Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Na, jeigu manai, kad jis mielai tą padarytų, tai aš galėčiau pasikalbėti su komiteto nariais dėl galimybės pakeisti datą. Gal mes…

– Nepatariu, – paskubėjo nutraukti ją Brukė. Ši Sintijos veikla jai dar nebuvo žinoma, todėl nenumanė, ko iš jos tikėtis. – Pastaruoju metu jo darbų negalima nei numatyti, nei nuspėti. Nuolat kas nors atsiranda naujo ar atšaukiama. Jam tai nepatinka, bet, suprask, dabar jis nėra savo laiko šeimininkas.

– Be abejo, – sumurmėjo Sintija, o Brukė stengėsi negalvoti apie tai, kad dabar ji atsiprašinėja Sintijos lygiai taip pat, kaip ką tik Džulianas atsiprašinėjo jos.

Fone pasigirdo durų skambutis ir Sintija pasakė turinti eiti, o Brukė Sintijos svečiui telepatiškai pasiuntė padėką. Paskui perskaitė dar du savo knygos – dokumentinės apybraižos apie Etano Patzo pagrobimą – skyrius, kurie galiausiai ją įtikino, kad kiekvienas gatvėje sutiktas keistai atrodantis vyras yra potencialus vaikų tvirkintojas, o paskui išlydėjo pro duris žaliuzių – apsaugos nuo paparacų – meistrą.

Brukė palengva ėmė pratintis gyventi viena. Džulianui dažnai nebūnant namie, ji ėmė juokauti, kad dabar gyvena kaip savo senais viengungystės laikais, tik bendravimas daug ribotesnis. Eidama Devintuoju aveniu pro itališką kepyklėlę ant kampo su ranka išvedžiota Pasticceria iškaba ir namie siūtomis užuolaidėlėmis, ji niekaip negali susilaikyti neužsukusi vidun. Tai jauki kavinukė su europietiško stiliaus kavos baru, kur žmonės stovėdami rytais geria kapučiną, o popiet stiprią espreso kavą. Brukė mėgo apžiūrinėti daugybę siūlomų kepinių ir kone jausdavo sviestinių pyragėlių, ragelių su uogiene ar sūrio bandelių su šviežiomis uogomis skonį burnoje. Jeigu jai kas lieptų išsirinkti vieną, Brukė, be abejonės, imtų patį gardžiausią gausiai įdarytą ir gražiai apskrudusį vamzdelį. Pirmiausia ji nulaižytų nuo viršaus kremą, o tada, gurkštelėjusi kavos gomuriui nuplauti, atsikąstų iš abiejų galų po didelį kąsnį…

– Prašom! – gardžius Brukės apmąstymus nutraukė motiniškai atrodanti italė.

– Man didelį nestiprios latės kavos su nugriebtu pienu ir vieną šitą, – atsidususi paprašė Brukė ir parodė pirštu neapibarstytą, neįdarytą ir visiškai neišvaizdų pyragėlį, liūdnai gulintį ant padėklo šalia kasos aparato. Brukė žinojo, kad migdolinis pyragėlis bus šviežias, gardus ir pakankamai traškus, tačiau su vamzdeliu jo nėra nė ko lyginti. O rinktis irgi nelabai gali. Po jųdviejų viešnagės Ostine ji priaugo du kilogramus, vien apie tai pagalvojus jai norėjosi rėkti iš nevilties. Vidutinio sudėjimo moteriai kilogramas riebaliukų šen ar ten nė nesimatytų, o jai – ne tik dietologei, bet dar ir garsenybės žmonai, – tai tiesiog nedovanotina. Grįžusi iš Ostino ji tuoj pat griebėsi rašyti mitybos dienoraštį ir apsiribojo tūkstančio trijų šimtų kalorijų per dieną dieta. Kol kas į akis krintančių rezultatų dar nesimatė, bet ji vis tiek atkakliai jos laikėsi.

Brukė susimokėjo už kavą ir jau traukė prie staliuko, bet staiga išgirdo šaukiant vardu.

– Bruke, ei, čionai!

Atsisukusi pamatė Heterą, Hantlio mokyklos psichologę. Jų kabinetai tame pačiame koridoriuje, vienas priešais kitą, ir nors kartais tekdavo susitikti pasitarti dėl vieno ar kito probleminio mokinio, pastaruoju metu dėl Kailės jos susitinka gan dažnai. Kaip tik Hetera ir pastebėjo begalinį Kailės susirūpinimą savo svoriu ir pasiūlė merginai kreiptis į Brukę. Dabar abi moterys buvo atsakingos už jos gydymą. Nors pastaruosius porą mėnesių abi gan dažnai matydavosi mokykloje, artimomis draugėmis netapo, ir dabar Brukė pasijuto gana nejaukiai, šeštadienio rytą sutikusi kolegę kavinėje.

– Labas! – pasisveikino Brukė, sėsdama ant nedidelės medinės kėdės šalia Heteros. – Nepastebėjau tavęs. Kaip laikaisi?

Hetera nusišypsojo ir atsakė:

– Puikiai! Džiaugiuosi savaitgaliu. Ar gali patikėti, mums liko dvi savaitės ir eisim trijų mėnesių atostogų?

– Tikrai. Aš irgi labai laukiu, – pritarė jai Brukė, bet nutylėjo faktą, kad jai vis tiek reikės dirbti ligoninėje.

Hetera ir taip jau žinojo.

– Šią vasarą turėsiu daug privačių užsiėmimų, tačiau bent jau pati galėsiu rinktis darbo valandas. Nežinau, kodėl: ar žiema per sunki, ar aš jau visai išsikvėpiau, bet labai laukiu vasaros.

– Suprantu tave, – pasakė Brukė ir pasijuto labai nesmagiai, kad neturi apie ką daugiau kalbėtis su kolege.

Hetera, regis, skaitė jos mintis.

– Keista, kad susitinkam ne mokykloj, tiesa?

– Tikrai! Amžinai bijau, kad sutiksiu ką nors iš mergaičių gatvėje ar restorane. Pameni, kaip būdavo vaikystėje, kai pamatydavom kokį mokytoją parduotuvėje ir vis stebėdavomės, kad, be mokyklos, jie dar turi ir asmeninį gyvenimą?

Hetera ėmė juoktis.

– Teisybė. Laimė, mes nardome skirtinguose vandenyse.

Brukė atsiduso ir tarė:

– O vis dėlto keista, tiesa? Praėjusios savaitės pabaigoj gan produktyviai pasišnekėjau su Kaile. Man širdy negera, kad neleidau jai mesti svorio, bet abi nutarėme, jog reikia imtis mitybos kontrolės ir pradėti maitintis sveikiau, valgyti visavertį maistą. Atrodo, ji net apsidžiaugė.

– Malonu girdėti. Abi gerai žinom, kad pagrindinė jos bėda visai ne dėl svorio. Tai puikiai visiems suprantamas jausmas, kai negali pritapti prie klasės draugių, kurios skrieja visai kitoj socialinėj ir ekonominėj orbitoj. Deja, taip dažnai nutinka valstybės dotuojamiems studentams, bet jie vis tiek paskui randa sau nišą.

Iš dalies Brukė nenorėjo su ja sutikti – jai yra tekę dirbti su nemažai paauglių, tačiau, jos manymu, Kailė per daug kankinasi dėl svorio. Bet dabar ji nenorėjo užvesti tos temos, todėl paprasčiausiai nusišypsojo kolegei ir tarė:

– Na, tik pažiūrėk! Šeštadienį kalbam apie darbą! Kokia gėda!

Hetera atsigėrė kavos ir pasakė:

– Suprantu, bet man tai neišeina iš galvos. Jeigu atvirai, tai po metų kitų ketinu pereiti į kokią paprastesnę mokyklą. Man ten būtų geriau. O kaip tu? Ar ilgai dar ketini čia dirbti?

Brukė įdėmiai pažiūrėjo į Heterą, ar tai ne užuomina, paslėptas klausimas apie Džulianą. Ar tik kolegė neįsivaizduoja, jog Brukė dabar galėtų ir nebedirbti, nes Džulianas kaip muzikantas kala neblogą pinigėlį? Ar ji jai niekada neminėjo, dėl ko ėmėsi šio darbo? Brukei pasirodė, jog pradeda paranojiškai bijoti: jeigu nekalbės su žmonėmis paprastai ir atvirai, tai iš viso greitai nebeturės su kuo bendrauti.

– Tiesą sakant, nežinau. Kol kas viskas dar kybo ore.

Hetera pažvelgė į ją su užuojauta, bet atsakyti nevertė. Brukė staiga suvokė, kad pirmą kartą per tris ar keturias savaites jai nebuvo užduotas tiesioginis klausimas apie Džulianą. Mintyse padėkojo už tai Heterai ir pamėgino nusukti kalbą apie malonesnius dalykus. Galvodama, ką pasakyti, ji apsidairė po kavinę ir tarė:

– Ką šiandien ketini veikti?

Paskui greitai kibo į pyragaitį, kad bent kelias minutes galėtų patylėti.

– Nelabai ką ir turiu. Mano draugas savaitgaliui išvažiavo pas saviškius, tad likau viena. Ko gero, padykinėsiu, ir tiek.

– Puiku. Man patinka tokie savaitgaliai, – pamelavo Brukė. Jai vis dėlto pavyko susilaikyti neprasitarus, kad pastaruoju metu ji darosi vis sumanesnė žinovė, kaip išradingiau leisti savaitgalį, kai tavo reikšmingasis sutuoktinis kur nors išvykęs. – Ką skaitai?

– A, šitas? – paklausė Hetera, rodydama į užverstą žurnalą prie alkūnės. –Nieko. Kažkokie gandai. Visai neįdomūs.

Brukė iš karto suprato, kad tai garsusis žurnalo Last Night numeris. Įdomu, ar Hetera žino, kad tos naujienos pasenusios jau dviem savaitėmis?