Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Labas. – Brukė pasilenkė ir pabučiavo mamą. – Dovanok, kad pavėlavau. Šiandien metro traukiniai ropoja vėžlio greičiu.

– Et, nieko tu nepavėlavai, mieloji. Aš ir pati neseniai atėjau ir dabar bandau skaitinėti garsenybių naujienas. – Mama iškėlė rankoj žurnalą. – Nei apie Džulianą, nei apie tave nieko nėra, tad nesijaudink.

– Ačiū. Bet aš jau skaičiau, – pasakė ji, merkdama kojas į drungną muiliną vandenį. – Paštu atneša diena anksčiau, nei numeris pasirodo spaudos kioskuose. Manau, dabar jau gali vadinti mane šios srities žinove.

Brukės mama nusijuokė.

– Jeigu jau esi tokia žinovė, gal paaiškintum ką nors apie realybės laidų žvaigždes? Man sunku jas supaisyti.

Ponia Grin atsiduso ir atsivertė žurnalą, kur per du lapus puikavosi grupės jaunuolių, vaidinusių naujausiame filme apie vampyrus, nuotrauka.

– Pasiilgstu tų laikų, kai Paris Hilton demonstravo prieš kameras savo kelnaites, o Džordžas Klunis smaginosi vis su kita padavėja. Dabar atrodo, kad esu apmauta šutvės paauglių.

Suskambėjo Brukės telefonas. Norėjo leisti įsijungti balso paštui, bet pagalvojusi, kad gali skambinti Džulianas, išsitraukė iš rankinuko.

– Labutis! Taip ir maniau, kad čia tu skambini. Kuri dabar pas jus valanda? – Pasižiūrėjo į savo laikroduką. – Ko taip vėlai skambini? Šįvakar koncertuoji?

Nors tai buvo jau penktoji ar šeštoji Džuliano koncertinė kelionė į Los Andželą po „Penktadienio vakaro žiburių“ vakarėlio, Brukė vis dar niekaip negalėjo įprasti prie laiko skirtumo. Kai Vakarų pakrantėje Džulianas dar tik busdavo iš miego, Brukė jau būdavo papietavusi ir eidavo toliau darbuotis. Vakare, tik įkėlusi koją į namus, puldavo jam skambinti, bet jis tuo metu dažniausiai būdavo susitikimuose, o kai ji eidavo miegoti, galėjo tik pašnibždom palinkėti jam labos nakties, nes jis tuo metu skambčiojant taurėms ir aidint juokui kur nors vakarieniaudavo. Juos skyrė tik trys valandos, bet kai žmonės gyvena tokiu skirtingu ritmu, belieka bendrauti jau pasikeitus dienos datai. Brukė stengėsi apsišarvuoti kantrybe, bet aną savaitę tris vakarus iš eilės juodu tenkinosi tik keliomis tekstinėmis žinutėmis ir pažadu „Aš tau paskambinsiu“.

– Bruke, čia dedasi tiek visokiausių neįprastų dalykų. – Džuliano balsas skambėjo keistai, tarsi būtų kelias paras nemiegojęs.

– Tikiuosi, gerų, taip?

– Dar ir kokių gerų! Vakar norėjau tau paskambinti, bet kai grįžau į viešbutį, pas jus jau buvo ketvirta valanda nakties.

Pedikiūrininkė baigė tvarkyti nagų odeles ir užsikėlė dešinę Brukės koją sau ant kelių. Šliurkštelėjusi ant pemzos akmenuko žalio skysto muilo, ji ėmė negailestingai brūžuoti per jautrų pado vidurį. Brukė aiktelėjo.

– Oi! Verčiau pasakyk ką nors malonaus. Kas pas tave gero?

– Skelbiu – aš vykstu į gastroles.

– Ką? Negali būti! Man regis, minėjai, kad šansai leistis į gastroles prieš pasirodant albumui beveik lygūs nuliui. Kad įrašų bendrovės dainininkų neberemia.

Kurį laiką jis tylėjo. Paskui kiek suirzęs tarė:

– Pats žinau, kad taip sakiau, bet čia kas kita. Aš prisidėsiu prie grupės Maroon 5 , ji įpusėjo savo gastroles. Jų pagrindiniam dainininkui kažkas atsitiko su sveikata ir Leo susisiekė su kažkuo iš jų per Live Nation agentūrą, ir spėk, ką pasiūlė? Taigi didelė tikimybė, kad antroje dalyje galėsiu dainuoti aš, jeigu grupė sumanys tęsti gastroles, o jeigu tai ir neįvyks, man vis tiek bus padaryta didelė reklama.

– Ak, Džulianai, sveikinu! – Brukė stengėsi parodyti, kad džiaugiasi, kad nėra nusivylusi. Iš to, kaip keistai į ją pažiūrėjo mama, buvo sunku spręsti, ar jai tai pavyko.

– Taip, aš tiesiog negaliu patikėti! Visą savaitę repetuosim, o tada leisimės į kelią. Albumas išeis po savaitės kitos, ir tai bus puikus sutapimas. Beje, Ruke, tai pasakiški pinigai.

– Tikrai? – nustebo Brukė.

– Netgi labai dideli. Tam tikras procentas nuo visų parduotų bilietų. O jeigu man atiduos antrąją koncerto dalį, tai procentas bus dar didesnis. Turint galvoje, kad Maroon 5 koncertuoja tokiose vietose kaip Madison Skver Gardeno arena… Sumos bus tiesiog kosminės. Be to, labai keista, – jis vėl nutilo, o paskui pridūrė: – Man atrodo, kad visi į mane žiūri, pažįsta gatvėje.

Pedikiūrininkė užtepė ant pėdų šilto kremo ir pradėjo masažuoti kulkšnis. Dabar Brukei nieko labiau nesinorėjo, kaip tik kuo greičiau nuspausti telefono mygtuką „Baigti“, atlenkti kėdę ir pasinerti į masažo malonumus. Brukė jautėsi sunerimusi. Turėtų paklausinėti jo apie gerbėjus ir spaudos atstovus, bet įstengė tik tiek:

– Vadinasi, visą savaitę repetuosi? Gal grįši naktiniu reisu? Labai norėčiau pamatyti tave rytoj prieš išeidama į darbą.

– Bruke.

– Ko?

– Nepradėk, gerai?

– Ko nepradėti? Neklausinėti, kada ketini grįžti namo?

– Būk gera, negadink man nuotaikos, sutariam? Aš nepaprastai džiaugiuosi, nes šis įvykis, ko gero, antras reikšmingas dalykas po pernykštės sutarties leisti dainų albumą. Gal net reikšmingesnis. Žiūrint į visą mano karjeros planą, ar ką nors pakeis dar šešios ar septynios dienos?

Šešios ar septynios dienos, kol grįš namo, gal ir nieko nepakeis, bet kaip su gastrolėmis? Vien nuo šitos minties ją ėmė krėsti baimė. Kaip jie tai ištvers? Ar ištvers? Ji iškart prisiminė vakarą, kai prieš keletą metų Šipshedo įlankoje į Džuliano koncertą atėjo vos keturi žiūrovai, ir tada jis vos galėjo sulaikyti ašaras. Ką jau kalbėti apie atskirai praleistą laiką dėl įtemptų dienos darbų, apie nervinimąsi dėl pinigų, dėl sugaišto laiko, dėl įvairiausių „kas, jeigu…“, kurių jie negailėjo vienas kitam, kai kuris nors būdavo itin prastos nuotaikos. Tas pasiaukojimas sukūrė jiems šią dieną.

Ankstesnis Džulianas būtų paklausęs apie Kailę. Kai prieš mėnesį Brukė papasakojo jam apie isterišką mergaitės pokalbį telefonu ir kaip ieškojo informacijos apie alternatyvas greitajam maistui, o radusi nusiuntė savo jaunajai pacientei, Džulianas ją apkabino ir pasakė labai ja didžiuojąsis. Praeitą savaitę Brukė pasiuntė Kailei elektroninį laišką klausdama, kaip sekasi, ir smarkiai susirūpino, nes nesulaukė atsakymo. Kitą dieną vėl jai parašė ir Kailė atrašė pradėjusi kažkokią organizmo valymo procedūrą, apie kurią perskaitė žurnale, ir dar pridūrė, kad būtent tokio sprendimo ji seniai ieškojusi. Brukė vos nenusviedė nuo stalo kompiuterio.

Ak, tos prakeiktos organizmo valymo procedūros! Suaugusiojo sveikatai jos kelia grėsmę, o ką jau kalbėti apie gniuždančią žalą augančiai kartai, kuri vadovaujasi savo garbinamų įžymybių rekomendacijomis ir žadamu stebuklingai greitu rezultatu. Brukė tuojau pat čiupo telefoną ir paskambinusi atskaitė Kailei moralą – ji jau mintinai mokėjo savo triuškinamą kalbą, nes organizmo valymo procedūros, badavimas ir sulčių dietos Hantlio mokykloje buvo itin populiarios, ir labai nustebo, nes Kailė, kitaip nei daugelis jos bendraklasių, palankiai priėmė tai, ką ji kalbėjo. Brukė paprašė Kailės skambinti jai kas savaitę visą vasarą ir nuoširdžiai vylėsi, kad prasidėjus mokslo metams ir pratęsus nuolatines konsultacijas jai vis dėlto pavyks padėti merginai.

Deja, Džulianas nepaklausė jos nei apie Kailę, nei apie darbą ligoninėje, nei apie Rendį ar net Volterį, ir Brukė tyliai prikando liežuvį. Ji nusprendė nepriminti Džulianui, kad per pastarąsias keletą savaičių jis vos kelis kartus buvo parlėkęs namo, o ir tuokart visą laiką praplepėjo telefonu arba skubinosi į studiją dėl niekad nesibaigiančių susitikimų su Leo ar Samara. Skaudžiausia tai, kad tramdė save neklausinėti apie numatomas jo gastrolių datas ir trukmę.