – nusprendė pasirinkti Džuliano siūlytą variantą.

– Na, kada nors tai tikrai, – atsakė ji paprastai, nors širdyje jautėsi absoliučiai priešingai. – Deja, dabar mums netinkamas laikas. Tik darbas ir darbas, supranti?

– Aišku, – atsakė Rendis ir Brukė pagalvojo, ar jis nenujaučia tikrosios tiesos. – Jums juk geriau žinoti.

– Taigi… Klausyk, man jau baigėsi pietų pertrauka ir aš turiu lėkti. Pavėluosiu į konsultaciją.

– Suprantama, Bruke. Ačiū už skambutį. Ir už palaikymą.

– Juokauji? Ačiū tau už neįtikėtiną naujieną. Džiaugsiuosi visą dieną, ne, visą mėnesį. Dar kartą sveikinu, Rendi. Nepaprastai dėl jūsų džiaugiuosi. Vakare dar paskambinsiu ir pasveikinsiu Mišelę, gerai?

Išjungusi telefoną Brukė pasileido kone bėgte per penktą aukštą. Skubėdama koridoriumi iš nuostabos vis kraipė galvą. Atrodė tikriausiai kaip pamišėlė, betgi ligoninėje niekas tokiais nesistebi. Rendis – tėvas!