Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Sveiki! – pasilabino Brukė, draugiškai mostelėjusi ranka visam stalui. – Aš Brukė.

Grupelė žmonių buvo susėdusi prie paprasto medinio stalo, nustumto į malonų žydinčių medžių pavėsį. Terasoje tarp vešlių vazoninių augalų buvo išstatyti nedideli staliukai, prie kurių sėdėjo žavūs, gražiai įdegę ir besijuokiantys žmonės, o visa aplinkui dvelkė lengvumu ir ramybe. Tamsoje žybčiojo nedideli fakelai. Mažų arbatinių žvakučių šviesa švelniai glostė susirinkusiųjų veidus. Skambėjo sudaužiamos taurės, o iš medžiuose paslėptų kolonėlių liejosi maloni muzika. Gerai įsiklausius galima buvo išgirsti nuolatinį, vos juntamą Saulėlydžio prospekto gaudesį. Nors Brukė nė sykio nebuvusi lankiusis Toskanoje, įsivaizdavo, jog kaip tik taip turėtų atrodyti provincijos restoranėlis Kjančio miestelyje.

Brukė pajuto, kaip ant juosmens uždėjęs ranką Džulianas švelniai stumia ją prie atitrauktos kėdės. Apžavėta stebuklingo apšviestos terasos vaizdo naktį ji tiesiog užmiršo, ko čia atėjo. Mikliai permetusi visus akimis, pamatė į ją spoksantį labai prastai nusiteikusį Leo; trisdešimties keturiasdešimties metų botokso prisišvirkštusią moteriškę nuostabiai gražia rudai gelsva oda ir juodais it anglis plaukais – tikriausiai naujoji Džuliano reklamos agentė Samara; ir kažkur matytą, tik sunku prisiminti kur, vaikiną… O, Dievulėliau, negi tai… Negali būti …

– Leo tu jau pažįsti, – pradėjo vardyti Džulianas, o Leo jam prunkštelėjo. – Štai čia žavioji Samara. Visi man sakė, kad ji – pati geriausia, bet dabar ir pats be menkiausios abejonės galiu patvirtinti: tikrai taip.

Samara šyptelėjo ir ištiesė per stalą Brukei ranką.

– Malonu, – trumpai tarė ji, nors šypsojosi gana meiliai.

– Daug apie jus teko girdėti, – pasakė Brukė, spausdama jai ranką ir stengdamasi sutelkti dėmesį į ją, o ne į ketvirtą žmogų už stalo. – Tikra tiesa. Kai Džulianas sužinojo, kad jūs jam atstovausite, parėjo namo visas švytintis iš laimės ir tarė: „Sako, ji pati geriausia.“

– Kokia jūs miela, – atlaidžiai mostelėjusi ranka atsakė Samara. – Su juo man labai lengva. Šiandien jis pasirodė kaip tikras profas.

– Liaukitės judvi pagaliau, – įsiterpė Džulianas, bet Brukė neklystamai jautė, kad jis patenkintas. – Bruke, noriu tave supažindinti su Džonu. Džonai, čia mano žmona Brukė.

Jergutėliau . Čia tikrai jis. Brukė nežinojo, iš kur ir kaip tai atsitiko, nes prie vieno staliuko kartu su jos vyru visai atsipalaidavęs, su bokalu alaus rankoje sėdėjo pats Džonas Bon Džovis. Ką jam pasakyti? Ką daryti? Kur, po galais, Nola, kai jos čia taip reikia? Brukė pametė galvą. Pasakyti ką nors tokio: „Aš didelė jūsų gerbėja“ ar „Labai džiaugiuosi ir gerbiu jus už tai, kad jau tiek daug metų gyvenate su savo pirmąja ir vienintele žmona“, gal būtų ir nieko, bet sėdėti prie stalo su tokio ryškumo žvaigžde juk ne kasdien pasitaiko…

– Labas, – pasisveikino Džonas, linktelėjęs galvą jos pusėn. – Kokie šaunūs tavo plaukai. Ar spalva natūrali?

Brukės ranka akimirksniu pakilo prie garbanų ir ji netrukus pajuto, kad veido spalva, ko gero, dabar nė kiek nesiskiria nuo plaukų. Ta spalva tokia sodri, o pigmentas toks stiprus, kad jos plaukais turėjai arba iš karto susižavėti, arba neginčijamai pasibjaurėti. Brukei jie patiko. Ir Džulianui. Kaip matyti, Bon Džoviui irgi. Nola! – suriko ji mintyse. – Kaip gaila, kad tu nieko dabar negirdi!

– Taip, natūrali, – atsakė Brukė ir nepatenkinta susiraukė. – Vaikystėje teko dėl jų iškęsti nemažai patyčių, bet dabar jau pripratau. – Akies krašteliu pamatė, kad Džulianas jai šypsosi. Ačiū Dievui, tik jis vienas žino, kokia tuo metu ji buvo tariamai kukli kalbėdama apie savo plaukus.

– Na, man jie žiauriai patinka, – pareiškė Džonas ir kilstelėjo aukštyn kūgio formos alaus stiklą. – Tostas už ugnia… – staiga jis pusiau žodžio nutilo, o veide atsirado kvailai drovi šypsena. Brukė nė kiek nebūtų supykusi, jeigu jis būtų pavadinęs ją „ugniapūte“.

– Keliu tostą už ugniaplaukes ir debiutinį pasirodymą Leno laidoje. Sveikinu, brol. Tu šaunuolis. – Džonas iškėlė virš stalo savo bokalą ir visi su juo susidaužė. Brukės šampano taurė palietė jo stiklą paskutinė ir jai toptelėjo galvon, ar negalėtų kaip nors tos taurės nugvelbti ir parsivežti namo.

– Į sveikatą! – sušuko visi. – Nuoširdžiai sveikinam!

– Tai kaip sekėsi? – Brukė paklausė Džuliano, suteikdama jam dar vieną progą suspindėti šių žmonių akyse. – Pasakok man viską.

– Jis tiesiog nepakartojamas, – griežtu profesiniu balsu pareiškė Samara. – Jis pasirodė po labai svarbių svečių pokalbio. – Kiek patylėjusi atsisuko į Džulianą ir paklausė: – Hju Džekmanas mane tiesiog sužavėjo. O tave?

– Taip, man jis irgi patiko. Ir dar ta pana iš „Modernios šeimos“, – linksėdamas galva pridūrė Džulianas.

– Šįkart mums labai pasisekė – du neginčijamai įdomūs ir garsūs svečiai, o ne kokie vaikai muzikantai, magai ar netgi gyvūnų dresuotojai, – kalbėjo Samara. – Patikėkit manim, nieko nėra baisiau, kaip laukti savo eilės į eterį su krūva šimpanzių.

Visi ėmė garsiai juoktis. Prie staliuko priėjo padavėjas ir Leo su niekuo nepasitaręs užsakė visiems. Paprastai Brukė nemėgo, kai kas nors užsakinėdavo už ją, tačiau šįkart ji dėl Leo skonio nesiginčijo: dar vienas butelis šampano, visiems po stikliuką tekilos, kelios lėkštės lengvų užkandžių – nuo brusketų su marinuotais grybukais iki mocarelos ir gražgarsčių salotų. Kai atnešė krabų mėsos gabaliukų, aplietų avokadų trintiniu, Brukei vėl grįžo ankstesnė puiki nuotaika ir ji iš džiaugsmo tiesiog išgyveno euforiją. Džulianas – jos Džulianas, vakarais krintantis į lovą nenusimovęs kojinių – ką tik pasirodė pokalbių laidoje. Abu gyvena garsiajame Chateau Marmont viešbutyje, geria ir valgo kaip roko žvaigždės. Vienas garsiausių dvidešimto amžiaus muzikantų ką tik pareiškė, kad jam labai patinka jos plaukai. Aišku, pati laimingiausia diena Brukės gyvenime yra vestuvių (juk nori nenori privalai taip sakyti, tiesa?), bet ši nė kiek savo svarba nenusileido pirmajai.

Ant žemės numestame rankinuke suskambo telefonas. Jo garsas buvo panašus į šaižią ugniagesių mašinos sireną, ją buvo pasirinkusi tam, kad prižadintų iš pokaičio miego ir nepraleistų svarbaus skambučio.

– Atsiliepk, – paragino Džulianas, kramtydamas pilna burna. Brukė nustebusi žiūrėjo į ekraną. Nenorėjo atsiliepti, bet jaudinosi, jog kas nors negero galėjo būti atsitikę: ten, namie, jau gerokai po vidurnakčio.

– Labas, mama, – kuo tyliau atsiliepė ji. – Mes dabar visi vakarieniaujam. Ar kas atsitiko?

– Bruke! Rodo Džulianą! Jis tiesiog fantastiškas! Atrodo puikiai, o ir grupė jam pritaria nuostabiai gražiai. Dieve, regis, imtum jį ir suvalgytum. Mano galva, šiandien jis parodė aukščiausią klasę, – mama bėrė žodžius kaip iš pypkės, ir Brukei teliko juos tinkamai suprasti.

Žvilgtelėjo į laikrodį. Kalifornijos laiku tik dvidešimt minučių po devintos. O tai reiškia, kad šiuo metu rytinėje šalies pakrantėje pradėta rodyti pokalbių laida.

– Tikrai? Sakai, gražiai atrodo? – paklausė Brukė.

Už staliuko visi sukluso.

– Aišku, juk dabar laidą rodo rytinėje pakrantėje, – pritarė Samara ir išsitraukė savo BlackBerry . Jis vibravo lyg skalbyklės centrifuga.

– Nuostabu, – toliau džiūgavo Brukės mama. – Jis tiesiog nepakartojamas. Džėjus jį labai gražiai pristatė. Palauk, jis jau baigia dainuoti.