Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Dievulėliau!

– Bruke, pasakyk ką nors.

Ji akimirką pamiršo, kur esanti, ir pratrūko:

– Negaliu patikėti. Aišku, tikiu, kad pakvietė, bet tai tokia staigmena. – Pasigirdo Džuliano juokas ir ji nudžiugo: juk seniai jis taip nesijuokė. – Kada šįvakar grįši? Reikia atšvęsti. Aš kai ką sugalvojau…

– Ar tavo planuose yra tas tinklinis daikčiukas?

Brukė nusišypsojo.

– Matai, aš turėjau galvoje butelį Dom Perignon šampano, kurį gavom dovanų ir vis neturėjom progos iššauti.

– Tinklinis daikčiukas. Šįvakar mums reikia šampano ir to tinklinio daikčiuko. Susitinkam namie lygiai aštuntą? Vakariene aš pasirūpinsiu.

– Dėl vakarienės gali nesivarginti. Palik man, aš grįždama ką nors pagriebsiu. Arba galim vakarieniauti mieste! Kodėl mums nenuėjus į restoraną ir tinkamai neatšventus?

– Palik tai man, – paprašė Džulianas. – Sutarta? Aš irgi kai ką sugalvojau.

Brukei suvirpėjo širdis. Gal dabar jis liausis taip ilgai kasdien sėdėjęs įrašų studijoje ir daugiau laiko skirs namams? Brukė ir vėl pajuto malonų jaudulį, nekantrų džiugesį, kurį dažnai patirdavo pirmaisiais jų santuokinio gyvenimo metais, kol visko dar nebuvo užgožusi kasdienybė.

– Žinoma, sutarta. Pasimatom lygiai aštuntą. Žinai, Džulianai, aš baisiai nekantrauju.

– Aš irgi.

Jis pasiuntė į ragelį kelis oro bučinius – šito jis nebuvo daręs jau keletą metų – ir išjungė. Pagaliau po ištisų penkių minučių pokalbio Brukė prisiminė, kur esanti.

– Oho, atrodo, sužinojot kai ką nepaprastai malonaus, tiesa? – šypsodamasi paklausė Kailė. – Šįvakar didelė šventė?

Brukė niekaip negalėjo nustoti žavėtis šių mergaičių jaunyste, nors jai kasdien tekdavo jas psichologiškai įkalbinėti ir su sielvartingu familiarumu aiškinti viską: nuo alinančių dietų iki pačių įvairiausių feliacijos būdų. (Kartą Brukei teko skaityti vienos mergaitės paliktą sąsiuvinį, kur buvo perrašyta išsami ir detali šios procedūros eiga – taip smulkmeniškai, kad net pačiai norėjosi kai ką nusirašyti, bet paskui Brukė susigriebė, kad mokytis sekso paslapčių iš pradžiamokslės būtų pernelyg žiauru daugeliu atžvilgių.)

– Šventė man ir mano vyrui, – pataisė ją Brukė, mėgindama bent kiek gelbėti savo profesinę etiką. – Atleisk, kad nutrūko mūsų pokalbis. Taigi grįžkime prie…

– Jūs taip džiaugiatės, – neatlyžo Kailė. Ji jau nebesuko apie pirštą savo plaukų, o sėdėjo ir krapštinėjo atplyšusį smiliaus nagą. – Kas atsitiko?

Brukė taip nudžiugo, kad mergaitė šypsosi, ir nejučia ėmė jai pasakoti:

– Taip, aš iš tiesų labai džiaugiuosi. Mano vyras – muzikantas. Jį ką tik pakvietė dalyvauti Leno pokalbių laidoje.

Brukė jautė, kaip išdidžiai skamba jos balsas, ir nors puikiai žinojo, kad neetiška ir netgi kvailoka dalytis savo džiaugsmu su paaugle paciente, vis tiek mielai tą darė.

Kailė įdėmiai jos klausėsi pakėlusi galvą.

– Jį rodys Leno pokalbių laidoje? – paklausė.

Brukė linktelėjo ir ėmė šiurenti ant stalo gulinčius popierius. Jai niekaip nesisekė nuslėpti savo džiaugsmo.

– Po perkūnais, čia tai bent naujiena! – sušuko mergina, o jos į uodegą surišti plaukai keliskart energingai vikstelėjo aukštyn.

– Kaile!

– Atsiprašau, betgi iš tiesų taip yra! Kokia jo pavardė ir kada jį rodys? Būtinai sėdėsiu prie televizoriaus ir žiūrėsiu.

– Kitą antradienį. Vakare. Jo pavardė – Džulianas Alteris.

– Eina šikt, kaip puiku. Sveikinu, ponia A. Jūsų vyras turbūt labai šaunus, kad net Leno jį kviečiasi į laidą. Jūs keliausite su juo į Los Andželą, taip?

– Ką? – nustebo Brukė. Ji dar nespėjo apmąstyti šio įvykio smulkmenų, o ir Džulianas jai nieko neužsiminė apie kelionę.

– Leno laida juk transliuojama iš Los Andželo, tiesa? Jūs turėsite skristi kartu su juo, būtinai.

– Žinoma, skrisiu, – nieko negalvodama atsakė Brukė, nors širdyje sukirbėjo nemalonus ir įkyrus jausmas: Džuliano nutylėjimas apie kelionę drauge nebuvo paprastas apsižioplinimas dėl begalinio džiugesio.

Brukei su Kaile dar buvo likusios dešimt minučių, o paskui laukė dar visa valanda pokalbio su Hantlio mokyklos gimnaste, kuriai trenerė savo priekaištais dėl svorio buvo visai sužlugdžiusi savivertę. Brukė jautė, kad negalės susikaupti nė sekundę. Priekaištaudama sau, kad per konsultaciją kalbėjosi su paciente apie savo asmeninį gyvenimą, Brukė vėl skubiai atsisuko į Kailę.

– Apgailestauju, mieloji, bet šiandien man reikia baigti mūsų pokalbį anksčiau. Ateisiu čia penktadienį ir būtinai pranešiu tavo šeštos pamokos mokytojai, kad šiandien neatlikom visko iki galo, ir paskirsiu tau kitą laiką. Tinka?

Kailė linktelėjo.

– Eina sau, ponia A. Čia tai bent gera žinia. Pasveikinkite nuo manęs savo vyrą, gerai?

Brukė nusišypsojo merginai ir tarė:

– Ačiū. Būtinai. Ir dar, Kaile. Mes vėl grįšime prie mūsų pokalbio. Tavo norui mesti svorį aš nepritariu, bet jeigu sumanysi pradėti maitintis sveikai, aš mielai patarsiu, kaip tą daryti. Sutariam?

Kailė vėl linktelėjo ir Brukei pasirodė, kad išeidama iš kabineto mergina jau nežymiai nusišypsojo. Nors Kailė ir nedžiūgavo, kad teko nutraukti konsultaciją, Brukė vis tiek jautėsi truputėlį kalta. Nelengva įkalbėti šias mergaites pakeisti nuomonę apie save, bet Brukė jautė, kad jai pagaliau pavyksta palenkti Kailę į savo pusę.

Pasižadėjusi atidirbti su visais ketvirtadienį, Brukė pasiuntė trumpą elektroninį laiškelį mokyklos direktorei Rondai ir pranešė staiga sunegalavusi. Paskui susimetė rankinėn daiktus ir, įšokusi į tuščią keleivių lūkuriuojantį taksi, įsitaisė ant užpakalinės sėdynės. Po šimts, jeigu Leno nėra pakankama priežastis pasipuikuoti, tai kas tada?

Nors automobilių grūstis jau buvo prasidėjusi, sankryžoje prie Centrinio parko ir Aštuoniasdešimt šeštosios gatvės iš tiesų nebuvo labai baisu, o Vest Saido greitkelyje automobiliai guviai slinko trisdešimties kilometrų per valandą greičiu (tiesiog neįtikėtina tokį metą po pietų), ir Brukė jau pusę septynių su džiaugsmu atsirakino buto duris. Atsitūpusi leido Volteriui kelias minutes laižyti veidą, o paskui pakišo jam gardžiai kvepiantį jautienos kaulą – patį mėgstamiausią jų šuns patiekalą. Išsiėmusi iš šaldytuvo jau atkimštą butelį baltojo Pinot Grigio vyno, įsipylė taurę ir su pasimėgavimu nurijo pirmą gurkšnį. Kiek pasvarsčiusi, ar nereikėtų Džuliano naujienos paskelbti Facebook svetainėje naujausių įvykių skiltyje, greitai šią mintį atmetė, pagalvojusi, kad nereikėtų to daryti pirma nepasitarus su pačiu Džulianu.

O jos naujienų lange, deja, buvo gauta žinutė iš Leo. Greičiausiai jis savo Twitter tinklalapio paskyrą susiejo su Facebook profiliu ir nors paprastai jis retai kada internete dalydavosi sensacingomis naujienomis, šįkart mielai pasinaudojo skubia žinučių paskelbimo funkcija.

Leo Moretis… Skelbia, kad kitą antradienį Džulianas Alteris džiugins publiką Leno pokalbių laidoje.

Perskaičius Leo žinutėje savo vyro pavardę, Brukei pasidarė negera, lygiai kaip ir nuo to, ką ji skelbė: Džulianas tikrai planuoja kelionę į Los Andželą, Leo vyks kartu su juo ir tik Brukė viena lieka nepakviesta.

Brukė palindo po dušu, nusiskuto kojas ir pažastis, išsivalė dantis ir tarpdančius, rankšluosčiu išsisausino plaukus. Argi keista manyti, kad ji irgi turėtų lydėti Džulianą į pasirodymą Los Andžele? Deja, ji nežino, ar Džulianas norėtų, kad ji palaikytų jam draugiją kelionėje, o gal jis mano, kad tai dalykinė komandiruotė ir jis turi keliauti su savo vadybininku, o ne su žmona.