Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Jis buvo brolio viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis

Ir nusivedė tenai, kur nesusikerta keliai,

Kur prarastieji amžiams prarasti.

Džulianui bebaigiant dainuoti pasigirdo ovacijos – entuziastingi, nuoširdūs plojimai, – ir jis nesustojęs ėmė dainuoti kitą dainą. Įsijautus į ritmą, jo veide nebesimatė jokio jaudulio. Tik Džuliano rankos ir susikaupimo raukšlių išvagota kakta ėmė žvilgėti nuo prakaito, kai jis dainavo mėnesių mėnesius ar net metus kurtas ir tobulintas eiles. Antrą dainą atliko „su vėjeliu“, paskui trečią, ir Brukė nė nepajuto, kai publika ėmė garsiai ploti ir šaukti pakartoti. Džulianas atrodė patenkintas, tik mažumėlę sutrikęs – jam buvo duotas aiškus nurodymas sudainuoti tris dainas per dvylika minučių, – bet dabar iš valdžios turbūt gavo palaiminimą tęsti, nes maloniai nusišypsojo, linktelėjo ir ėmė skambinti kitos dainos melodiją. Publika triukšmingai parodė savo pritarimą.

Kai jis atstūmė nuo instrumento kėdę ir atsistojęs kukliai nusilenkė, nuotaika salėje buvo visiškai pasikeitusi. Be kurtinančių ovacijų, pritarimo šūksnių ir švilpimo, buvo justi ir didžiulė įtampa įvykus kažkam nepaprastai reikšmingo. Brukė atsistojo iš visų pusių spaudžiama savo vyro gerbėjų. Prie jos netrukus priėjo Leo. Šiurkščiai pasisveikino su greta Brukės sėdinčia mergina, pavadino ją vardu – Ume, o ši tik užvertė akis į lubas ir skubiai pasitraukė į šalį. Brukei nespėjus suvokti, kas čia įvyko, Leo kiek per stipriai suėmė jai už rankos ir taip arti prisilenkė, kad jai pasirodė – tuoj ims bučiuotis.

– Ruoškis, Bruke. Ruoškis ilgai ir beprotiškai kelionei. Šįvakar tik pradžia, toliau bus dar gražiau.

2 1 OAK ( One of a kind ) – avangardinis meno ir muzikos restoranas-galerija.

3 Fern ( angl .) – papartis.

Ketvirtas skyrius

Tostas už ugniaplaukes

– Kaile, neišmanau, kaip tau dar paaiškinti: tau tikrai nereikia mesti svorio. Pažvelk į savo duomenis. Pažiūrėk į lentelę. Dabar tu esi tiesiog tobulos formos.

– Čia nė viena mergina neatrodo kaip aš, – nuleidusi akis skundėsi Kailė. Mergina užsigalvojusi suko apie pirštą rudų plaukų sruogą: apsuka ištraukia, apsuka ištraukia. Veide – gyvas susirūpinimas.

– Kaip tai? – nustebo Brukė, nors gerai žinojo, ką Kailė turi omeny.

– Na… Kol čia neatvykau, niekada nesijaučiau per stora. Valdiškoj mokykloj buvau visai normali, gal net kiek laiboka! O štai pralekia metai ir atgrūda mane į šią beprotišką įstaigą, nes, matai, čia visi ypatingi, išskirtiniai, ir staiga pasijuntu stora kaip karvė. – Su paskutiniais žodžiai merginos balsas nutrūko ir Brukei neliko nieko kito, kaip tik ją apkabinti.

– Dieve, brangioji, nieko panašaus! Ateik, pažiūrėk į šią lentelę. Penkiasdešimt septyni kilogramai svorio ir metras penkiasdešimt penki centimetrai ūgio – pati sveikiausia paauglio norma.

Brukė pakišo Kailei laminuotą lentelę su dideliu normalaus svorio diapazonu, bet mergina į ją nė nežvilgtelėjo.

Brukė numanė, kad tarp nepaprastai lieknų savo klasės draugių devintokė Kailė jaučiasi nelabai užtikrintai. Jinai čia atėjo iš Bronkso vidurinės, jos tėvas – oro kondicionierių meistras, po žmonos žūties automobilio avarijoje dukterį augina vienas. Jis pagirtinai atliko savo pareigą, nes mergaitė pagrindinę mokyklą baigė vien A įvertinimais, puikiai žaidė žolės ritulį ir, kiek Brukei teko girdėti iš kitų mokytojų, sugebėjimu griežti smuiku gerokai pranoko savo vienmečius. Ir vis dėlto šiai mielai gabiai mergaitei atrodo, kad ji niekur nepritampa.

Kailė patampė už palankos klostuotą sijonėlį ir užtraukė jį ant stangrių, raumeningų šlaunų, kurios nė kiek neatrodė storos.

– Tikriausiai kalti mano genai. Mama irgi buvo baisiai stora.

– Ar labai jos ilgiesi? – paklausė Brukė ir Kailė jai linktelėjo, o akyse sužibo ašaros.

– Ji mane visada tikino, kad esu normali, bet įdomu, ką ji pasakytų dabar, jei pamatytų, kokios merginos čia mokosi. Va jos tai tikrai normalios. Jų ir plaukai nuostabūs, ir makiažas, kūnai irgi kaip nulieti, ir nors visos nešiojam tas pačias uniformas, atrodo, kad ir jos tobulai joms tinka.

Brukė savo darbe susidūrė su vienu dalyku, kurio mažiausiai tikėjosi, – ji nepaprastai greitai prie jo priprato ir dabar jis ėmė jai patikti, – tai dietologo ir jo patikėtinio ryšys. Dar medicinos mokykloje Brukę mokė, kad visi, kam pavyksta užmegzti glaudžius santykius su paaugliais, išmokti jų įdėmiai klausytis, vėliau gali tapti rūpestingais ir įtakingais jų globėjais, tačiau Brukė akivaizdžiai tuo įsitikino tik pradėjusi dirbti Hantlio mokykloje.

Brukė dar kelias minutes bandė aiškinti Kailei, kad, priešingai nei jai atrodo, iš tiesų jos svoris yra pakankamai geras. Pagrįsti šį argumentą buvo ganėtinai sunku, juolab kad mergaitė raumeninga, atletiškas jos kūnas gerokai stambesnis už daugumos bendraklasių, bet Brukė kaip įmanydama stengėsi ją įtikinti. Dieve, jeigu galėčiau padėti jai mintimis peršokti tuos ketverius vidurinės metus ir nukelti tiesiai į koledžą , – galvojo Brukė, – tada ji pamatytų, kad šie devintokių svaičiojimai yra visai bereikšmiai .

Tačiau Brukė žinojo, kad šito padaryti neįmanoma. Jai pačiai visus mokslo metus vidurinėje ir Kornelio universitete, kaip ir daugeliui kitų, atrodė, kad yra pakankamai normali, bet paskui magistrantūroje staiga sugalvojo imtis drastiškos dietos ir greitai numetė bemaž dešimt kilogramų. Deja, ilgai tokio svorio išlaikyti nepavyko ir netrukus ji vėl priaugo septynis. O dabar, nors laikėsi sveikos mitybos ir griežtos bėgiojimo programos, Brukė vis tiek liko už norminės svorio ribos pagal savo ūgį, ir lygiai kaip Kailė dėl to smarkiai krimtosi. Jai atrodė šventvagiška įtikinėti Kailę nesijaudinti dėl svorio, kai pati apie tai galvoja kiekvieną dieną.

– Tu išties tobula, Kaile, suprantu, kad tau atrodo kitaip, ypač tarp mergaičių su dideliais pranašumais, bet patikėk manimi, aš tau nuoširdžiai sakau: esi tikrai labai daili. Tu čia greitai susirasi draugių, susibičiuliausi su mergaitėmis ir pasijusi kaip namie. O paskui nespėsi nė apsidairyti, kai jau turėsi atsisveikinti su mokykla, šoksi išleistuvių valsą, pasakysi sudie vaikinui iš Daltono ir išlėksi į kokį nors nuostabų koledžą, kur visi bus tobuli, nes turės savo stilių ir atrodys taip, kaip patys nori atrodyti. Ir tau ten patiks. Prisiekiu, tikrai taip bus.

Brukės telefone suskambo graži fortepijoninė muzika, kurią ji buvo priskyrusi tik Džuliano numeriui. Jis niekada jai neskambindavo į darbą, nes žinojo – ji vis tiek negalės atsiliepti, todėl net trumpųjų žinučių stengėsi rašyti kuo mažiau. Ji iš karto suprato, kad kažkas atsitiko.

– Atsiprašau, Kaile. Aš labai greitai. – Brukė nusisuko nuo jos savo mažame kabinete ant sukamosios kėdės, kad bent kiek gautų privatumo. – Labas. Kas atsitiko? Aš dabar su paciente.

– Bruke, nepatikėsi! Aš… – Džulianas nutilo ir reikšmingai giliai įkvėpė oro.

– Džulianai, aš rimtai. Jeigu tai ne mirtinas reikalas, paskambinsiu tau vėliau.

– Man ką tik skambino Leo. Aną savaitę mano dainų pristatyme buvo vienas pagrindinių Leno laidos agentų. Jie nori, kad dalyvaučiau jų laidoje!

– Negali būti!

– Tikrai! Reikalas užtikrintas visu šimtu procentų. Kitą savaitę. Antradienį vakare. Filmavimas penktą. Man teks atlikti muzikinę laidos dalį iš karto po pokalbių. Ar gali patikėti?