Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Niekas, regėdamas vešlias garbanas, kyšančias iš po kepuraitės, dabar nė neįtartų, ką Džulianas bando paslėpti, o Brukei vyras su šia kepure atrodė tik dar mielesnis, žmogiškesnis ir pažeidžiamesnis. Slapčia ji džiaugėsi vienintelė galėdama matyti Džulianą be kepurės, kai jis drąsiai nusimauna ją namie nuo galvos ir papurto prieš ją savo garbanas. Jeigu kas nors prieš kelerius metus būtų pasakęs Brukei, kad palaipsnis trisdešimt dvejų metų vyro plikimas jai taps mieliausiu jo išvaizdos bruožu, būtų tik garsiai nusijuokusi ir nepatikėjusi, bet dabar kaip tik taip ir atsitiko.

– Kaip jautiesi? Labai jaudiniesi? – paklausė Brukė, akylai nužvelgdama jo veidą ir vildamasi pastebėti kokią nors užuominą apie jo savijautą. Visą savaitę Džulianas buvo kaip nesavas – beveik nieko nevalgė, nekalbėjo, prastai miegojo, o šįryt net vėmė, – bet kai Brukė mėgino jį pakalbinti, jis dar labiau užsisklendė savyje. Ji labai norėjo lydėti Džulianą į šį renginį, bet jis užsispyrė, kad ji eitų su Nola. Sakė norįs dar pasišnekėti su Leo, nuvažiuoti į vietą truputį anksčiau ir pažiūrėti, ar viskas tinkamai paruošta. Tikriausiai viskas ėjosi sklandžiai, nes dabar jis atrodė šiek tiek nusiraminęs.

– Aš pasirengęs, – ryžtingai linktelėjęs galvą atsakė Džulianas. – Ir jaučiuosi puikiai.

Brukė pabučiavo vyrui į skruostą, nors puikiai jautė, jog jis vis tiek smarkiai jaudinasi, ir kartu džiaugėsi, kad stengiasi niekam neišsiduoti.

– Atrodai puikiai. Ir tikrai esi pasirengęs. Šįvakar visus nustebinsi.

– Taip manai?

Džulianas atsigėrė sodos vandens ir Brukė pastebėjo, kad jo krumpliai nuo įtampos pabalę. Jinai jautė, kad vyras norėtų ko nors stipresnio, bet jis niekada prieš pasirodymą negeria.

– Aš juk žinau. Kai atsisėdi prie instrumento, tavo galvoje – tik muzika. Šįvakar pasirodymas bus lygiai toks kaip Niko bare. Mielasis, žinok, publika tave dievina. Elkis kaip visada ir jiems tikrai patiksi.

– Paklausyk savo žmonelės, – patarė Leo, trumpam nusisukęs nuo žmonių, su kuriais ką tik kalbėjo. – Pamiršk, kur esi, ko čia atvykai, ir padaryk tai, kas priklauso. Supratai?

Džulianas linktelėjo galvą ir nervingai patrepseno koja.

– Supratau.

Leo mostelėjo ranka į salės gilumą ir pakvietė:

– Eime, reikia pasiruošti.

Pasistiebusi ant pirštų galų Brukė pabučiavo Džulianui į lūpas. Suspaudusi ranką tarė:

– Aš visą laiką būsiu čia, bet tu apie tai negalvok. Užsimerk ir dainuok iš visos širdies.

Jis padėkojo jai žvilgsniu, bet garsiai ko nors pasakyti neišdrįso. Leo nusivedė Džulianą į salę, ir Brukei dar nebaigus gerti vyno, vienas iš grupės R & B vaikinų per mikrofoną paskelbė Džuliano pasirodymą.

Brukė paieškojo akimis Nolos ir pamatė ją besišnekučiuojant prie baro su grupele žmonių. Ta mergina visur sutinka pažįstamų. Apsidžiaugusi, kad šalia savęs turi Trentą, Brukė leidosi jo nuvedama prie sofutės, kur dar buvo likęs vienas laisvas tarpelis. Pritūpusi ant paties kraštelio nervingai susuko plaukus į kuodelį ir ėmė raustis rankinėje plaukų gumytės, bet nerado.

– Štai, prašom, – pasiūlė daili baltaodė mergina, kuriai neseniai Leo merkė akį. Nusimovusi nuo riešo rudą elastinę gumytę ištiesė Brukei. – Turiu jų gal šimtą.

Brukė sukluso nežinodama, kaip elgtis; mergina jai maloniai šypsojosi.

– Imkit, imkit. Nieko nėr bjauriau, kai plaukai lenda į akis. Nors jeigu aš turėčiau tokius plaukus kaip jūsų, tikrai niekada neriščiau jų gumele.

– Ačiū, – padėkojo Brukė ir, paėmusi iš merginos gumytę, tuojau pat surišo plaukus į mazgą. Norėjo dar kažką jai pasakyti, galbūt pasiguosti, kad baisiai gailisi esanti ugniaplaukė, bet tuo metu Džulianas atsisėdo prie instrumento ir ji išgirdo jo balsą. Šiek tiek virpančiu balsu jis padėkojo visiems atėjusiems.

Mergina atsigėrė alaus iš butelio, kurį laikė rankoje, ir paklausė:

– Ar jums teko klausytis jo dainų?

Brukė be žodžių jai linktelėjo ir mintyse meldė Dievą, kad tik ji nutiltų. Nenorėjo pražiopsoti nė akimirkos ir jai buvo truputėlį neramu, ar visi susirinkusieji irgi pastebėjo virpulį Džuliano balse.

– Jeigu neteko, tai dabar patirsite didelį malonumą. Seksualesnio dainininko už jį man dar neteko regėti.

Jos žodžiai patraukė Brukės dėmesį.

– Už ką? – atsisukusi į merginą paklausė Brukė.

– Už Džulianą Alterį, – tarė mergina ir parodė ranka į fortepijoną. – Klausiausi jo keletą kartų įvairiose scenose mieste. Jis dažnai koncertuoja tose pačiose vietose. Sakau jums tiesiai – jis neįtikėtinai geras. Džonas Majeris prieš jį lyg gatvės muzikantas.

Džulianas pradėjo skambinti dainos „Prarastieji“ melodiją. Tai buvo sentimentali daina apie berniuką, netekusį vyresniojo brolio. Brukė pajuto, kaip Trentas žvilgtelėjo jos pusėn. Be jos, jisai tikriausiai vienintelis šioje salėje žino, kas iš tiesų įkvėpė Džulianą parašyti šią dainą. Jis augo vienturtis šeimoje, bet Brukė gerai žinojo, kad jis dažnai galvodavo apie brolį, kurį pakirto staigios kūdikių mirties sindromas, kai Džulianas dar nebuvo gimęs. Iki šios dienos Alteriai, ginkdie, niekada neužsimena apie Džeimsą, bet Džulianui teko išgyventi tą laikotarpį, kai baisiai norėjosi sužinoti, kaip jo brolis atrodytų dabar, kaip pasikeistų jo paties gyvenimas, jeigu turėtų vyresnėlį.

Pirštai lengvai bėgiojo klavišais, iš pradžių melodija liejosi tyliai, vėliau grėsmingai augo į garsų crescendo , tačiau Brukei nedavė ramybės šalia sėdinti mergina. Jai norėjosi ją ir apkabinti, ir kartu šnioti per veidą. Jai buvo nemalonu girdėti iš šitos žavios panelės lūpų pagyras savo vyro seksualumui – na ir kas, kad jie jau daug metų gyvena kartu, bet prie tokių kalbų ji vis tiek nebuvo pripratusi, – bet, kita vertus, buvo malonu išgirsti nuoširdžią ir nė kiek nepagražintą jos nuomonę.

– Taip manot? – paklausė Brukė, staiga baisiai panūdusi, kad mergina pagrįstų savo žodžius.

– O, taip, žinoma. Aš gal šimtą kartų kalbėjau apie jį savo šefui, bet Sony jį pačiupo pirma.

Vis garsiau skambant Džuliano balsui, merginos dėmesys Brukei pamažėl blėso, o kai jis pagaliau pakėlė galvą ir jausmingai užtraukė iki skausmo graudų priedainį, ji nebeatplėšė nuo jo akių. Brukė pagalvojo: įdomu, ar ji per didelį savo susižavėjimą mato, kad Džulianas su vestuviniu žiedu?

Brukė įbedė akis į savo vyrą ir vos galėjo susilaikyti neuždainavusi kartu su juo. Ji mintinai mokėjo visas jo dainas.

Sako, kad Teksase – rojus žmonėms,

Kelio dulkėse auga vaikai,

Turčiai, bedaliai, meilės nematę,

Delnais išvagotais, rankom luošom.

Jis buvo motinos viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis

Ir nusivedė tenai, kur nesusikerta keliai,

Kur prarastieji amžiams prarasti.

Motina liūdi užsidarius viena

Dideliam name lyg tyliam karste,

Vyras romiai skaičiuoja turtus,

Ko jau nebėr, tą verčia pinigais.

Jis buvo tėvelio viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis

Ir nusivedė tenai, kur nesusikerta keliai,

Kur prarastieji amžiams prarasti.

Sapnuos girdžiu balsus už durų

Raminančius mane, kad tu čia nebegrįši.

Čia taip tylu, o Dieve, net baisu,

Širdis iš gailesčio pažyra į smiltis.