Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Kvėpuok, – Nola sušnibždėjo jai į ausį.

– Jeigu jau aš taip jaudinuosi, tai neįsivaizduoju, kaip dabar jaučiasi Džulianas.

– Eime, susirasime ko nors išgerti.

Nola subraukė ant peties savo ilgus šviesius plaukus ir ištiesė draugei ranką, bet nespėjus joms įsilieti į minią Brukė išgirdo pažįstamą balsą.

– Baltojo, raudonojo ar ko stipresnio? – netikėtai išdygęs šalia jų paklausė Trentas. Jis buvo su kostiumu ir jautėsi gana nepatogiai. Šįvakar tikriausiai pirmą kartą per keletą savaičių jam pavyko ištrūkti iš ligoninės.

– Sveikas gyvas! – sušuko Brukė ir pakibo jam ant kaklo. – Juk pameni Nolą, tiesa?

Trentas šyptelėjo.

– Aišku, kad pamenu.

Atsigręžęs pakštelėjo jai į skruostą. Jo balsas skambėjo taip, lyg sakytų: Kur čia pamirši, nes tik susitikęs su tavimi pamačiau, kaip tą patį vakarą išlėkei namo su mano draugu, ir jis buvo baisiai sužavėtas tiek tavo geranoriškumu, tiek ir išradingumu miegamajame. Tačiau Trentas buvo per daug taktiškas, kad net ir po tiek metų imtų šaipytis iš tokių dalykų.

O su Nola kitaip.

– Kaip Lajamas? Jis man toks juokingas, – plačiai šypsodamasi pasidomėjo Nola. – Neapsakomai juokingas.

Trentas su Nola supratingai susižvalgė ir ėmė juoktis.

Brukė iškėlė ranką jiems nutildyti.

– Gerai, užteks. Trentai, sveikinu pagaliau susižadėjus! Kada mus su ja supažindinsi?

Brukė niekaip neprisivertė ištarti Fernos vardo. Bijojo, kad nepratrūktų kvatotis. Ir iš kur toks vardas? Ferna3.

– Turint omeny, kad mudu praktiškai visą laiką praleidžiam ligoninėj, tai turbūt tik per vestuves.

Baro padavėjas pirštu paragino Trentą ir jis atsisuko į merginas.

– Man raudonojo, – atsakė abi vienu metu. Visi trys žiūrėjo, kaip baro padavėjas pila į taures raudonojo Kalifornijos kabernė vyno. Trentas padavė abiem po taurę, o pats dviem gurkšniais ištuštino savąją.

Kaltai šypsodamasis atsisuko į Brukę ir tarė:

– Retai išeinu pasižmonėti.

Nola atsiprašė ir nuėjo pasisukioti tarp svečių.

Brukė šypsodamasi ėmė klausinėti Trento:

– Na, tai papasakok man apie ją. Kur kelsite vestuves?

– Matai, Ferna iš Tenesio, jos šeima labai didelė, tad greičiausiai ateinantį vasarį švęsime vestuves jos tėvų name.

– Oho, kaip greitai. Bet vis tiek žinia labai smagi.

– Vienintelis būdas mums abiem gauti paskyrimus į rezidentūrą toj pačioj ligoninėj – susituokti.

– Judu abu ketinate tęsti gastrologijos studijas?

– Taip, toks mūsų planas. Aš labiau domiuosi endoskopija ir tyrimais – pastaruoju metu pradėta naudoti ypač aukštų technologijų aparatūra, – o Ferna labiau linkusi į Krono ir pilvo ertmės ligas. – Trentas trumpam nutilo, susimąstė, paskui jo veide nušvito plati šypsena. – Ji puiki mergina. Dedu galvą, ji tau patiks.

– Sveikas, vyruti! – sušuko Džulianas ir paplekšnojo jam per nugarą. – Nėr kalbų, kad mums galėtų nepatikti. Juk ji tuoj bus tavo žmona. Puiku, ką?

Džulianas pasilenkė prie Brukės ir pabučiavo jai į lūpas. Jo burna kvepėjo šokoladu su mėtomis, o jį pamačius Brukei grįžo pasitikėjimas.

Trentas juokdamasis jam atšovė:

– Nė kiek ne puikiau už tai, kad mano socialiai nunykęs pusbrolis turi žmoną jau penkerius metus ir nė per žingsnį toliau nepasistūmėjo.

Visi trys garsiai sudaužė taurėmis – Džulianas gėrė tik vandenį – ir jau buvo bepradedą narstyti po kaulelį Ferną, bet staiga Brukei prie šono lyg iš pasakos išdygo neįtikėtinai žavus vaikinas. Už Brukę bemaž penkiolika centimetrų aukštesnis, dėl to ji akimirksniu pasijuto jauna ir liauna lyg mergaitė. Nežinia jau kelintą kartą jai toptelėjo galvon mintis, kad būtų gerai, jeigu Džulianas ūgiu būtų panašus į šį nepažįstamąjį, bet paskui greitai nuvijo tą mintį šalin; Džulianas savo ruožtu veikiausiai irgi trokšta, kad Brukės kūnas būtų panašus į Nolos, tad kokią ji turi teisę geisti neįmanomo? Vyras apkabino ją per nugarą ir spustelėjo kairį petį. Ranka buvo taip arti veido, kad užuodė jo kvepalus. Vyriškus, švelnius ir brangius. Brukė nuraudo.

– Tikriausiai jo žmonelė? – paklausė vyras ir pasilenkęs pabučiavo viršugalvį. Šis gestas pasirodė ir keistai intymus, ir gana beasmenis. Jo balsas buvo ne toks sodrus, kokį tikėjosi išgirsti Brukė iš aukštaūgio vyro su puikiai treniruotais raumenimis.

– Leo, susipažink su Bruke, – prabilo Džulianas. – Bruke, čia Leo, nepaprastasis mano vadybininkas.

Tuo metu jiems pro šalį praėjo įspūdingo grožio baltaodė mergina ir Brukė su Džulianu pastebėjo, kaip Leo pamerkė jai akį. Kur, po galais, Nola? Reikia ją iš anksto įspėti, kad Leo nejaučia ribų. Su ja bus nelengva – Leo kaip tik jos skonio. Jo išeiginiai rausvi marškiniai buvo prasegti viena sagute daugiau, nei įprastai nešioja vyrai, pro juos matėsi puikios spalvos įdegis – pakankamai tamsus, bet nė užuominos į soliariumo lempas ar purškiamus aerozolius. Kelnės pažemintu juosmeniu ir europietišku stiliumi siauros. Plaukai sušukuoti nuo kaktos aukštyn ir sutepti želė, o virš akių kelios laisvai krintančios tamsios garbanėlės. Vienintelis jos pastebėtas išvaizdos trūkumas – nedidelis randas dešiniame antakyje, dalijąs jį pusiau balkšva, beplauke linija, tačiau iš esmės jis veidą tik puošė, nes neleido susidaryti įspūdžio apie perdėm išpuoselėtą ir lepią, tiesiog tobulą kūno priežiūrą. Ant jo nesimatė nė gramo nereikalingų riebalų.

– Malonu susipažinti, Leo, – tarė Brukė. – Tiek daug apie jus girdėjau.

Regis, jis jos neišgirdo.

– Klausyk, – tarė Leo, atsisukdamas į Džulianą, – man ką tik sakė, kad tavo pasirodymas numatytas pabaigoje. Vienas jau buvo, dabar antras, ir tada tu. – Kalbėdamas Leo į kažką įdėmiai žiūrėjo jam per petį.

– Ar tai gerai? – mandagiai paklausė Brukė. Džulianas jau buvo jai minėjęs, kad nė vienas iš tą vakarą pasirodysiančių muzikantų nėra jam potencialus varžovas. Pirmoji pasirodė grupė R & B , kuri savo skambesiu visiems priminė šių laikų Boyz II Men , o antroji buvo tatuiruotėmis išsidabinusi kantri dainininkė pūstu sijonu ir plonomis kasytėmis.

Brukė dar kartą pažiūrėjo į Leo ir pamatė, kad jo žvilgsnis vėl kažkur klaidžioja. Pasekusi jo akis pamatė, kad jis spokso tiesiai į Nolą. Tiksliau pasakius, į sijonu aptemptą Nolos užpakalį. Brukė davė sau žodį subarti Nolą ir prigrasyti, kad ji nieku gyvu nė per žingsnį nedrįstų artintis prie Leo.

Leo atsikrenkštė ir gurkštelėjo viskio.

– Ta pana jau pasirodė, ir gana neblogai. Niekam stogo nenukėlė, bet tikrai buvo linksma. Aš manau…

Jo žodžius staiga užgožė harmoninga kelių balsų melodija. Patalpoje scenos nebuvo, tik laisvas plotelis priešais fortepijoną, pusračiu sustoję keturi dvidešimtmečiai afroamerikiečiai palinko prie pagrindinio mikrofono ir pradėjo dainuoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai puiki koledžo studentų vokalinė grupė, bet paskui trys vyrukai atsitraukė atgal ir paliko pagrindinį dainininką jausmingai traukti apie savo vaikystę Haityje. Žiūrovai pritariamai linksėjo galvomis ir neslėpė susižavėjimo.

– Mažyte. – Džulianas apėjo ratu jų būrelį ir atsistojo Brukei už nugaros. Pasilenkęs pabučiavo jai į kaklą ir ji iš malonumo vos garsiai nesuvaitojo. Džulianas buvo apsirengęs savo įprasta uniforma, nesikeičiančia jau daug metų: baltais marškinėliais, Levi’s džinsais ir megzta kepure. Ši apranga gal ir nebuvo išskirtinė, bet Brukei ji reiškė gryną vyrišką seksualumą. Kepurė – Džuliano skiriamasis ženklas, nuolatinė jo įvaizdžio dalis, bet tik Brukė žinojo, kad čia dar ne viskas. Pernai Džulianas su siaubu pastebėjo ant viršugalvio nediduką praplikusį odos lopinėlį. Brukė bandė Džulianą guosti, kad to praplikimo beveik nematyti, bet jis nieko nenorėjo girdėti. Tačiau, reikia manyti, lopinėlis per tą laiką, kai buvo pastebėtas, turėjo šiek tiek padidėti, tik Brukė nenorėjo to pripažinti.