Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Tepdamasi glotniai nuskustas kojas Džuliano pripažįstamu bekvapiu kūno kremu – jis nemėgo jokių kvapnių kosmetinių priemonių, – Brukė pamatė, kad Volteris į ją žiūri.

– Kaip manai, ar tėtukas gerai padarė pasisamdęs Leo? – laibu balsu paklausė ji šuns.

Volteris pakėlė galvą nuo minkšto vonios kilimėlio, nuo kurio jo kailis paskui atsiduodavo pelėsiais, pavizgino uodegą ir keliskart suviauksėjo.

– Sakai ne?

Volteris vėl sulojo.

– O gal taip?

Vėl sulojo.

– Dėkui už įžvalgumą, Volteri. Labai man pagelbėjai.

Atsidėkodamas jis palaižė jai kulkšnį ir vėl atsigulė ant kilimėlio.

Skubiai žvilgtelėjusi į laikrodį Brukė pamatė, kad iki aštuonių liko dešimt minučių, tada dar minutę skyrė psichologiniam pasiruošimui ir tuomet iš apatinių stalčiaus gilumos išsitraukė suglamžytą juodos spalvos drabužį. Pastarąjį kartą buvo jį apsivilkusi prieš metus, kai papriekaištavo Džulianui, kad jam neberūpi seksas, tada jis nuėjo tiesiai prie stalčiaus, ištraukė plonytę glaustinukę ir tarė:

– Gaila, turi tokį drabužėlį ir nenešioji.

Po šių žodžių Brukė iškart atsipalaidavo – kaip prisimena, apsivilko glaustinukę ir ėmė kraipytis miegamajame lyg talentingiausia striptizo šokėja, o Džulianas šūkaliojo ir garsiai ją gyrė.

Laikui bėgant ta glaustinukė ėmė simbolizuoti jiems intymų gyvenimą. Brukė nusipirko ją pirmais ar antrais jų bendro gyvenimo metais po vieno pokalbio, kai Džulianas prisipažino – tarsi tai būtų kokia baisi, skandalinga ar begėdiška paslaptis, – kad jam labai patinka moterys su aptemptais juodais apatiniais drabužiais… Vadinasi, jam ne prie širdies ryškiaspalviai berniukiški šortai ir juostuoti bėgikų marškinėliai su siaura nugara, kuriuos Brukė kasvakar užsivilkdavo eidama miegoti ir su kuriais ji jautėsi mergaitiškai seksuali. Nors anais laikais niekaip negalėjo sau leisti prabangos, Brukė vis dėlto jau kitą dieną išsiruošė į parduotuves naujų apatinių ir per porą dienų Bloomingdale parduotuvėje įsigijo nepaprastai minkštą juodą džersio apatinuką su siaurais raišteliais, juodus nėriniuotus naktinukus iš Victoria’s Secret ir dar trumpus juodus naktinius marškinėlius su užrašu ant užpakalio „Saldi miegalė“. Kiekvienas drabužėlis kas vakarą buvo sutinkamas su vos juntamu entuziazmu: „Mmm, gal ir neblogai“, ir Džulianas vėl įnikdavo į savo skaitomą žurnalą. Kai jokio intymaus susidomėjimo nesukėlė net ir nėriniuoti naktinukai, kitą dieną Brukė iš ankstaus ryto paskambino Nolai.

– Šeštadienį po pietų nieko neplanuok, – pareiškė Nola. – Varysim apsipirkti.

– Aš jau apsipirkau ir vėjais paleidau didžiausią sumą, – aimanavo Brukė, šiurendama čekiais, lyg loštų kortomis.

– Ar galėtum man priminti? Sakai, tavo vyras pageidauja matyti tave su seksualiais juodais apatiniais, o tu prisiperki pikantiškų naktinukų? Tu čia rimtai?

– O ką? Jis man tiksliai nieko nepasakė. Minėjo mėgstąs juodą, o ne ryškias spalvas. Mano apatiniai juodi, trumpi ir aptempti, o pikantiškos detalės iš netikrų briliantų. Kas čia negerai?

– Na, gal ir nieko… Jeigu būtum koledžo antrakursė ir trokštum sužavėti vaikiną per pirmąją nakvynę jo bendrabutyje. Patinka ar ne, bet tu jau iš to amžiaus išaugai. Džulianas pageidauja matyti tave kaip moterį. Patrauklią, aistringą moterį.

Brukė atsiduso.

– Gerai jau gerai. Aš tavo rankose. Kurią valandą šeštadienį?

– Lygiai dvyliktą prie Springo ir Merserio gatvės kampo. Šturmuosim Kiki De Montparnasse , La Perla ir Agent Provocateur parduotuves. Užtruksime apie valandą, bet tu apsirūpinsi viskuo, kas reikalinga. Tad iki šeštadienio.

Nors ji visą savaitę laukė didžiojo apsipirkimo, veikiai paaiškėjo visiška jo nesėkmė. Banko darbuotojos atlyginimą ir didžiausias premijas gaunanti žavioji Nola pamiršo Brukei pasakyti, kad apatinio drabužio audinio kiekis atvirkščiai proporcingas jo kainai. Brukė buvo tiesiog priblokšta pamačiusi, kad prancūziškas gaminėlis Kiki parduotuvėje, dėl kurio Nola tiesiog svaigo, kainuoja šešis šimtus penkiasdešimt dolerių, o paprastas juodas apatinukas – ne ką geresnis už jos nusipirktą Bloomingdale – net tris šimtus septyniasdešimt penkis. Ką ji sau galvoja – juk ji vis dar studentė, – kai vien tik juodos nėriniuotos kelnaitės kainuoja šimtą penkiolika dolerių (šimtą trisdešimt penkis, jeigu nori be įsiuvo)? Apsilankius dviejose iš trijų parduotuvių, Brukė tvirtai pareiškė Nolai, kad yra dėkinga ir vertina jos pastangas, bet šiandien jokių pirkinių nebus. O kai po savaitės Brukė nuėjo į Ricky parduotuvę dailių intymių dalykėlių kitos draugės mergvakariui ir atsidūrė užuolaidomis užtamsintoje patalpoje, jai galvon toptelėjo puikus sprendimas.

Čia didžiulėje vitrinoje iki pat lubų, šalia vibratorių ir penio formos vienkartinių lėkštučių, ji pamatė keletą lentynų su gražiai supakuotais „proginiais kostiumais“. Jie buvo sudėti į plokščias, voko formos pakuotes kaip moteriškos pėdkelnės, tik čia paveikslėliuose buvo vaizduojamos žavios moterys su įvairiausiais seksualiais kostiumais: padavėjos, mokinukės, ugniagesės, kalinės, sporto varžybų šokėjos ir kaubojės, o kur dar visa galybė nenusakomų teminių apdarų, – ir visi trumpi, aptempti, juodi. O svarbiausia – patys brangiausi kainavo tik trisdešimt devynis dolerius ir devyniasdešimt devynis centus. Dauguma prekių buvo mažiau nei už dvidešimt penkis dolerius. Brukė ėmė apžiūrinėti kostiumų paveikslėlius, bandydama įsivaizduoti, kurie labiausiai patiktų Džulianui. Staiga karoliukais siuvinėta užuolaida prasiskyrė ir tiesiai prie jos priėjo smarkiai išsidažęs mėlynplaukis pardavėjas.

– Gal reikia pagalbos? – paklausė.

Brukė greitai nudūrė akis į šūsnį penio formos šiaudelių kokteiliams ir papurtė galvą.

– Galėčiau mielai jums ką nors parekomenduoti, – tyliai šnibždėjo pardavėjas. – Iš drabužių, sekso žaisliukų, ko tik norit. Pasakyčiau, kas dabar perkamiausia.

– Dėkui. Aš tik žiūrinėju ką nors draugės mergvakariui, – skubiai atsakė Brukė ir pyktelėjo ant savęs, kad sutriko.

– Aha. Gerai, jei reikės pagalbos, šūktelėkit.

Vyras nupleveno į pagrindinę parduotuvės salės dalį, o Brukė iš karto griebėsi veiksmų. Nujausdama pristigsianti drąsos, jeigu jis sugrįš – ar dar kas nors kitas įeis į šį skyrių, – Brukė čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį neteminį kostiumą ir įsimetė krepšelin. Paskui kone bėgte nulėkė prie kasos, pakeliui dar įsimetė buteliuką šampūno, kelioninį pakelį Kleenex nosinaičių ir vienkartinių skutimosi peiliukų, kad turėtų ką paduoti prie kasos. Ir tik įlipusi į metro važiuoti namo, įsispraudusi vagono kamputyje atokiau nuo kitų keleivių, leido sau žvilgtelėti į pirkinį.

Ant pakuotės buvo pavaizduota ugniaplaukė moteris, nelabai kuo tesiskirianti nuo Brukės, – aišku, tik su metrinėmis kojomis, – vilkinti aptemptą tinklinio audinio glaustinukę stačiu kaklu ir ilgomis rankovėmis. Moteris stovėjo provokuojamai atkišusi klubą ir žvelgė tiesiai į kamerą, bet nors poza buvo išraiškinga, jos išvaizda bylojo apie seksualumą, pasitikėjimą savimi, o ne pasileidėlišką vulgarumą ar ištvirkavimą. Aš irgi taip mokėčiau , – pamanė sau Brukė, ir tą patį vakarą, kai išėjo iš vonios kambario su naująja glaustinuke ir aukštakulniais, Džulianas vos neišvirto iš lovos.

Vėliau Brukė ne kartą puošėsi nakčiai šiuo drabužiu per Džuliano gimtadienį, sutuoktuvių metines ir per trumpas vasaros atostogas, bet pastaruoju metu šis daikčiukas, kaip ir daugelis kitų jų ankstyvojo seksualinio gyvenimo atributų, gulėjo nugrūstas į stalčiaus gilumą. Dabar tempdama tamprų audinį pirma ant šlaunų, o paskui ir ant rankų, Brukė tikėjosi, kad jos siunčiama žinia bus suprasta tiesmukai aiškiai: Aš nepaprastai didžiuojuosi tavo laimėjimais, todėl eikš greičiau čionai, ir aš tau kai ką parodysiu . Nors universalaus dydžio glaustinukė skaudžiai rėžė šlaunis ir veržė rankas, ji vis tiek jautėsi seksualiai. Vos spėjo išleisti gumyte surištus plaukus ir atsigulti ant nepaklotos lovos, suskambo vietinis telefonas. Manydama, kad skambina Džulianas ir nori pranešti jau važiuojąs namo, Brukė atsiliepė po pirmo pyptelėjimo.