Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Už medinių durų pasigirdo nuleidžiamo vandens garsas. Brukė skubiai užvertė žurnalą ir padėjo viršeliu į apačią priešais Heteros kėdę. Sugrįžusi Hetera pažiūrėjo į Brukę, žvilgtelėjo į žurnalą ir jos akys, regis, sakė: Nereikėjo man jo čia palikti . Brukė norėjo pasakyti, kad nieko čia tokio, viskas gerai, ji pamažu pratinasi prie naujovių, bet, aišku, neprasižiojo. Vydama šalin nejaukią tylą, Brukė leptelėjo, kas papuolė ant liežuvio.

– Labai smagu, kad susitikom. Tiek daug laiko drauge praleidžiam mokykloj ir niekada niekur kartu nenueinam. Reikia pasitaisyti! Gal savaitgalį susitinkam priešpiečių ar net pavakarieniaujam?

– Gerai. Linkiu smagaus vakaro. – Nueidama Hetera pamojo jai ranka. – Iki pasimatymo Hantlyje.

Brukė jai irgi pamojavo, bet Hetera jau žengė pro duris į gatvę. Ji irgi jau rengėsi eiti, stengdamasi nesigilinti, kiek draugei pritarė, o kiek ne, ar ne per daug priplepėjo ir ar neišgąsdino jos. Staiga suskambo telefonas, ir ekrane pamatė studijų laikų draugės numerį. Nėja.

– Sveikutė! – atsiliepė Brukė ir nueidama numetė ant staliuko porą dolerių arbatpinigių. – Kaip laikaisi?

– Bruke! Norėjau išgirsti tavo balsą. Šimtą metų nesikalbėjom.

– Taip, tikrai jau senokai šnekėjom. Kaip tau Bostone? Patinka klinika, kur dirbi? Kada atvažiuosi manęs aplankyti?

Jau bemaž pusė metų, kai merginos matėsi pastarąjį kartą, – tada Nėja su savo vyru Rohanu per Kalėdas viešėjo Niujorke. Studijų metais jos buvo labai artimos draugės, Brukline gyveno vos už kelių namų viena nuo kitos, bet paskui, kai prieš dvejus metus Nėja su Rohanu persikraustė į Bostoną, susitikti darėsi vis sunkiau.

– Taip, toj klinikoj visai neblogai, gal net geriau, nei tikėjausi, bet labai norėčiau grįžti į Niujorką. Bostone gerai, bet ne taip kaip Niujorke.

– Ar tikrai ketini grįžti į Niujorką? Kada? Klok viską iš eilės!

Nėja pradėjo juoktis.

– Dar negreit. Pirmiausia abiem reikia susirasti darbus, tik man gal bus lengviau nei Rohanui. Per Padėkos dieną žadam važiuoti į Niujorką, nes abu turėsime laisvadienių. Ar judu su Džulianu būsit namie?

– Paprastai mudu važiuojam pas mano tėvą į Pensilvaniją, bet jis sako šiemet tikriausiai lankys mano įmotės tėvus, todėl greičiausiai liksime Niujorke ir čia sutiksime šventes. Jeigu taip, ar jūs pas mus atvažiuosite? Labai prašau.

Brukė žinojo, kad jųdviejų tėvai gyvena Indijoje, o ten beveik niekas nešvenčia Padėkos dienos, kaip būtų smagu, jeigu jie atvažiuotų ir prablaškytų tuos kasdienius namų rūpesčius.

– Aišku, kad atvažiuosim! O galima dabar truputį ne į temą? Ar kada nors tikėjaisi, kad šitaip pasikeis tavo gyvenimas, ką? Ar tau nereikia kasdien įsignybti, kad patikėtum, jog nesapnuoji? Tai bent puikumėlis! Ar gera turėti garsų vyrą?

Brukė giliai atsikvėpė. Jai norėjosi būti atvirai su Nėja, papasakoti, kaip ta nuotrauka sujaukė jos gyvenimą, kaip viskas tapo dviprasmiška, bet staiga pasijuto nuo viso to baisiai pavargusi. Neišmanydama, kaip čia geriau pasielgus, ji tik garsiai nusijuokė ir sumelavo:

– Nuostabu, Nėja. Nieko puikesnio gyvenime aš nesitikėjau.

Nieko nėra baisiau, kaip eiti į darbą sekmadienį. Būdama viena iš seniausiai dirbančių dietologių, Brukė jau keletą metų kantriai kentė nuolatinius budėjimus pagal grafiką sekmadieniais ir niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kokie jie betiksliai. Buvo puikus birželio rytas; visi jos pažįstami pusryčiavo lauke, iškylavo Centriniame parke ar bėgiojo palei Hadsono upę. Už vieno kvartalo nuo ligoninės nedidelėje kavinukėje kelios paauglės su džinsiniais šortais ir vasarinėmis šlepetėmis per pirštą susėdusios plepėjo ir gurkšnojo vaisių sulčių ir pieno kokteilius. Brukė neatsilaikė ir, nusimetusi darbinį chalatą, nusispyrusi medpadžius, nuėjo prie jų suvalgyti porcijos blynelių. Vos spėjus grįžti į ligoninę, suskambo jos mobilusis telefonas.

Kurį laiką žiūrėjo į ekraną, nesiryždama atsiliepti į skambutį su nepažįstamu 718 miesto kodu, ir turbūt per ilgai uždelsė, nes įsijungė balso paštas. Kai skambinęs asmuo nepaliko jokios žinutės, o paskui paskambino antrąkart, Brukė sunerimo.

– Brukė klauso, – atsiliepė ir tuoj pat sumojo padariusi didžiulę klaidą, nes galėjo skambinti žurnalistas.

– Ponia Alter, čia jūs? – pasigirdo silpnas balselis. – Čia Kailė Daglas iš Hantlio.

– Kaile! Kaip tu? Ar viskas gerai?

Prieš porą savaičių, kai jiedvi susitiko paskutinį kartą prieš vasaros atostogas, Kailės būklė buvo pastebimai pablogėjusi. Ji nebepildė maitinimosi žurnalo, kurį iki tol taip stropiai rašė, ir tvirtai pareiškė, kad vasarą alinamai sportuos ir laikysis greito svorio metimo dietos. Nepadėjo jokie atkalbinėjimai; visas Brukės triūsas baigėsi tuo, kad mergina apsiverkė ir dar kartą pareiškė: „Niekas nesupranta, kaip sunku būti vargšei, storai ir dar mokytis mokykloje su turtingomis ir gražiomis merginomis.“ Brukė ne juokais susirūpino, davė mergaitei savo telefono numerį ir nuoširdžiai paprašė skambinti jai bet kada visą vasarą, nesvarbu, atsitiktų kas blogo ar gero. Brukė skambučio tikėjosi, bet vis tiek labai nustebo telefono ragelyje išgirdusi savo jaunosios pacientės balsą.

– Taip, viskas gerai.

– Kaip tau sekasi? Kaip prabėgo šios dvi atostogų savaitės?

Mergina pravirko. Smarkiai ir garsiai kūkčiodama protarpiais dar atsiprašinėjo.

– Kaile! Pasakyk ką nors! Sakyk, kas atsitiko?

– Oi, ponia A, man žemė slysta iš po kojų! Įsidarbinau Taco Bell kavinėje, o ten kiekvieną dieną duoda nemokamus pietus. Tėvas liepia valgyti, nes nereikia mokėti, tai aš ir valgau. Paskui pareinu namo, o ten senelė vėl prigaminusi riebiausio maisto. Kai nueinu pas anos mokyklos drauges, ten irgi kalnai keptų viščiukų, buritų ir pyragaičių, ir aš valgau, nes jaučiuosi labai alkana. Tik prasidėjo atostogos, o aš jau priaugau beveik keturis kilogramus!

Keturi kilogramai per tris savaites iš tiesų jau rimtas signalas, bet Brukė vis tiek kalbėjo ramiai ir guosdama.

– Na, nemanau, kad jau tiek ir priaugai. Prisimink, apie ką mudvi kalbėjom: mėsos valgyk tiek, kiek telpa ant delno, o žaliųjų salotų ir daržovių gali šveisti kiek širdis geidžia, tik nepersistenk su padažais. Pyragaičius valgyk saikingai. Dabar aš ne namie, bet paskui būtinai pasižiūrėsiu, koks Taco Bell valgiaraštis, ir pasiūlysiu, jei nori, ką nors sveikesnio. Svarbiausia – nepanikuoti. Esi jauna ir sveika – eikit su draugėmis pasivaikščioti, paspardykit parke kamuolį. Juk dar ne pasaulio pabaiga, Kaile. Tikrai.

– Rudenį negalėsiu grįžti į mokyklą, jeigu taip atrodysiu. Jau dabar peržengiau ribą! Buvau tik priartėjusi prie normalaus svorio ir tai man buvo blogai, o dabar nutukau kaip karvė! – Merginos balsas skambėjo bemaž isteriškai.

– Kaile, tu nė iš tolo nepanaši į nutukėlę, – pyktelėjo Brukė. – Rudenį tu, kaip ir visi, grįši į mokyklą. Klausyk, šįvakar aš paieškosiu reikiamos informacijos ir, jei ką nors rasiu, būtinai tau paskambinsiu, sutariam? Tik prašau taip smarkiai nesijaudinti, gerai?

Kailė šniurkštelėjo nosim ir tyliai ištarė:

– Atsiprašau, kad jus sutrukdžiau.

– Nieko tu man nesutrukdei! Daviau tau telefono numerį tam, kad juo naudotumeisi, ir džiaugiuosi, kad man paskambinai. Padedi man išgarsėti, – šyptelėjo Brukė.

Išjungusi telefoną Brukė pasiuntė sau elektroniniu paštu priminimą paieškoti medžiagos apie greitojo maitinimo restoranų valgius ir nusiųsti Kailei. Į ligoninės persirengimo kambarį ji vėlavo kelias minutes ir dabar ten buvo likusi viena Rebeka.