Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Laikas prie stalo bėgo ne taip klaikiai kaip ta kokteilių valanda. Džuliano motina tyliai pakeiksnojo lietinių įdarą (nors visiems kitiems labai patiko Karmenos paruoštas šokoladinis plaktinis, Elizabetai jis buvo truputį per riebus), paskui daktaras Alteris pradingo darbo kambary trumpo atokvėpio, tad visą valandą nė vienas iš jų nebeįžeidinėjo savo sūnaus. Atsisveikinimas buvo greitas ir neskausmingas, bet kai įsodino tėvą su Sintija į taksi, Brukė pamatė, kad Džulianas nusiminęs ir susikrimtęs.

– Kas tau, mielasis? Tėvas su Sintija dėl tavęs taip džiaugėsi. Man net sunku…

– Nenoriu dabar apie tai kalbėti, aišku?

Porą minučių abu ėjo tylėdami.

– Klausyk, mes turim laisvą visą popietę. Nespaudžia jokie darbai. Gal nueinam į kokį muziejų, kad jau esame centre? – pasiūlė Brukė, imdama jam už rankos ir priglusdama prie šono, kai abu leidosi laiptais į metro.

– Ne, nenoriu maltis sekmadienį tarp žmonių.

Kiek palūkėjusi Brukė vėl pasiūlė:

– Tu jau seniai kalbi, kad nori pamatyti 3D IMAX filmą. Mielai nueičiau ir pažiūrėčiau su tavimi, – pamelavo Brukė. Sunkiais laikais ir gelbėjimo priemonės sunkios.

– Viskas gerai, Bruke. Man tikrai viskas gerai, – tyliai ramino ją Džulianas, vyniodamas aplink kaklą vilnonį šaliką. Ji suprato, kad ir jis dabar meluoja.

– Ar galiu į pristatymą pakviesti Nolą? Regis, ten bus įspūdinga, o juk žinai, kad Nola nepraleidžia nė vieno įspūdingo renginio.

– Gal ir gali, bet Leo minėjo, kad renginys bus uždaras. Be to, jau pakviečiau Trentą. Niujorke jis bus dar dvi savaites, o dirba kaip jautis, tad, pamaniau, galėtų vieną vakarą atsipūsti.

Jie dar kurį laiką kalbėjo apie pristatymą, aptarinėjo, kuo jis rengsis, kokias dainas pasirinks, kokia tvarka jas atliks. Brukė džiaugėsi, kad jai pavyko jį šiek tiek prablaškyti, o kai priėjo savo namus, Džulianas vėl buvo kaip visuomet linksmas.

– Ar žinai, kad aš tavimi nepaprastai didžiuojuosi? – paklausė Brukė, kai jų lifto durys užsidarė. Abu linksmi, kad pagaliau pasiekė namus.

– Žinau, – švelniai šypsodamasis atsakė Džulianas.

– Tai prašom į vidų, mielasis, – pakvietė Brukė ir įsitempė jį pro duris. – Laikas parodyti, kaip aš tą darau.

1 Nacionalinė futbolo lyga.

Trečias skyrius

Džonas Majeris prieš jį lyg gatvės muzikantas

– Kur mes? – niūriai paklausė Brukė, lipdama iš taksi ir dairydamasi po tamsią apleistą gatvelę Vakarų Čelsyje. Juodi ilgaauliai batai, kuriuos ji nusipirko sezono pabaigoje per didįjį išpardavimą, nesilaikė ant blauzdų ir vis smuko žemyn.

– Pačioje galerijų rajono širdyje, Bruke. Čia pat už kampo yra „Aveniu“ ir „1 OAK“2.

– Aš juk turėčiau žinoti, kas tai yra, tiesa?

Nola papurtė galvą.

– Nieko, bent jau atrodai puikiai. Džulianas labai apsidžiaugs, šįvakar išvydęs savo žmonelę tokią patrauklią.

Brukė žinojo, kad draugė tiesiog nori jai įsiteikti. Paprastai Nola visur ir visada atrodo pribloškiamai. Sugrūdusi savo darbinį švarkelį ir išeiginius batelius į didžiulę Louis Vuitton rankinę, pasipuošė kaklo vėriniu su daugybe virvelių ir įsispyrė į fantastiško aukščio Kristiano Lubuteno aukštakulnius, kažką tarpinio tarp batelių ir basučių, bet tokio stiliaus, kurį gal tik šešios moterys visame pasaulyje sugebėtų atpažinti ir mokėtų prisiderinti, netapdamos panašios į profesionalias sadomazochistes. Bet kokia kita moteris su ryškiai raudonomis lūpomis, kūno spalvos tinklinėmis kojinėmis ir juoda nėrinių liemenėle, išlendančia iš po plonytės berankovės palaidinukės, atrodytų kaip pigi kekšė, o Nola su šitais daikčiukais traukė akį drąsa ir žaismingumu. Pieštuko formos sijonėlis, šiaip jau priklausąs gan brangiam dalykiniam kostiumėliui, puikiausiai tinkančiam pačioj konservatyviausioj darbinėj aplinkoj Volstrite, šįkart paimtas atskirai nuostabiai išryškino dailų jos užpakaliuką ir puikiai įdegusias grakščias kojas. Jeigu Nola nebūtų gera draugė, o eilinė šios žemės moteris, Brukė būtų baisiausiai jos nekentusi.

Brukė žvilgtelėjo į savo BlackBerry telefoną.

– Tarp Dešimtosios ir Vienuoliktosios gatvių. Mes kaip tik čia ir esam, tiesa? Tai kur ta vieta?

Akies krašteliu pamačiusi kažką šmėstelint grindiniu, ji garsiai aiktelėjo.

– Nusiramink, Bruke. Tu jos bijai labiau nei ji tavęs.

Ir Nola mostelėjo žiurkės pusėn ranka, papuošta kokteilių vakarėlių žiedu.

Brukė suskubo bėgti į kitą gatvės pusę, nes tenai pamatė lyginius namų numerius.

– Gera tau kalbėti, kai būtum galėjusi pritrėkšti tą žiurkę vienu savo kulniuko smygiu. O man su šiais bekulniais pavojus gerokai didesnis.

Nola nusijuokė ir grakščiai nuskriejo šalia Brukės.

– Žiūrėk, man regis, čia, – tarė ji ir parodė ranka į vienintelį pastatą šiame rajone, nepretenduojantį į nugriovimą.

Merginos nusileido nuo šaligatvio siaurais laipteliais, vedančiais prie belangių rūsio durų. Džulianas jai aiškino, kad tokie albumų pristatymai paprastai vyksta keliose vietose, o muzikos verslo milžinai nuolat ieško naujų karštų taškų, kuriuose būtų lengviau sukelti reklaminį šurmulį. Ir vis dėlto Brukė įsivaizdavo renginio vietą panašesnę į Džo barą, tik gal mažesnę. O kas čia? Ant šaligatvio jokios norinčiųjų patekti vidun eilės. Jokio užrašo, reklamuojančio šio vakaro talento pasirodymą. Čia netgi nebuvo uniformuotos merginos su segtuvu rankose, aikštingai liepiančios smalsuoliams pasitraukti žingsnį atgal ir laukti savo eilės.

Brukę apėmė nerimas, bet atplėšusi sunkias it banko seifas duris įžengė vidun ir iš karto pasijuto lyg jaukiame kokone. Patalpa skendėjo prietemoje, aidėjo prislopintas juokas ir pleveno lengvas, bet neklystamai pažįstamas marihuanos kvapas. Vietos čia buvo nedaug, kaip didelėj svetainėj, ir viskas – sienos, sofos ir net nedidelio kampinio baro karkasas – buvo aptraukta švelniu tamsios vyno spalvos aksomu. Ant fortepijono stovėjo vienui vienas šviestuvas, kurio šviesa krito ant tuščios kėdės prie instrumento. Šimtai mažulyčių žvakių liepsnelių atsispindėjo ant veidrodinių staliukų paviršių ir lubų, ir visa tai kūrė gan intymią atmosferą, šiek tiek artimą devintam dešimtmečiui.

Čia susirinkę žmonės veikiau buvo panašūs į krūvon susemtų vakarėlio prie baseino Santa Barbaroje dalyvių būrį, permestą į Niujorko centrą. Po salę vaikštinėjo gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt patrauklių jaunų vaikinų ir merginų, jie gurkšnojo iš žemų plačių stiklinių ir apatiškai vertė aukštyn cigarečių dūmų kamuolius. Vaikinai bene visi kaip vienas mūvėjo džinsus, o tie, kurie vis dėlto buvo su dalykiniais kostiumais, vaikštinėjo atsirišę kaklaraiščius ir prasisegę viršutines marškinių sagas. Beveik nė viena moteris neavėjo aukštakulniais ir nevilkėjo siauros trumpos juodos kokteilinės suknelės – Manhatano vakarėlių uniformos, užtat bemaž visos sukiojosi su ryškiomis tunikomis, skimbčiojo ilgais karoliukų auskarais ir mūvėjo tokius dailius džinsus, kad Brukei norėjosi tuoj pat išsinerti iš savo juodos megztos suknelės. Kai kurios buvo susirišusios plaukus hipių laikus menančiomis juostomis per kaktą, o kitų gražūs plaukai tiesiog krito iki pat juosmens. Niekas iš susirinkusių neatrodė suirzęs ar įsitempęs – dar vienas Manhatanui nebūdingas bruožas – ir dėl to Brukė ėmė dar labiau jaudintis. Šita publika nė iš tolo nebuvo panaši į tą, kuriai Džulianas buvo pratęs koncertuoti. Kas visi šie žmonės ir kodėl jie tūkstantį kartų atrodo geriau už ją?