Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukę nustebino, kad draugė taip gerai nutuokia apie muzikos pramonę. Džulianas irgi dažnai remdavosi šita teorija, norėdamas sumenkinti savo naujojo sandorio su žymia muzikos agentūra svarbą arba, kaip pats sakydavo, „apkarpyti perdėm dideles viltis“, dedamas į būsimą projektą. Tačiau iš Nolos lūpų tai nuskambėjo nemaloniai.

– „Minimalų talentą“? – vos girdimai pakartojo Brukė. – Tu šitaip vertini jo sugebėjimus?

– Kas tau sakė, kad aš taip jį vertinu? Prašom neįsižeisti. Man, tavo draugei, sunku matyti, kaip tu keletą metų pluši nuo ryto iki vakaro, kad išlaikytum savo vyrą. Juolab kai mažai vilčių, kad iš to išeis kas nors gero.

– Žinai, dėkoju už tavo rūpestį dėl mano gerovės, bet turėtum žinoti, jog aš pati savo noru ėmiausi papildomo konsultantės darbo privačioje mokykloje, kad išlaikyčiau mus abu. Ir darau tai ne iš gailesčio, o dėl to, kad nuoširdžiai tikiu jo talentu, ir žinau, – nors niekas manęs šiuo klausimu nepalaiko, – kad jo laukia nuostabi ateitis.

Brukė neapsakomai džiūgavo – gal net labiau už patį Džulianą, – kai prieš aštuonis mėnesius jis jai paskambino ir pranešė apie pirmąjį Sony agentūros pasiūlymą. Du šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių – gerokai daugiau, nei jie abu drauge uždirbo per pastaruosius penkerius metus, ir dabar Džulianas galės laisvai leisti tuos pinigus savo nuožiūra. Iš kur ji galėjo žinoti, kad tokia finansinė injekcija juos pastūmės į dar didesnes skolas nei iki šiol. Už tuos pinigus Džulianui teko nuomotis garso įrašų studiją, samdyti brangius prodiuserius ir garso operatorius, be to, mokėti už visą įrangą, keliones ir pritariančios grupės muzikantų darbą. Pinigai ištirpo per kelis mėnesius, jų nebeužteko apmokėti studijos nuomai, instrumentams, neliko nė vieno laisvo dolerio iškilmingai vakarienei. Šios lėšos buvo skirtos Džulianui praskinti kelią į populiarumą, tad atrodė nenaudinga atsisakyti šio projekto. Savų pinigų jau išleista trisdešimt tūkstančių dolerių – visos santaupos, numatytos pradiniam įnašui nuosavam būstui įsigyti, – o su kiekviena diena kreditų poreikis vis augo. Tačiau baisiausia buvo tai, ką taip atvirai ir garsiai pareiškė Nola: šansai, jog Džulianui kada nors atsipirks sugaištas laikas ir sugrįš prarasti pinigai – tegu ir po Sony agentūros ženklu, – lygūs beveik nuliui.

– Viliuosi, jis bent jau žino, kaip jam pasisekė, kad turi tokią žmoną kaip tu, – kiek švelniau pridūrė Nola. – Prisipažinsiu, aš tikrai jo taip nepalaikyčiau. Turbūt dėl to man ir lemta amžinai likti viengunge…

Ačiū Dievui, pagaliau joms atnešė spagečius ir pokalbis pakrypo saugesnėmis temomis: apie mėsos padažų kaloringumą, ar verta Nolai prašyti darbe paaukštinimo, kaip Brukei nepatinka jos vyro tėvai. Kai Brukė paprašė padavėjo atnešti sąskaitą, neužsisakius nei tiramisu, nei puodelio kavos, Nola susirūpinusi pažvelgė į ją.

– Tikiuosi, ant manęs nepyksti, ką? – paklausė draugė, kišdama savo kreditinę už odinio aplanko.

– Ne, – pamelavo Brukė. – Tiesiog diena buvo nepaprastai ilga.

– Kur dabar lėksi? Nebeužsuksim kur į barą išgerti taurės po vakarienės?

– Tiesą pasakius, Džulianas… Jis šįvakar dainuoja, – paskutinę akimirką persigalvojusi ištarė Brukė. Geriau jau nieko nebūtų sakiusi apie vyro koncertą, bet nesinorėjo Nolai meluoti.

– O, kaip puiku! – nudžiugo Nola ir ištuštino savo taurę. – Palaikyti kompaniją?

Abi puikiai žinojo, kad Nola nenori eiti kartu, nes tuomet Brukė liktų nepatenkinta. Draugė su jos vyru sutarė normaliai, ir jai to pakako. Brukė jautėsi dėkinga Nolai už rūpestingumą ir žinojo ją tai darant iš gerų paskatų, bet jai nesinorėjo, kad geriausia draugė nuolat kritikuotų jos vyrą, nes šis vis kuo nors jai neįtinka.

– Tiesą pasakius, atvažiavo Trentas, – prisipažino Brukė. – Kažkokia darbuotojų rotacija. Noriu su juo susitikti.

– O, senasis gerasis mūsų Trentas. Kaip jam ten medicinos mokykloj?

– Atrodo, jau baigė. Dabar internatūra. Anot Džuliano, jam labai patinka Los Andželas, nors mane tai stebina. Gimę ir augę Niujorke Los Andželo paprastai nekenčia.

Nola pakilo nuo stalo ir apsivilko švarkelį.

– Ar jis su kuo nors draugauja? Jei gerai pamenu, buvo didžiausias nuoboda, nors iš pažiūros gan gražus.

– Kiek žinau, neseniai susižadėjo. Su kolege iš skrandžio ligų skyriaus. Mergina vardu Ferna. Internė Ferna, gastrologijos specialistė. Net nupurto, kai pagalvoju, apie ką juodu susitikę kalbasi.

Nola iš pasibjaurėjimo susiraukė.

– Dėkui už įžvalgą. O gerai pagalvojus, jis vos netapo taviškiu…

– Mhmm.

– Ar dar nepamiršai, kad lieki man skolinga už tai, jog padėjau susipažinti su dabartiniu vyru? Jeigu tą vakarą nebūtum nuėjusi į pasimatymą su Trentu, taip ir būtum likusi tik amžina Džuliano gerbėja.

Brukė garsiai nusijuokė ir pabučiavo draugei į skruostą. Ištraukusi iš rankinės dvi dešimtines padavė Nolai.

– Aš jau bėgu. Jeigu per pusę minutės neįšoksiu į metro, dedu galvą, pavėluosiu. Ryt susiskambinam? – Pagriebusi švarkelį ir skėtį, praeidama paskubom pamojavo Lukui ir nėrė pro duris.

Net ir po daug metų Brukė nusipurtė pagalvojusi, kiek nedaug trūko, kad juodu su Džulianu būtų prasilenkę ir nesusitikę. Du tūkstančiai pirmųjų birželį, praslinkus mėnesiui po koledžo baigimo, Brukė vis dar niekaip negalėjo priprasti prie savo naujosios šešiasdešimties valandų darbo savaitės, kone lygiomis dalimis dalijamos dietologijos kurso praktikai, internatūros praktikai ir papildomam baristės darbui kavinėje netoliese. Nors neturėjo jokių iliuzijų apie dvylikos valandų darbo dienos malonumus už dvidešimt du tūkstančius dolerių per metus – kaip įsivaizdavo, – Brukė nė neįtarė, kiek nervų teks paaukoti dėl ilgų darbadienių, mažo atlygio, miego stygiaus ir logikos stokos, gyvenant šešiasdešimt penkių kvadratinių metrų vieno kambario bute ant Mario kalvos su Nola ir dar viena mergina. Kaip tik dėl to, kai sekmadienio vakarą Nola pakvietė Brukę į gyvos muzikos koncertą, ji griežtai atsisakė.

– Einam, Bruke. Tau reikia nors trumpam išlįsti iš šito narvo, – įkyriai prašė Nola, vilkdamasi siaurą juodą berankovę palaidinę. – Gros kažkoks džiazo kvartetas. Sako, labai geras. Benis su Simona žadėjo užimti mums vietas. Penki doleriai už įėjimą ir dvi taurės gėrimo už vienos kainą. Kas tau dar nepatinka?

– Labai pavargau, – atsiduso Brukė, maigydama pultelį nuo pamesto ant grindų čiužinio mergaičių svetainėje. – Man dar reikia rašyti kursinį ir po vienuolikos valandų lėkti į darbą.

– Ai, nepradėk dramatizuoti. Dieve šventas, tau jau dvidešimt dveji. Pralinksmėk ir drožk rengtis. Išeinam po dešimties minučių.

– Lauke smarkiai lyja, ir dar…

– Dešimt minučių ir nė sekundės ilgiau, kitaip tu man ne draugė.

Kai merginos atvyko į Ist Vilidže esantį Rue B barą ir įsitaisė prie gana mažo staliuko kartu su kitais studijų draugais, Brukė pradėjo gailėtis dėl savo silpnavališkumo. Kodėl ji visada ir visur klauso Nolos? Kodėl ji dabar turi sėdėti prirūkytame sausakimšame bare, gerti vandeniu skiestą degtinę su toniku ir laukti kažkokio negirdėto džiazo kvarteto pasirodymo? Ji džiazo net nemėgsta. Apskritai nemėgsta gyvos muzikos, išskyrus Deivo Metjuso ar Briuso Springstino koncertus, kur kartu su visais galima traukti linksmas dainas. Šįkart tikrai taip nebus. Kaip tik dėl to ji staiga pajuto ir nusivylimą, ir palengvėjimą, kai aukšta šviesiaplaukė ilgakojė padavėja patukseno šaukštu į vandens stiklinę.