Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė įvažiavo į Rendžio nuosavo namuko, pažymėto aštuoniasdešimt aštuntuoju numeriu, kiemą ir iš karto pastebėjo, kad nematyti jo taip mėgstamo ir garbinamo dviviečio Nissan 350Z . Jau norėjo pasakyti tai Džulianui, bet kaip tik tuo metu suskambo jo telefonas, gal tūkstantąjį kartą per pastarąsias porą valandų, ir jis jau lipo iš automobilio.

– Krepšius vėliau sunešiu, gerai? – šūktelėjo jam Brukė, bet jis jau ėjo per kiemą, prispaudęs prie ausies telefoną, ir įnirtingai linkčiojo. – Ką gi, supratau, – burbtelėjo sau ir nuėjo prie durų. Keliant koją ant laiptelių, Rendis atlapojo duris, išbėgo iš namų ir stipriai ją apkabino.

– Labas, Ruke, kaip malonu tave matyti. Tuoj išeis ir Mišelė. O kur Džulianas?

– Kalbasi telefonu. Žinai, pasakysiu tau: T-Mobile bendrovė tikrai neapsidžiaugs pasiūliusi jam neribotą pokalbių planą, kai pamatys jo sąskaitas.

Juodu palaukė, Džulianas jiems nusišypsojo, įsimetė kišenėn telefoną ir nuėjo prie atidarytos bagažinės.

– Gal padėti sunešti krepšius? – šūktelėjo Rendis.

– Ne, nereikia, – atsakė Džulianas ir be vargo užsimetė abu krepšius ant peties. – Gerai atrodai, vyruti. Numetei svorio?

Rendis paplekšnojo sau per pūpsantį, bet jau gerokai suplonėjusį pilvuką.

– Žmona verčia mane laikytis dietos, – atsakė jis su neslepiamu pasididžiavimu. Prieš metus Brukė nė už ką nebūtų patikėjusi, kad Rendis kada nors susitupės, susiras moterį, įsirengs namus ir dar pasidarys vaikelį.

– Galėtų ir griežčiau tave suimti, – mestelėjo Brukė ir pasitraukė į šoną, kad nuo jo negautų.

– Pažiūrėkit, kas kalba. Gerai jau, prisipažinsiu, galėčiau numesti dar keletą svarų, betgi pati esi dietologė – kuo pati gali pasiteisint? Argi nenorėtum būti laiba kaip tos anoreksikės? – Rendis ištiesė ranką ir pakedeno jai plaukus.

– Oho. Šiurpūs komentarai ir mano profesijos išniekinimas. Tu šiandien kentėsi.

– Na jau, nepyk. Juk žinai, kad juokauju. Atrodai puikiai.

– Aha. Man gal ir reikėtų numesti kokius du kilogramus, bet Mišelė darbelio dar turės labai gražaus, – pasišaipė Brukė.

– Patikėk manim, nenuleidžiu rankų, – atsiliepė Mišelė, lėtai leisdamasi laiptais į kiemą. Jos pilvas buvo atsikišęs gal per porą metrų, nors iki gimdymo dar buvo likusios septynios savaitės. Nuo alinančio rugpjūčio karščio jos veidą akimirksniu išpylė prakaitas. Ir vis dėlto ji atrodė patenkinta, netgi linksma. Brukė visada manė, jog posakis, kad nėščia moteris švyti iš vidaus, yra tik mitas, tačiau pamačius Mišelę to tikrai nebuvo įmanoma paneigti.

– Aš irgi liepiu Brukei lieknėti, – pasakė Džulianas, bučiuodamas Mišelei skruostą.

– Brukė ir taip įspūdingai atrodo, – suskubo atsakyti jam Mišelė, o veide šmėstelėjo nepasitenkinimas tokia pastaba.

Brukė atsisuko į Džulianą, nepaisydama, kad juos girdi Mišelė su Rendžiu, ir paklausė:

– Ką tu pasakei?

Džulianas gūžtelėjo pečiais.

– Nieko, Ruke. Aš tik pajuokavau.

– Tu nori, kad aš sulieknėčiau? Šit kaip? Tau užkliuvo mano figūra?

– Bruke, pakalbėsime apie tai kitą kartą, gerai? Negi nesupranti, kad aš juokauju?

– Ne. Aš noriu išsiaiškinti dabar. Ką tu norėjai tuo pasakyti?

Džulianas pribėgo prie jos ir puolė atgailauti.

– Bruke, aš tik pajuokavau. Man patinki tokia, kokia esi, ir aš nieko nenoriu keisti. Man tik nesmagu, kad tu pati esi tuo nepatenkinta.

Rendis paėmė Mišelei už rankos ir pareiškė:

– Mes einam į vidų pasiruošti. Duokš, padėsiu nunešti krepšius. Kai išsiaiškinsite, ateikit vidun.

Brukė palaukė, kol jis uždarys stiklines duris.

– Kodėl manai, kad aš esu nepatenkinta savo svoriu? Nesu supermodelis, betgi kam to reikia?

– Ne, supranti, aš tik… – Džulianas spyrė į laiptelio kraštą savo Converse sportbačio galu ir apsisukęs prisėdo ant laiptų.

– Ką?

– Nieko. Tu pati žinai, kad esi nepaprastai graži, tik Leo mano, kad rodytis viešai tau gali būti per sunku, ir visa kita.

Pažiūrėjo į ją, laukė, bet Brukė buvo pernelyg priblokšta, kad ištartų bent žodį.

– Bruke…

Ji išsitraukė iš rankinės gabalėlį kramtomosios gumos ir nudūrė akis į žemę.

– Ruke, ateik. Dieve, ir kam aš leptelėjau. Nenorėjau nieko blogo…

Brukė tylėjo, laukė, kad jis pasiaiškintų, ką turėjo galvoje, bet jis irgi nieko nesakė.

– Eime į vidų, – tyliai ištarė ji, stengdamasi vėl nepratrūkti. Nors, kita vertus, gal ir geriau, jei nežinos, ką jis turėjo omeny.

– Pala. Ateik čia, – pakvietė jis ir pasisodino šalia savęs ant laiptelio, paskui suėmė abi jos rankas. – Mieloji, labai atsiprašau dėl to, ką pasakiau. Mudu su Leo tikrai tavęs neapkalbinėjam. Ta visa nesąmonė dėl mano įvaizdžio manęs nejaudina, aš tik bijau dėl savo veiklos, todėl privalau akylai jo klausyti. Ką tik išėjo albumas. Nenoriu, kad sėkmė apsuktų man galvą, bet, šiaip ar taip, mane kausto baimė. Jeigu pasiseks ir albumas taps hitu – siaubas. O greičiausiai, – ir labiausiai tikėtina, – iš didelio debesies nukris tik keli lašai lietaus, o tai bus dar baisiau. Regis, tik vakar sėdėjau savo mažytėj studijoj ir skambinau savo mėgstamiausias dainas, įsivaizduodamas, kad esu tik aš ir instrumentas, o dabar staiga mane užgriūva devynios galybės naujų dalykų: pasirodymai per televiziją, vakarienės su muzikos pasaulio vadais, interviu. Aš tiesiog… Nesu dar tam pasirengęs. Ir jeigu aš kartais su tavimi elgiuosi kaip visiškas mulkis, labai prašau… Atleisk man.

Brukei ant liežuvio sukosi milijonai dalykų, kuriuos norėjo jam pasakyti – kaip velniškai jo pasiilgsta, ypač dabar, kai jis taip retai būna namie; kaip ji nervinasi dėl pastarųjų jųdviejų barnių, nuolatinės nuotaikų kaitos; kaip ji džiaugiasi, kad pagaliau jis šiek tiek jai atsivėrė ir įsileido ją į savo sielą, – bet užuot ėmusi jį kamantinėti, įkyriai klausinėti ar reikšti savo jausmus, Brukė pasistengė džiaugtis tuo, kad jis pirmas žengė bent jau mažą žingsnelį susitaikymo link.

Brukė spustelėjo jam pirštus ir pabučiavo į skruostą.

– Ačiū, – tyliai ištarė, pirmą kartą per visą dieną išdrįsdama pažvelgti jam į akis.

– Ačiū ir tau, – savo ruožtu padėkojo jis ir taip pat pabučiavo jai į skruostą.

Su daugybe neišsakytų žodžių galvoje ir sunkumu širdyje Brukė suspaudė savo vyrui ranką, leidosi pakeliama nuo laiptelių ir nuvedama į vidų. Teks pasistengti užmiršti pastabas dėl svorio.

Šeimininkai jau laukė jų virtuvėje – Mišelė ruošė padėklą sumuštiniams, kuriuos patys turės susitepti. Čia buvo pjaustytos kalakutienos, rūkyto kumpio, ryžių duonos, rusiško padažo, pomidorų, salotų ir marinuotų agurkėlių. Greta stovėjo skardinėlės su daktaro Brauno vyšnių gėrimu ir visas litras gazuoto vandens su žaliąja citrina. Mišelė išdalijo vienkartines lėkštutes ir paragino vaišintis.

– Kada prasidės linksmoji dalis? – paklausė Brukė, įsidėdama kelis gabalėlius kalakutienos be duonos, vildamasi, kad ir Rendis, ir Džulianas tai pastebės ir pasijus kalti.

– Vaišės prasidės septintą, bet Sintija nori, kad atvažiuotume šeštą ir padėtume jai pasiruošti.

Nors Mišelės pilvas buvo didžiulis, ji stebėtinai vikriai sukosi po virtuvę.

– Manai, jam tai bus didelė staigmena? – bėrė klausimus Brukė.

– Man sunku patikėti, kad tavo tėčiui jau šešiasdešimt penkeri, – tarė Džulianas, tepdamas ant duonos rusiško padažo.