Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Gaila, negirdėjai, kiek jis tikisi užkalti per tas gastroles. Man prastai su matematika, bet, regis, minėjo didelį šešiaženklį skaičių.

Mama vėl nusišypsojo.

– Žinai, judu to nusipelnėte. Abu ariate kaip juodi jaučiai. Kada nors abu švaistysite pinigus prabangiems pirkiniams, kurių dabar net nenutuokiat esant, ir nė kiek nesigailėsite. Aš savo ruožtu siūlausi tau pagelbėti visose pinigų leidimo ekspedicijose ir dalyvausiu kaip oficiali kreditinės kortelės ir pirkinių krepšių nešiotoja. Be abejonės, iki gerų laikų jums dar teks pereiti ir ugnį, ir vandenį, bet niekur nuo to nepabėgsi, mieloji. Žinau, kad esi tam pasirengusi.

Kai po pusantros valandos jiedvi pagaliau išėjo iš parduotuvės, mamai teko padėti Brukei partempti namo visus daiktus. Jos nupirko Džulianui keturias poras mėlynų džinsų, vieną porą blukintų juodų ir vieną porą siaurų, džinsų stiliaus velvetinių kelnių. Ponia Grin ilgai įtikinėjo Brukę, kad Džulianui jos tikrai patiks ir nešios kaip džinsus. Abi ilgai čiupinėjo ištisas rietuves baltų medvilninių marškinėlių, lygino, kuris audinys minkštesnis ir švelnesnis – džersis ar Egipto medvilnė, – svarstė, kuris labiau peršviečiamas ir kuris per daug tankus, paskui išrinko tuziną visokių stilių ir audinių marškinėlių. Pirmam aukšte jiedvi išsiskyrė, ir Brukės mama nuėjo į vyriškos kosmetikos skyrių nupirkti Kiehl’s serijos reikmenų, patikinusi dukrą, kad dar nesutiko vyro, kuris nedievintų šios firmos skutimosi kremo ir losjono. Brukė abejojo, ar Džulianas kada nors paims į rankas kitokį skutimosi kremą nei nuo mokyklos laikų pamėgtą aerozolinį Gillette skutimosi putų flakoną, pirktą už du dolerius Duane Reade parduotuvėje, tačiau mamos norams nesipriešino. Pati patraukė į aksesuarų skyrių, kur išrinko penkias megztas kepuraites – kelias pastelinių spalvų ir vieną juodą su juodais dryželiais, prieš tai patrynusi kiekvieną sau į veidą, ar ne per šilta ir ar negriaužia.

Bendra visų pirkinių vertė stryktelėjo iki beprotiškų dviejų tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimties dolerių – tokios sumos ji dar niekada per visą savo gyvenimą nebuvo išleidusi, netgi pirkdama baldus. Jai net kvapą gniaužė pagalvojus, kad reikės tiek pervesti į kreditinę kortelę iš sąskaitos, bet ji vis tiek stengėsi sutelkti dėmesį tik į tai, kas svarbiausia: diena kita, ir įvyks proveržis Džuliano karjeroje, todėl ji privalo visu šimtu procentų jį palaikyti. Be to, ji labai džiaugėsi, kad šiandien jai pavyko ne pakeisti, o atnaujinti jo sceninį įvaizdį, ji liko ištikima jo seniai pamėgtiems džinsams, baltiems marškinėliams ir megztai kepuraitei, neversdama jo bent kiek keistis. Jau seniai Brukė neturėjo tokios svaiginamai puikios dienos. Tegu drabužiai skirti ir ne jai, vis tiek buvo nepaprastai malonu juos rinkti ir pirkti.

Kai sekmadienį Džulianas paskambino važiuodamas taksi ir pasakė grįžtąs namo iš oro uosto, Brukė iš džiaugsmo negalėjo tverti savam kaily. Iš pradžių išdėliojo pirkinius svetainėje – sofą nuklojo džinsais, ant kėdžių sukabino marškinėlius, o ant šviestuvų ir knygų lentynų lyg kalėdinius papuošimus sumėtė kepuraites, bet likus kelioms minutėms iki jo pasirodymo staiga persigalvojo ir viską vėl surankiojo. Gražiai sulankstė ir sudėjo į atitinkamus maišelius, o tada sugrūdo į jų bendros spintos kampą, įsivaizduodama, kad jiedviem bus daug smagiau drauge imti po vieną daiktą ir apžiūrinėti. Išgirdusi atsidarant buto duris ir sulojant Volterį, išbėgo iš miegamojo ir apsivijo rankomis Džulianui kaklą.

– Mažule, – sušnabždėjo jis, įsikniaubęs jai į kaklą ir giliai kvėpdamas jos kūno kvapą. – Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau.

Džulianas atrodė sulysęs, dar labiau išvargęs nei anksčiau. Už Brukę jis svėrė dešimčia kilogramų daugiau, bet ji niekaip neįsivaizdavo iš kur. Abu vienodo ūgio, ir jai vis atrodė, kad jinai jį slegia, gožia ir net gali sutraiškyti. Brukė nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, prisiglaudė ir pabučiavo į lūpas.

– Aš irgi tavęs labai pasiilgau. Kaip atskridai? Kaip kelionė taksi? Labai alkanas? Turiu spagečių, galiu pašildyti.

Volteris taip garsiai skalijo, kad jiems neįmanoma buvo susikalbėti. Šuo nesiliovė tol, kol tinkamai su juo nebuvo pasisveikinta, todėl Džulianui teko sėstis ant sofos ir paplekšnoti įprastoje vietoje šalia savęs, bet Volteris užšoko jam ant krūtinės ir puolė laižyti veido.

– Oi, ramiau, šuneli, – juokdamasis subarė jį Džulianas. – Ai, kaip smirda tau iš burnos. Ar tau niekas neišvalė dantų, Volteri Alteri?

– Jis laukė savo tėtušio, – pilstydama vyną linksmai šūktelėjo jam iš virtuvėlės Brukė.

Kai grįžo į kambarį, Džulianas buvo vonioje ir pro pusiau praviras duris jinai matė jį stovint prie unitazo, o Volteris tupėjo jam prie kojų ir žiūrėjo, kaip jis šlapinasi.

– Turiu tau staigmeną, – šūktelėjo Brukė. – Tau ji laaaabai patiks.

Džulianas užsitraukė užtrauktuką, paskubom nusiplovė rankas ir prisėdo šalia jos ant sofos.

– Aš irgi turiu tau staigmeną, – pasakė. – Tau, manau, ji irgi patiks.

– Tikrai? Parvežei man dovanų? – Brukė žinojo, kad kalba kaip vaikas, betgi kas nesidžiaugia gavęs dovanų?

Džulianas nusišypsojo ir tarė:

– Na, ko gero, galima tai vadinti dovana. Ji labiau tinka mums abiem, bet tau ji, ko gero, patiks labiau nei man. Tu rodyk pirma. Kokia tavo staigmena?

– Ne, tu pirmas.

Brukė nė už ką nenorėjo, kad jos drabužių pristatymą kas nors užgožtų. Ji troško sulaukti iš jo visapusio dėmesio.

Džulianas plačiai šypsodamasis pažiūrėjo į ją, tada atsistojo, nuėjo į prieškambarį ir grįžo su lagaminu ant ratukų, kurio ji anksčiau nebuvo pastebėjusi. Juodas, Tumi firmos ir pasiutiškai didelis. Atitempė prie jos kojų ir mostelėjo ranka.

– Tu parvežei man lagaminą? – sutrikusi paklausė ji. Aišku, lagaminas nuostabus, bet ne tokio daikto ji tikėjosi. Be to, jis buvo tiek prigrūstas, kad, regis, tuoj sprogs.

– Atidaryk, – paragino Džulianas.

Brukė pasilenkė prie jo ir pamėgino atsegti užtrauktuką. Šis nepajudėjo iš vietos. Trūktelėjo dar stipriau, bet jis vis tiek nepasidavė.

– Pala, – tarė Džulianas ir parvertė lagaminą ant šono, atsegė užtrauktuką. Pakėlus dangtį… Brukė pamatė krūvas gražiai sulankstytų drabužių ir kaip dar niekada gyvenime sutriko.

– Atrodo, čia drabužiai, – pasakė ji, mintyse stebėdamasi, kodėl Džulianas taip džiaugiasi.

– Taip, drabužiai, tik ne bet kokie. Tu, mano mieloji Ruke, žiūri į naują ir patobulintą savo vyro įvaizdį, kuriuo pasirūpino jo naujoji firmos stilistė. Jėga, tiesa?

Džulianas laukiančiu žvilgsniu žiūrėjo į Brukę, bet šiai reikėjo laiko suvokti tai, ką jis sako.

– Tu nori pasakyti, kad mados stilistė tau supirko visus šiuos drabužius?

Džulianas linktelėjo.

– „Visai nauja ir unikali išvaizda.“ Taip apibūdino mano naująjį įvaizdį ta panelė. Žinai, Ruke, ta mergina iš tiesų išmano savo darbą. Užtrukom kelias valandas, mane pasodino privačiame matavimosi kambaryje Barneys parduotuvėje, o kelios jaunos pardavėjos ir keli vyrukai gėjai tempė man šūsnis pakabų su drabužiais. Jie man rodė ir mokė, kaip derinti drabužius, ką su kuo nešioti, paskui visi kartu išgėrėme alaus, aš viską pasimatavau, o jie kiekvienas drąsiai sakė savo nuomonę, kas, jų galva, tinka, o kas ne, ir kai visos nuomonės buvo išklausytos, daiktai nupirkti, aš išėjau iš parduotuvės su šituo lagaminu, – mostelėjo į jį ranka. – Pažiūrėk, kokie nuostabūs daiktai.