Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Puikiai traukia, tiesa? Eime, matau ana ten porą laisvų vietų.

Jis paėmė jai už rankos ir Brukė leidosi vedama pro žmones. Atsisėdo ant kėdės, kurią jai pastūmė Trentas, ir vos spėjo pasidėti ant staliuko rankinuką, daina baigėsi ir Džulianas pranešė klausytojams darąs pertraukėlę. Ji nelabai girdėjo, ką jai sako Trentas, pro žmonių prie baro keliamą triukšmą nesuprato nė vieno jo žodžio, nes įdėmiai sekė akimis kiekvieną Džuliano žingsnį.

Paskui viskas vyko taip greitai, kad ji nespėjo nė susivokti. Vieną akimirką Džulianas dar sega nuo mikrofono stovo savo armonikėlę, o kitą jau, žiū, stovi prie jų staliuko ir šypsosi. Kaip visada jis buvo su paprastais baltais medvilniniais marškinėliais, džinsais ir megzta kepure, tik šįkart baklažano spalvos. Ant veido ir rankų žvilgėjo prakaitas.

– Labas, drauguži. Džiaugiuosi, kad atėjai, – tarė Džulianas, plekšnodamas Trentui per petį.

– Labas. Gaila, kad nespėjau į pirmą dalį. – Kažkas pakilo nuo gretimo staliuko ir Trentas pastūmė kėdę Džulianui. – Prisėsk, atsipūsk.

Džulianas kiek padvejojo, paskui nežymiai šyptelėjo Brukei ir prisėdo prie jų.

– Džulianas Alteris, – prisistatė tiesdamas ranką.

Brukė jau rengėsi jam atsakyti, bet Trentas užbėgo jai už akių:

– Dieve, koks aš kvailys! Kaip aš elgiuosi? Džulianai, susipažink. Čia mano… A… Brukė. Brukė…

– Brukė Grin, – pataisė nudžiugusi, kad Trentas Džuliano akivaizdoje pademonstravo, kaip mažai jie vienas kitą pažįsta.

Juodu su Džulianu paspaudė vienas kitam ranką, nors sausakimšam studentų bare tai buvo ne visai priimtina, tačiau Brukė jautėsi smarkiai sujaudinta. Kol Trentas su Džulianu kalbėjosi apie kažkokį jiedviem pažįstamą vaikiną, Brukė įdėmiai jį apžiūrėjo. Džulianas veikiausiai tik porą metų už ją vyresnis, bet atrodė gerokai nuovokesnis, turįs daugiau patirties, nors Brukei buvo sunku spėti kokios. Nosis kiek per daug atsikišusi, smakras per mažas, oda per daug blyški, ir tas gerai matėsi, nes vasara jau ėjo į pabaigą ir žmonės buvo prikaupę vitamino D atsargų visiems metams. Žalios jo akys niekuo neišsiskyrė iš kitų, netgi buvo blausios, o juokiantis iš šonų susimesdavo raukšlelės. Jeigu ji nebūtų tiek daug kartų girdėjusi jo dainuojant, nebūtų mačiusi atlošiant galvą ir beriant žodžius tokiu sodriu ir prasmingu balsu, jeigu būtų sutikusi jį štai taip kaip šiandien – su megzta kepure ir alaus bokalu rankoje kokiam nors triukšmingam bare, – nebūtų nė grįžtelėjusi jo pusėn ir tikrai nebūtų palaikiusi gražuoliu. Tačiau šįvakar jai užėmė kvapą.

Abu vaikinai paplepėjo dar kelias minutes, o Brukė sėdėjo ir stebėjo juos iš šalies. Ir kaip tik Džulianas, o ne Trentas pamatė, kad ji nieko neturi išgerti.

– Gal užsakyti alaus? – dairydamasis padavėjos paklausė Džulianas.

Trentas pašoko nuo kėdės.

– Aš atnešiu. Mes ką tik įėjom ir dar niekas nespėjo prie mūsų prieiti. Bruke, ką gersi?

Ji burbtelėjo pirmą galvon šovusį alaus pavadinimą, o Džulianas kilstelėjo nuo staliuko tuščią kažkieno paliktą vandens stiklinę.

– Paimk man spraito, gerai?

Kai Trentas nuėjo, Brukę persmelkė panika. Apie ką dabar reikės su juo kalbėti? Apie viską, priminė pati sau, tik, ginkdie, ne apie tai, jog sekioja jį po visą miestą.

Džulianas atsisuko į ją ir šypsodamasis tarė:

– Trentas – puikus vaikinas, tiesa?

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Galbūt. Mudu tik šįvakar susipažinom. Aš apie jį dar nieko nežinau.

– A, tai vis tie akli pasimatymai. Kaip manai, ar skirsi jam kitą pasimatymą?

– Ne, – be jokio jausmo atšovė jam Brukė. Buvo aišku, kad ji negali atsigauti po šoko ir nė nesuvokia, ką kalba.

Džulianas pradėjo juoktis, Brukė irgi.

– Kodėl ne? – paklausė jos.

Brukė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Net ir nežinau. Jis atrodo labai mielas, bet truputį nuobodus.

Nereikėjo to sakyti, bet jos mintys buvo nesuvaldomos.

Džuliano veide nušvito plati šypsena, tokia nuoširdi ir džiaugsminga, kad Brukė net nesutriko.

– Ką tik mano pusbrolį pavadinai nuoboda, – nusijuokė jis.

– Dieve šventas, tikrai nenorėjau jo įžeisti. Jis iš tiesų labai mielas, bet tiesiog… – Kuo daugiau ji mikčiojo, tuo linksmiau jam darėsi.

– Gerai jau, nereikia. – Džulianas uždėjo jai ant dilbio savo platų šiltą delną. – Tu visiškai – absoliučiai – teisi. Jis išties puikus vaikinas, mielesnio ir su žiburiu nerasi, bet aš dar nė vieno negirdėjau vadinant jį „vakarėlių siela“.

Stojo trumpa tyla, kol Brukė galvojo, ką tinkamo jam pasakyti. Nesvarbu ką, kad tik neišsiduotų esanti jo gerbėja.

– Man teko girdėti tave dainuojant, – tarė ji ir čia pat išsigandusi užsidengė ranka burną.

Jis kreivai žvilgtelėjo į ją ir paklausė:

– Tikrai? Kur?

– Kiekvieną antradienį Niko bare.

Visos pastangos neišsiduoti esant jo persekiotoja nuėjo perniek.

– Šit kaip? – Jis atrodė sutrikęs, bet patenkintas.

Brukė linktelėjo.

– Kodėl?

Brukei akimirksnį šovė galvon sumeluoti, kad netoliese gyvena jos draugė, kad kas savaitę susitinka pabendrauti su draugais, bet dėl sau pačiai nesuvokiamos priežasties ėmė ir visai sąžiningai atsakė:

– Aš atsitiktinai buvau Rue B bare tą vakarą, kai turėjo groti džiazo kvartetas, bet jie vėlavo ir todėl turėjau progą pasiklausyti tavo koncerto ekspromtu. Turiu pasakyti… Man… Nepaprastai patiko, tad paklausiau padavėjos tavo vardo ir sužinojau, kur nuolat koncertuoji. Dabar, kai tik galiu, visad einu paklausyti.

Brukė prisivertė pakelti į jį akis, nes bijojo, kad jis su pasibaisėjimu, o galbūt ir baime, gali spoksoti į ją, tačiau Džuliano veidas nieko neišdavė, o stojusi tyla ragino ją kalbėti toliau.

– Ir todėl labai nustebau, kai Trentas atsivedė mane į šitą barą… Toks keistas sutapimas. – Brukė sutrikusi tyliai ištarė pastaruosius žodžius ir iškart ėmė gailėtis išplepėjusi jam tiek daug.

Kai vėl įsidrąsinusi pakėlė į jį akis, Džulianas žiūrėjo į ją ir kraipė galvą.

– Tau turbūt baugu tai girdėti, – susijaudinusi bandė juokauti Brukė. – Prižadu, ginkdie, niekada nesirodysiu nei prie tavo namų, nei darbe. Tiesą pasakius, net nežinau, kur gyveni ir ar apskritai turi nuolatinį darbą. Aišku, suprantu, kad pagrindinis ir tikras darbas yra muzika, nes kaip kitaip…

Džuliano ranka vėl atsirado jai ant dilbio, o akys žvelgė tiesiai į ją.

– Aš matau ten tave kiekvieną savaitę, – pasakė jis.

– Mmm?

Jis linktelėjo ir dar kartą nusišypsojo. Šįkart jo galvos linktelėjimas reiškė: Pats netikiu, kad tau tai sakau.

– Tikrai. Visada sėdi tolimiausiame kampe netoli biliardo stalo ir visada viena. Praeitą savaitę vilkėjai mėlyną suknelę su palei palanką prisiūtomis baltomis gėlytėmis ar dar kuo. Skaitei žurnalą, bet kai aš įėjau, iškart nustūmei į šalį.

Brukė prisiminė tą vasarinę suknelę gavusi dovanų iš mamos, ja turėjo pasipuošti išleistuvių dieną per šventinius priešpiečius. Prieš keturis mėnesius ji atrodė tokia madinga, o dabar ja apsivilkusi jautėsi lyg su jaunystės išaugtine. Mėlynas audinys tik dar labiau išryškino ugninę jos plaukų spalvą, ir tai labai gerai, tik gaila, kad nedailino nei kojų, nei klubų. Brukė irgi bandė prisiminti, kaip tą vakarą atrodė, todėl net nepastebėjo, kai prie staliuko grįžo Trentas ir stumtelėjo jai butelį šviesaus Bud Light alaus.

– Ką praleidau? – paklausė jis, sėsdamas į savo vietą. – Šįvakar žmonių kaip silkių. Žinai, Džulianai, tu tikrai moki privilioti publiką.