Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Sveiki visi, – prabilo jis, reikšmingai kilstelėjęs kaubojišką skrybėlę. – Dėkoju, kad pakvietėte į svečius šitą vargšą bernelį.

Minia suūžė ir ėmė ploti. Brukė pamatė, kaip Timas Riginsas kilstelėjo Džulianui butelį alaus, ir ji vos nesuspiegė iš laimės. Derekas Džeteris sudėjo rankas prie burnos ir garsiai suriko: „Ū-hū!“ Kelios scenaristės, su kuriomis Brukė ragavo „Margaritos“ kokteilius, nulėkė prie scenos ir išsirikiavusios viena eile švilpė muzikantams. Džulianas vėl visus apdovanojo savo įspūdinga šypsena.

– Tikriausiai visi man pritars, jei pasakysiu, jog jaučiuosi nepaprastai pagerbtas ir pamalonintas, kad savo serialui pasirinkote mano dainą. – Vėl pasigirdo garsūs šūksniai ir švilpimas, bet Džulianas iškėlė ranką ir visus nutildė. – Labai noriu kuo greičiau sudainuoti ją čia kartu su jumis, bet, viliuosi, nesupyksite, jeigu jums teks truputėlį palaukti savo pamėgtos dainos „Prarastieji“, nes dabar labai norėčiau kai ką padainuoti savo mylimai žmonai Brukei. Ji šaunuolė – patikėkit manimi, tikra šaunuolė, – pastaruoju metu jai labai sunku, o aš net neturėjau laiko jai padėkoti. Ruke, ši daina tau.

Išgirdusi savo pravardę Brukė nejučia nuraudo, jai buvo labai netikėta, kad Džulianas prie žmonių ją taip pavadino. Deja, nespėjo į tai įsigilinti, nes pasigirdo pirmieji Vano Morisono dainos „Beprotiška meilė“ akordai. Pagal šią dainą per vestuves jie šoko savo pirmąjį valsą. Daina Brukę iš karto pakerėjo. Džulianas žiūrėjo tiesiai į ją ir palengva įsijausdamas traukė pirmą posmą, o pradėjęs priedainį atlošė galvą ir dainavo lėtai, jausmingai, ir tik tada Brukė pabudo iš savo prisiminimų ir pastebėjo, kad visa salė iki vieno žiūri į ją. Pala, ne taip. Visi vyrai salėje gurkšnodami alų lingavo į šonus ir žiūrėjo į muzikantus, kaip jie groja, o į Brukę su sveiku pavydu ir begaliniu žavesiu spoksojo visos moterys. Ją apėmė nenusakomas jausmas: per koncertus Brukė ne kartą regėjo, koks begalinis dėmesys tenka Džulianui, bet šįkart visų akys krypo į ją. Brukė šypsojosi, truputį palingavo, bet nenuleido akių nuo Džuliano, o jis traukė jai serenadą, ir nors į juos buvo nukreipti keli šimtai žvilgsnių, šios kelios minutės jiedviem atrodė pačios intymiausios per visą jų bendrą gyvenimą. Ir pačios geriausios, kokias tik prisimena.

Kai Džulianas pradėjo dainuoti „Prarastuosius“, Brukė jau nė kiek neabejojo, kad visa publika jį dievina. Iš žmonių sklindanti energija buvo stipri ir tiesiog fiziškai apčiuopiama, o dainai įpusėjus visų susijaudinimas dar labiau išaugo. Publika gręžiojosi, dairėsi, sukinėjosi, šnibždėjo. Keletas žiūrėjo ištempę kaklus. Vienas parodė pirštu prie scenos. Kažkas ten vyko, bet Brukė negalėjo matyti, kol… Pala… Ar tik ten ne…

Laila Loson? Tikrai ji, ir kol Brukė svarstė, ką Laila Loson veikia sezoninės premjeros vakarėlyje, ji išniro jai prieš akis… Ir atrodė nuostabiai graži. Gėlėta paplūdimio suknelė atvira krūtine ir kaubojiški batai – Brukė nesuprato, ar Laila su kaubojės kostiumu, ar ne, bet niekas negalėjo paneigti, kad ji atrodo puikiai, yra labai patenkinta ir, be to, garsi. Visi įdėmiai žiūrėjo, kaip ji sveikindamasi apkabina Samarą, o tada neskubėdama patraukia į salės priekį, kur prie scenos stovėjo ir Brukė.

Tai įvyko taip greitai, kad net ir Džulianas nesuvokė. Vos jie baigė dainą ir pasigirdo plojimai, Laila užlipo šoniniais laipteliais į sceną, drąsiai priėjo prie Džuliano ir abiem išskėstomis rankomis šiltai jį apkabino. Nusišypsojo, pabučiavo į skruostą, o tada apsivijusi rankomis jam virš alkūnės atsisuko į publiką. Atrodė, kad ji tiesiog kybo jam ant rankos, žiūri pakėlusi galvą į jį ir šypsosi baltais dantukais, o jos akyse – neišmatuojamas susižavėjimas. Iki šios akimirkos Džulianas stovėjo sustingęs iš netikėtumo, it mietą prarijęs, bet veikiai atsipeikėjo ir po akimirkos lygiai taip pat meiliai ir švelniai pažiūrėjo į ją.

Laila pasilenkė prie mikrofono, tarsi jis būtų jos nuosavybė, ir garsiai sušuko:

– Ar matot, koks jis žavus? Paplokim Džulianui Alteriui!

Salė sugaudė it išprotėjusi. Fotografai, neseniai į jį nekreipę dėmesio, dabar puolė prie jo it pamišę. Visi grūmėsi dėl geresnės vietos, pliaukšėjo fotoaparatais, o blykstės žybsėjo kaip per „Oskarų“ teikimo ceremoniją. Staiga viskas nutilo taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Laila pasilenkė prie Džuliano ir sušnibždėjo jam kažką į ausį, o tada greitai nulipo nuo scenos. Brukė tikėjosi, kad ji dar pasiliks išgerti taurės ar dviejų vyno, bet mergina patraukė tiesiai prie išėjimo.

Po dešimties minučių Džulianas vėl stovėjo šalia jos, sušilęs ir šypsodamasis, pasirodymo džiaugsmas šįkart buvo sumišęs su jauduliu. Pabučiavęs Brukę pažiūrėjo į ją taip, tarsi sakytų: Labai noriu kuo greičiau su tavimi apie tai pasikalbėti . Eidamas per salę jis laikė tvirtai suėmęs jai ranką, atsakinėjo į sveikinimus ir nuoširdžiai juokėsi plekšnojamas per nugarą.

Iki pat pirmos valandos nakties jie nė minutės nebuvo palikti be dėmesio. Paskui Samara ir Leo atsisveikino su jais ir nuėjo į savo viešbutį (Leo, žinoma, su nauja vakarėlyje sutikta drauge). Vos tik jie užvėrė savo kambario duris, Džulianas atsisuko į Brukę ir tarė:

– Ar gali įsivaizduoti, kad Laila Loson užlipo pas mane į sceną?

– Jeigu nebūčiau mačiusi savo akimis, niekada nebūčiau tuo patikėjusi. Ir dabar dar nelabai tikiu.

Brukė nusispyrė aulinukus ir išsitiesė ant lovos.

– Tik pagalvok – pati Laila Loson! Neįtikėtina! Kaip ji čia atsirado?

– Neįsivaizduoju, bet pasakysiu tau tiesiai – ta mergina moka šokti. Ar matei, kaip ji kraipėsi, stovėdama šalia tavęs? Kaip suko klubus ir raitėsi? Tiesiog žado netekau. Regis, duotum į rankas mikrofoną, iš karto uždainuotų.

Kažkas pabeldė į duris.

Džulianas su Bruke susižvalgė. Brukė gūžtelėjo pečiais. Nuėjęs Džulianas atidarė ir į kambarį be jokio kvietimo įgriuvo Leo. Brukė vos garsiai nesusijuokė: marškiniai prasegti iki bambos, vidinėj apykaklės pusėj dėmė, labai jau panaši į lūpdažio atspaudą.

– Ei, klausyk, – nė nepasisveikinęs ar atsiprašęs už įsibrovimą, Leo kreipėsi tiesiai į Džulianą. – Paskutinės naujienos – Samara man ką tik pranešė, kad jau susitarė dėl kelių tavo renginių rytoj Los Andžele. Ta scena su Laila velniškai visus pakerėjo. Ir dabar visi eina iš proto. Išvykstam į oro uostą lygiai devintą, gerai?

– Rytoj? – be galo nustebęs išlemeno Džulianas.

– Lygiai devintą vestibiulyje. Bilietais jau pasirūpinta. Į Niujorką grįšime po trijų ar keturių dienų. Šįvakar puikiai pasirodei, drauguži. Iki rytojaus, – atsisveikino ir išspūdino iš numerio. Brukė tyliai padėkojo merginai, kuri jo jau nekantriai laukė pataluose.

– Na, – prabilo Brukė, kai galiausiai už Leo nugaros trinktelėjo durys.

– Na, kaip matyti, rytoj man teks skristi į Los Andželą.

– Aišku, – tarė Brukė, nes nežinojo, ką bepridurti. Teks atšaukti dalyvavimą rytdienos vakarienėje, kurią rengia Džuliano studijų draugai, sulėkę į Niujorką iš aplinkinių miestų. Be to, jis negalės dalyvauti muziejaus rengiamame vakarėlyje, į kurį juos pakvietė Nola, išrinkta į organizacinį komitetą, ir kur bilietai kainavo ganėtinai brangiai.

Ir vėl beldimas į duris.

Brukė sudejavo:

– Kas dar?

Šįkart atėjo Samara, Brukė dar nebuvo mačiusi jos tokios susijaudinusios. Irgi įlėkė į kambarį nė nepasisveikinusi, žvilgtelėjo į užrašų knygelę odiniais viršeliais ir pareiškė: