Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ruke? Brangioji, ar gerai mane girdi? – ragelyje pasigirdo motinos balsas.

Brukė giliai atsiduso ir pagalvojo, kodėl šita moteris amžinai paskambina pačiu netinkamiausiu laiku.

– Labas, mama. Girdžiu, girdžiu.

– Puiku. Labai noriu su tavimi šnektelėti. Klausyk, čiupk kalendorių ir pasižymėk dieną. Suprantu, kad nemėgsti planuoti iš anksto, bet būk gera…

– Mama! Atleisk, kad nutraukiu, bet dabar negaliu su tavimi kalbėti. Tuoj pareis Džulianas, o aš dar nesusiruošusi, – pamelavo ji.

– Ar einate švęsti? Naujiena juk tokia puiki. Turbūt abu labai džiaugiatės.

Brukė žiojosi kažką sakyti, bet staiga prisiminė nieko motinai apie Džuliano naujienas dar nesakiusi.

– Iš kur žinai? – nustebusi paklausė.

– Iš Rendžio, mieloji. Jis perskaitė Džuliano gerbėjų tinklalapyje ar kaip ten jūs vadinat? Būčiau labai apsidžiaugusi, jeigu mano duktė pati būtų paskambinusi ir pranešusi, bet Rendis, ačiū Dievui, savo motinos dar nepamiršo.

– Mama, supratau. Tai Facebook puslapis. Visai pamiršau. Taip, mes iš tiesų labai džiaugiamės.

– Kaip ruošiatės šįvakar atšvęsti? Eisit kur nors vakarieniauti?

Brukė nužvelgė glaustinuke aptemptą savo kūną, tarsi norėdama pabrėžti pokalbio su mama absurdiškumą vilkint tinklinius apatinius, pro kurių audinio skylutę pūpso krūties spenelis.

– Džulianas žadėjo parūpinti vakarienę į namus. Turim butelį puikaus šampano, tad veikiausiai pasiliksime namie.

– Nuostabu. Pabučiuok jį nuo manęs. O kai turėsi laisvą minutėlę, skambtelėk man, norėčiau priminti apie vieną datą…

– Gerai, mama. Rytoj tau paskambinsiu.

– …nes užtruksi tik sekundėlę, kadangi…

– Mama…

– Gerai, gerai, paskambink rytoj. Myliu, Ruke.

– Ir aš tave myliu, mama.

Vos spėjo padėti ragelį, išgirdo atrakinant buto duris.

Brukė iš patirties žinojo, kad pirmiausia jis nusivilks paltą, tada pasilabins su Volteriu, o per tą laiką ji spės nulupti nuo šampano butelio foliją ir nusukti nuo kamščio metalinį tinklelį. Brukė nepamiršo atsinešti ir dviejų aukštų taurių, pastatė jas ant spintelės prie lovos. Visa tai atlikusi išsitiesė kaip katė ant paklotos lovos. Jaudulys truko vos akimirką, nes Džulianas tuoj pat atidarė kambario duris.

– Atspėk, kas gyvens viešbutyje Chateau Marmont ? – paklausė šypsodamasis nuo ausies iki ausies.

– Kas? – Brukė šastelėjo nuo lovos ir atsisėdo, visai pamiršusi apie savo apdarą.

– Aš, – atsakė jis, o Brukę iš karto nudilgė nerimas.

– Negali būti, – tyliai ištarė ji, nes jai atėmė žadą.

– Tikrai taip. Atskiram numery, iš kur manęs atvažiuos paimti su limuzinu ir nuveš į NBC studiją filmuotis Leno laidoje.

Brukei sunkiai sekėsi virškinti naujieną ir priminti sau, kad ji čia niekuo dėta.

– Oho, Džulianai! Kaip nuostabu! Tą viešbutį nuolat mini Last Night ir US Weekly žurnalas. Neseniai ten visą naktį ūžavo Keitė Hadson. Džei Lo ir Markas Entonis ten prie baseino sutiko Beną Afleką, ir Markas neva iškėlė jam sceną. Sako, kad Belušis ten perdozavo, įsivaizduoji? Tas viešbutis apipintas legendomis.

– Spėk, kas dar ten važiuos? – nenustygo Džulianas, prisėdęs prie jos ant lovos krašto ir glostydamas tinkline glaustinuke aptemptą šlaunį.

– Kas?

– Ogi mano žavioji seksualioji žmonelė, jeigu tik pažadės pasiimti ir šį drabužėlį, – tarė jis ir jau lenkėsi pabučiuoti Brukės.

– Liaukis! – suriko ji.

– Aišku, jeigu tik ji pati norės.

– Tu mane erzini!

– Nė trupučio. Kalbėjau su Samara. Tai mano naujoji reklamos agentė. – Džulianas kilstelėjo antakius ir plačiai nusišypsojo. – Ji sakė, kad galime skristi drauge, jeigu patys sumokėsime už tavo bilietą. Leo mano, kad geriau būtų skristi vieniems, taip mažiau blaškyčiau savo dėmesį, bet aš atsakiau – be tavęs aš ten neišsiversiu. Na, tai ką pasakysi?

Žodžius apie Leo Brukė nuleido negirdomis.

– Man trūksta žodžių! – sušuko ji ir apsivijo rankomis Džuliano kaklą. – Kaip noriu sėdėti šalia tavęs prie baro ir glamonėtis, o paskui visą naktį siausti bungaluose.

– Tu tikrai šito nori? – paklausė Džulianas ir atlošęs ją ant pagalvių su visais drabužiais užvirto ant jos.

– Dar ir kaip. Iš to, kiek man teko skaityti, spėju, ten mūsų lauks krištolinio vandens baseinai, kalnai kokaino, gausybė apsišaukėlių garsenybių ir būriai aukščiausios klasės aptarnaujančio personalo. Per vieną valandą ten įvyksta visko tiek, kad net dešimt bulvarinių žurnalų nespėja aprašyti. O kokios ten orgijos! Neteko apie jas skaityti, bet įsivaizduoju, kad jų ten netrūksta. Tikriausiai net pačiam restorane.

Volteris užšoko ant lovos ir iškėlęs galvą pradėjo staugti.

– Nepaprastai gražiai tu mums pritari, taip, Volteri? – pagyrė jį Džulianas, bučiuodamas Brukei kaklą.

Volteris dar kartą sustaugė ir Brukę tai prajuokino.

Džulianas pamirkė pirštą šampane, priglaudė Brukei prie lūpų ir vėl pabučiavo.

– Gal pasipraktikuojam, ką? – pasiūlė.

Brukė pabučiavo jį ir nutraukė marškinėlius. Širdis svaigo iš laimės ir malonios nuojautos.

– Prisipažinsiu, jau seniai negirdėjau tokio neįtikėtino pasiūlymo.

– Gal dar vieną dietinės kolos? – paklausė ilgais plačiais šortais mūvintis padavėjas, iš šono priėjęs prie giliame krėsle įsitaisiusios Brukės ir užstodamas jai saulę. Tiesioginėje saulėkaitoje buvo pakankamai šilta, bet dvidešimt vienas laipsnis šilumos Brukei atrodė per vėsu vilkėti bikinį, priešingai nei kitiems prie baseino susirinkusiems poilsiautojams.

Brukė apmetė akimis pustuzinį aplink baseiną besiilsinčių žmonių, skaniai gurkšnojančių koktelius, ir priminė sau: nors dabar ir vidurdienis, antradienis, vis dėlto jai atostogos, tad pasakė padavėjui:

– Prašom man „Kruvinosios Merės“. Su daugiau prieskonių ir dviem stiebeliais saliero.

Į baseiną grakščiai nusileido aukšta, laiba mergina, iš puikios figūros galima spręsti – modelis. Brukė žiūrėjo, kaip ji žaviai iriasi palei kraštą šuniuku, stengdamasi nesušlapinti plaukų, paskui kažką ispaniškai šūkteli savo kompanionui. Nepakeldamas galvos nuo nešiojamojo kompiuterio, vyras jai atkirto prancūziškai. Mergina patempė lūpą, vyras kažką piktai burbtelėjo ir po pusės minutės jau artinosi prie baseino su didžiuliais Chanel akiniais rankoje. Kai mergina jam padėkojo, Brukė išgirdo ją kalbant rusiškai.

Staiga sučirškė jos telefonas.

– Alio, – atsiliepė Brukė tyliai, nors ir taip aplink niekas nekreipė į ją dėmesio.

– Ruke? Kaip laikaisi?

– Labas, tėti. Nemeluosiu ir pasakysiu, kad nepaprastai puikiai.

– Ar Džulianas jau grojo?

– Neseniai abu su Leo išvažiavo, tai spėju, kad jau turėtų būti Berbanke. Manau, įrašinės tik penktą ar net pusę šešių. Dieną jie bus labai užsiėmę, tad aš pasilikau jų laukti viešbutyje.

Sugrįžo padavėjas su gėrimu. „Kruvinoji Merė“ buvo įpilta į stiklinę taurę, tokią pat aukštą ir laibą, kaip ir visos Los Andžele regėtos moterys. Padavėjas pastatė taurę šalia jos ant staliuko ir padėjo trijų dalių padėkliuką su užkandžiais: marinuotomis alyvuogėmis, įvairiais riešutais ir keptais daržovių traškučiais. Brukei norėjosi jį išbučiuoti.

– Kaip viešbutis? Turbūt labai prabangus?

Brukė pirma paragavo, paskui gerokai gurkštelėjo kokteilio. Dieve, kaip gardu .

– Taip, iš tiesų prabangus. Pamatytum, kokie čia žmonės prie baseino. Vienas už kitą gražesni.