Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Mama, aš tau paskambinsiu, gerai? Dabar negaliu su tavim kalbėti.

– Gerai, mieloji. Pas mus jau vėlu, tad skambink man iš ryto. Ir pasveikink nuo manęs Džulianą.

Brukė išjungė telefoną, bet jis ir vėl suskambo. Nola. Brukė apsidairė ir pamatė, kad visi, išskyrus Džoną, kuris tuo metu buvo nuėjęs pasikalbėti su kita žmonių grupele, buvo įnikę į telefonus.

– Labas. Ar galiu tau paskambinti vėliau? Mes dabar valgom.

– Jis nepaprastai šaunus! – suriko Nola.

Brukė nusišypsojo. Nola dar niekada nebuvo taip entuziastingai atsiliepusi apie Džuliano pasirodymą, kur tau.

– Žinau.

– Jergau mano, Bruke. Aš tiesiog nenustygstu vietoje. Kai jis taip įsijaučia ir užtraukia tą paskutinį posmą – ar kaip jūs ten vadinat, – užsimerkia ir atlošia galvą, žinai? Dieve brangus, man net kūnas pagaugais eina.

– Aš gi tau sakiau. Jis tikras muzikantas.

Brukė nugirdo Džulianą kažkam dėkojant. Jis buvo sutrikęs, bet išdidžiai šypsojosi. Leo rėkė į ragelį, kad Džulianas pasirodė „velniškai puikiai“, o Samara kažkam žadėjo pasižiūrėti, ar jis neužimtas, ir būtinai rytoj paskambinti. Brukės telefonas nepaliaujamai virpėjo nuo gaunamų trumpųjų žinučių ir elektroninių laiškų, pranešimai mirksėjo ekrane vienas po kito net jai kalbantis su Nola.

– Klausyk, man reikia bėgti, čia karšta kaip pragare. Ar neisi miegot dar kokią valandžiukę? – Paskui visai tyliai, bene pašnibždom pridūrė: – Dabar aš vakarieniauju Chateau viešbutyje su Džonu Bon Džoviu. Kaip paaiškėjo, jam patinka ugniaplaukės.

– Ką tu sakai? Ką… Tu… Sakai!.. – Nola šnypštė į telefono ragelį. – Pirmiausia nuo kada mano geriausia draugė pasidarė tokia pasakiškai graži? Vakarieniaujate Chateau viešbutyje? Gal tu iš manęs tyčiojiesi? O antra… Pala, dedu ragelį, nes turiu spėti užsisakyti bilietą į Los Andželą ir dar nusidažyti plaukus raudonai.

Tai Brukę prajuokino.

– Aš rimtai, Bruke, labai nenustebk, jeigu ryt rytą išdygsiu prie tavo durų su raudonais plaukais ir visa kita ir prisiglausiu pas tave ant sofos. Aš tave įspėjau.

– Myliu tave, Nola. Tuoj tau atskambinsiu.

Brukė išjungė telefoną, bet visai be reikalo. Visų telefonai nepaliaujamai čirškė, skambėjo ir pypsėjo, ir visi prie staliuko nesivaržydami atsiliepinėjo ir klausėsi nesibaigiančių pagyrimų ir liaupsių. Netrukus ji gavo ir pergalingą šio vakaro elektroninį laišką iš Džuliano motinos, adresuotą jiems abiem. Jame buvo rašoma: „Šįvakar mudu su tėčiu klausėmės tavęs Leno laidoje. Nors kiti pokalbių laidoje dalyvavę svečiai mūsų nesužavėjo, tavo pasirodymas buvo puikus. Aišku, kai vaikystėje turėjai tiek galimybių ir mūsų palaikymą, galima buvo tikėtis daugiau. Sveikinam su šiuo laimėjimu!“ Brukė su Džulianu vienu metu perskaitė tą žinutę skirtinguose telefonuose ir taip pratrūko kvatotis, kad kelias minutes negalėjo ištarti nė žodžio.

Tik po geros valandos šis įkarštis atvėso, Džonas sugrįžo prie jų staliuko, Samara susitarė dėl dviejų Džuliano pasirodymų kitose laidose, o Leo užsakė trečią butelį šampano. Džulianas sėdėjo atsilošęs kėdėje, lygiai tiek pat nustebęs ir išdidus.

– Ačiū jums, mielieji, – galiausiai ėmė jis dėkoti ir iškėlęs taurę šampano linkčiojo kiekvienam asmeniškai. – Tiesiog nerandu žodžių, nes tai… Tai pati nuostabiausia naktis mano gyvenime.

Leo atsikosėjo ir taip pat iškėlė savo taurę.

– Atleisk, mielasis, bet, man regis, tu suklydai, – gudriai pamerkęs kitiems akį tarė jis. – Ši naktis dar tik prasideda.

Penktas skyrius

Visi dėl tavęs alps

Gegužės pabaiga, dar nebuvo nė pusės dešimtos ryto, o Teksaso karštis jau nepakeliamai svilino. Džuliano marškinėliai kiaurai permirko prakaitu, o Brukė litrais maukė vandenį bijodama, kad jų organizmai gali patirti mirtiną dehidrataciją. Šįryt ji norėjo eiti pabėgioti, bet po dešimties minučių pasijuto alkana, pradėjo svaigti galva ir pykinti. Kai Džulianas pirmą kartą per penkerius jų santuokinio gyvenimo metus pasiūlė važiuoti porą valandų pasivaikščioti po parduotuves, ji bemat šoko į bjaurų žalią išsinuomotą automobilį. Vaikščioti po parduotuves, vadinasi, pabūti vėsiam kondicionuojamam ore, ir tai jai patiko.

Pirmiausia jie apsuko ratą viešbučio teritorijoje, paskui išvažiavo į greitkelį, o maždaug po dvidešimties minučių kelis kilometrus lėkė vingiuotu kaimo keliuku, vietomis asfaltuotu, o kai kur – tiesiog dulkėtu žvyrkeliu. Visą kelią Brukė klausinėjo ir prašė pasakyti, kur jie važiuoja, bet Džulianas kaskart vis plačiau šypsojosi ir nieko neišdavė.

– Ar būtum kada pagalvojęs, kad čia taip, kaip vos tik išvažiavus už Ostino? – paklausė Brukė jiems lekiant pro žydinčias laukinių gėlių pievas su apleistu tvartu kitoje kelio pusėje.

– Niekada. Čia kaip filme, kur vaizduojamas Teksaso provincijos miestelis su rančomis, o ne koks priemiestis ar kosmopolitinis didmiestis. Įtariu, kaip tik dėl to čia dažnai statomi filmai.

– Tikrai. Mano darbe niekas netiki, kad serialas „Penktadienio vakaro žiburiai“ filmuojamas kaip tik čia.

Džulianas grįžtelėjo į ją ir paklausė:

– Ar darbe viskas gerai? Pastaruoju metu mažai man apie tai pasakoji.

– Iš esmės viskas po senovei. Hantlio mokykloj turiu pirmametę pacientę, kuri įsitikinusi, kad yra bjauriai stora, nors iš tikrųjų jos duomenys beveik atitinka normą. Valstybės stipendininkė, visai kitokio socialinio sluoksnio nei jos bendraklasės. Jai atrodo, kad pritapti prie tų mergaičių jai trukdo milijonai priežasčių, o pati svarbiausia – svoris.

– Kuo tu jai gali padėti?

Brukė atsiduso ir tarė:

– Žinai, nelabai kuo ir galiu. Negana to, kad privalau jos išklausyti ir ją įtikinti, dar turiu ir akylai stebėti, kad ko sau nepasidarytų. Dedu galvą, kad tai ne koks nors eilinis mitybos sutrikimas, ir man labai baisu, kai tokiam jaunam žmogui galvoje vien tik svoris, juolab kai kalbama apie paauglę. Po mėnesio prasidės vasaros atostogos ir aš dėl jos labai jaudinuosi.

– O kaip ligoninėj?

– Normaliai. Margarita nelabai apsidžiaugė, kad pasiėmiau šiuos du laisvadienius, bet ką padarysi.

Džulianas pažiūrėjo į ją ir tarė:

– Negi per dvi dienas kas nors atsitiks?

– Gal ir ne, bet jau prašiausi išleidžiama tris dienas, kai vykom į Los Andželą filmuotis Leno laidoje, pusdienį keliems tavo interviu po laidos Niujorke, ir dar vieną dieną, kai buvo filmuojamas tavo albumo pristatymas. Ir visa tai tik per šešias pastarąsias savaites. Ai, tiek to. Pastaruoju metu retai mudu matomės, tad nė už ką nebūčiau atsisakiusi šios progos.

– Ruke, man regis, negalima sakyti, kad mes dabar retai matomės. Tiesiog mūsų dienotvarkė labai įtempta. Gerąja prasme.

Brukė nesutiko – niekas negali tvirtinti, kad reti pasimatymai valandžiukei ar dviem tai šen, tai ten, kai Džulianas kartą per kelias dienas užsuka į miestą, yra normalus gyvenimas, – tačiau šiuo metu ji nenorėjo pasirodyti perdėm kritiška.

– Aš ne tą norėjau pasakyti, tikrai, – kiek galėdama nuolaidžiau tarė ji. – Šiuo metu esame kartu, tai ir džiaukimės, gerai?

Kelias minutes jie važiavo tylėdami, paskui Brukė palietė pirštais kaktą ir tarė:

– Negaliu patikėti, kad tuoj pamatysiu Timą Riginsą.

– Kas jis toks?

– Dėl Dievo, liaukis, gerai?

– Kas jis – treneris? Ar puolėjas? Aš vis maišau, – šypsodamasis klausinėjo Džulianas. Galima pamanyti, kad kas nors nepažįsta Timo Riginso.