Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ar žinai, kad Džimas Morisonas norėjo nušokti nuo to viešbučio stogo? Kad Led Zeppelin vyrukai lakstė po jo vestibiulį su motociklais? Kiek girdėjau, tame viešbuty labai patinka lankytis prastos reputacijos muzikantams.

– Iš kur trauki tokią informaciją, tėti? Iš Google paieškos? – nusijuokė Brukė.

– Bruke, liaukis! Neįžeidinėk manęs šitaip…

– Iš Vikipedijos?

Tyla.

– Tiek to.

Juodu pasikalbėjo dar kelias minutes, o Brukė per tą laiką stebėjo, kaip ta įspūdinga mergina spiegia it mažas vaikas, kai į baseiną įšoko jos draugas ir norėjo ją aptaškyti. Tėvas telefonu jai pasakojo apie visiems jau paviešintą staigmenos vakarėlį, kurį po kelių mėnesių jam ketina surengti Sintija, kaip nekantraudama ji trokšta atšvęsti jo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį, nes šiemet jis dar ir į pensiją išeina, bet Brukė neįstengė susikaupti ir klausytis, ką jis sako. Pagaliau it vaikas besielgianti moteris išlipo iš baseino, ir Brukė ne vienintelė turėjo progą pastebėti, kad sušlapęs jos maudymosi kostiumėlis tapo visiškai permatomas. Brukė dirstelėjo į savo kilpinio audinio šortukus ir pagalvojo, kiek jai reikėtų įdėti pastangų, kad taip gerai atrodytų su bikiniu – tegu nors vieną valandą. Įtraukusi pilvą toliau stebėjo moterį.

Antroji taurė „Kruvinosios Merės“ nugurguliavo į skrandį lygiai taip pat lengvai kaip pirmoji, ir netrukus Brukė pasijuto taip maloniai apsvaigusi, kad vos pažino Benisijų Del Torą, kai šis, išlindęs iš pavėsinės, įsitaisė atlenkiamam krėsle tiesiai prieš ją. Gaila, kad jis nenusimovė džinsų ir nenusivilko marškinėlių, tačiau Brukei ir taip buvo smagu paspoksoti į jį pro akinius nuo saulės. Vieta prie baseino niekuo neypatinga – Brukei yra tekę regėti kur kas įspūdingesnių baseinų prie nuosavų namų miesto pakrašty, – bet čia tvyrojo sunkiai apibūdinama, subtili, seksualumu dvelkianti nuotaika. Nors viešbutis stovi vos už kelių šimtų metrų nuo Saulėlydžio prospekto, čia viskas taip paslėpta, tarsi išskaptuota iš šimtamečių džiunglių medžių, iš visų pusių apjuosta vešlių augalų terakotiniuose vazonuose ir juodai baltai dryžuotų skėčių.

Brukė būtų galėjusi sėdėti prie baseino visą dieną ir gurkšnoti kokteilius vieną po kito, bet saulei slenkant vakarop ir smarkiai vėstant orui ji pasiėmė knygą, iPod grotuvą ir patraukė į viešbučio numerį. Šmurkštelėjusi į vestibiulį ir sukdama prie lifto Brukė pamatė džinsuotą Leaną Rimes, prisėdusią išgerti taurelės su solidaus amžiaus gražiai apsirengusia moterimi. Brukė nesusivaldė ir, išsitraukusi savo BlackBerry telefoną, nufotografavo jas ir pasiuntė nuotrauką Nolai.

Įžengusi į numerį – vieno kambario patalpą pagrindiniame pastate su įspūdingais kalnų vaizdais, – Brukė apsidžiaugė pamačiusi didžiulį dovanų krepšį su kortele, kurioje buvo parašyta: „Sveikas atvykęs, Džulianai! Nuo draugų iš Sony agentūros.“ Krepšyje buvo po butelį Veuve Cliquot ir Patron šampano, dėžutė mažų, dailiai įpakuotų šokoladinių triufelių, įvairiausių energinių šokolado batonėlių ir užkandžių, o vitaminizuotų gėrimų tiek, kad būtum užkrovęs visą parduotuvę, taip pat tuzinas Sprinkles keksiukų. Viską išdėliojusi ant kavos staliuko nufotografavo ir nusiuntė nuotrauką Džulianui su prierašu: „Jie tave myli“, o tada kibo į krepšio turinį ir per kelias sekundes prarijo visą rudašonį keksiuką.

Ją pažadino vietinis viešbučio telefono skambutis.

– Bruke? Tu gyva? – belaidžio telefono ragelyje pasigirdo Džuliano balsas.

– Gyva, – atsiliepė Brukė, nustebusi ir dairydamasi po kambarį nelabai suvokė, kaip atsidūrė po antklode vienais apatiniais. Kambaryje buvo visai tamsu. Ant pagalvės pribarstyta keksiuko trupinių.

– Visą pusvalandį skambinu tau į mobilųjį. Kur tu esi? Ar viskas gerai?

Brukė pašoko lovoje ir pažvelgė į laikrodį. Pusė aštuonių. Miegojo ištisas tris valandas.

– Turbūt čia kalta antra „Kruvinoji Merė“, – burbtelėjo sau tyliai, o Džulianas išgirdęs ėmė juoktis.

– Palieku vieną vos pusdieniui, o tu imi ir nusigeri?

– Visai ne! Bet tiek to, kaip sekėsi filmavimas? Ar gerai pavyko?

Trumpam stojus tylai Brukė mintyse perkrėtė daugybę negerų dalykų, kurie galėjo nutikti, bet ir vėl Džulianas nusijuokė. Jis ne juokėsi, o tiesiog kvatojosi.

– Ruke, viskas praėjo tiesiog fantastiškai puikiai. Aš visus pribloškiau. Tikrai apstulbinau. O pritariančioji grupė grojo kur kas geriau, nei tikėjausi, nors tiek mažai repetavom. – Brukei buvo girdėti ir kitų žmonių balsai automobilyje, nes Džulianas dabar kalbėjo gerokai tyliau. – Kai baigiau dainuoti, Džėjus priėjo prie manęs, apkabino, atsuko į filmavimo kamerą ir pagyrė, kad puikiai pasirodžiau. Pasakė, kad norėtų matyti mane čia kas vakarą.

– Negali būti!

– Tikrai! Publika plojo kaip pašėlusi, o kai filmavimas baigėsi ir mes visi patraukėme už kulisų, Džėjus padėkojo man ir pasakė, kad baisiai laukia mano pirmojo albumo pasirodymo!

– Džulianai, tai tiesiog neįtikėtina. Sveikinu! Tikras stebuklas!

– Žinau. Man dabar taip gera. Klausyk, viešbuty būsim po dvidešimties minučių. Susitinkam terasoj ko nors išgerti, gerai?

Vien nuo minties apie alkoholį Brukei ėmė smarkiau tvinkčioti smilkiniuose, – kada pastarąjį kartą teko eiti vakarienės pagiringai? – tačiau vis tiek šastelėjo lovoje.

– Man reikia persirengti. Kai tik susitvarkysiu, nusileisiu į terasą, – tarė ji, bet jis jau buvo išjungęs telefoną.

Išsiropšti iš minkštų šiltų patalų buvo nelengva, tačiau padėjo trys tabletės advilio ir drungnas dušas. Brukė mikliai užsitempė tamprius džinsus, užsivilko palaidinukę be rankovių, užsimetė sportinį švarkelį, bet žvilgtelėjusi į veidrodį pamatė, kad džinsai išryškina nekokį vaizdelį iš užpakalio. Įlįsti į džinsus buvo sunku, o juos nusimauti buvo dar didesnis vargas, ir Brukė vos nesusigurino keliais nosies, bandydama centimetras po centimetro nutraukti juos nuo kojų. Pilvas bliurbsi, šlaunys liula, o džinsai nė iš vietos. Ar tai merginai su baltu bikiniu teko kada nors kankintis šitaip pažemintai? Pasibjaurėjusi Brukė sviedė džinsus per kambarį. Vienintelis dar nedėvėtas drabužis lagamine – paplūdimio suknelė. Su ja vėsoka, bet užsimetus švarkelį, dar pridėjus medvilninį šalikėlį ir bekulnius aulinukus, gal kaip nors ir ištvertų.

Ne taip jau ir baisu , – pagalvojo ji, paskutinį kartą apžiūrėjusi save veidrodyje. Plaukai beveik savaime išdžiūvo ir – net pačiai teko pripažinti – be jokių pastangų atrodė neįtikėtinai puikiai. Brūkštelėjo tušu per blakstienas ir keliskart bakstelėjo lūpas skystu blizgiu, kurį jai į delną prieš kelias savaites įbruko Nola ir mandagiai paprašė ne išmesti, o naudoti. Pasičiupusi į rankas telefoną ir rankinuką išlėkė pro duris. Lūpų blizgis buvo nulaižytas lifte, rankovės atsiraitotos skubant per vestibiulį. Porąkart krestelėjusi plaukus ir pakedenusi juos pirštais, Brukė pasijuto atsigavusi ir pajaunėjusi, nes netrukus terasoje pamatė Džulianą, sėdintį prie staliuko garbingiausioje vietoje.

– Bruke! – pašoko jis nuo kėdės ir pamojo.

Ji pastebėjo jo šypseną net už penkiolikos metrų, o bėgant prie jo pradingo bet koks širdyje dar užsilikęs jaudulys.

– Sveikinu! – sušuko ji ir apkabino rankomis kaklą.

– Ačiū, brangioji, – sušnibždėjo jai į ausį. O paskui kiek garsiau tarė: – Eikš, supažindinsiu. Turbūt dar daug ko nepažįsti.