Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė išspaudė sau ant delno šampūno, atsuko vėsesnį vandenį ir pabučiavo Džulianui į skruostą.

– Na va, prašom, mielasis.

Paskui pasitraukė į šoną ir leido jam palįsti po čiurkšle. Trinkdamasi galvą stebėjo, kaip Džulianas lepinasi drungnu vandeniu.

Vienas apie kitą jie žinojo šimtus, gal net tūkstančius įvairiausių smulkmenų, ir Brukė tuo nepaprastai džiaugėsi. Jai patiko, kad ji turbūt vienintelė pasaulyje žino, jog Džulianas nemėgsta maudytis karštame vandenyje – jokių pirčių, dušų, sūkurinių vonių ar karštų srovių, – vengė jų kaip ugnies, o drungną, vasaršiltį vandenį mėgo su malonumu ir nesiskundė. Užtat karštus gėrimus maukė didžiausiais gurkšniais: pastatyk prieš jį puodelį karštos kavos ar dubenėlį verdančios sriubos, ir jis susipils į skrandį nė neparagavęs, ar karšta. Džulianas nepaprastai pakantus skausmui. Sykį susilaužė kulkšnį ir tik švelniai nusikeikė: „Po galais!“, užtat kai Brukė norėdavo išpešti ne vietoj išaugusį antakio plaukelį, tai jis imdavo muistytis ir inkšti kaip maža mergaitė. O štai dabar, jam stovint visam muilinam, Brukė žinojo, kad džiaugiasi galįs praustis su paprastu kietu muilu, o ne skysta dušo želė, ir tegu muilas kvepia kuo tik nori, jam tinka viskas, išskyrus levandų ar greipfrutų aromatą.

Brukė pasilenkė pabučiuoti jam į veidą ir gavo vandens srove tiesiai į akį.

– Taip tau ir reikia, – pasakė Džulianas ir paplekšnojo jai per užpakaliuką. – Žinosi, kaip lįsti prie ketvirto numerio menininko.

– O gal tas ketvirto numerio menininkas norėtų sumesti duše greituką?

Džulianas pabučiavo jai į skruostą ir išlipo iš dušo kabinos.

– Neketinu aiškinti tavo tėtušiui, jog pavėlavom į jo puotą dėl to, kad jo dukrelė užsipuolė mane duše.

Brukė nusijuokė:

– Koks tu baikštus.

Jiems atvykus į restoraną, Sintija jau bėgiojo po privačią salytę ir trykšdama energija ir gera nuotaika žarstė padavėjams nurodymus. Buvo pasirinktas Ponzu restoranas, anot jos, pats moderniausias visoje pietryčių Pensilvanijoje. O pasak Rendžio, čia buvo tiekiamas „azijietiškas mišinys“, o tai reiškė perdėm ambicingą virtuvės norą suplakti į vieną valgiaraštį sušių ir terijakio patiekalus iš Japonijos, vietnamietiškos kilmės suktinukus, tailandietiškus makaronus, kuriuos atpažintų tik nedaugelis tailandiečių, ir „firminį“ vištienos su brokoliais patiekalą, nė trupučio nesiskiriantį nuo to, kuris pardavinėjamas gretimoj greitojo kinų maisto užkandinėj. Regis, nė vienas nepasigedo kitokio patiekalų derinio, tad visi keturi užčiaupė burnas ir iš karto kibo į darbą.

Vyrukai pakabino du beveik vienodus plakatus su užrašais „Su 65-uoju gimtadieniu!“ ir „Sveikinam išėjus į pensiją!“, o Brukė su Mišele ėmė dėlioti ant stalų Sintijos atneštas ir į restorano vazas sumerktas gėles, jų čia buvo dvigubai daugiau nei reikia. Baigus dėlioti pirmą partiją, Mišelė staiga paklausė Brukės:

– Ar dar nesusimąstei, kur dėsi tiek pinigų?

Brukė taip nustebo, kad vos neišmetė iš rankų žirklių. Jiedvi su Mišele niekada nesikalbėjo apie asmeninius dalykus, tad klausimo apie Džuliano pajamas ji tikrai nesitikėjo.

– Oi, žinai, mes dar turime krūvas studentiškų paskolų ir visokiausių neapmokėtų sąskaitų. Ne tiek džiaugsmo, kaip atrodo, – truktelėjo pečiais Brukė.

Mišelė vietoj rožės pamerkė bijūną ir, pakreipusi galvą į šoną, grožėdamasi savo kūriniu tarė:

– Na jau, Bruke, nesikuklink. Judu veikiai maudysitės piniguose.

Brukė nesumojo, ką brolienei atsakyti, todėl tik nedrąsiai nusijuokė.

Lygiai šeštą susirinko tėvo ir Sintijos draugai, vaikštinėjo po salę, bendravo ir gurkšnojo vyną. Kai į savo gerai žinomą, bet menamą staigmenos vakarėlį atvyko Brukės tėvas, svečiai jau buvo gerokai įsismaginę. Kai metrdotelis atvedė poną Griną į uždarą salę, svečiai ėmė garsiai šaukti „Staigmena!“ ir „Sveikinam!“, tėvas suko ratu po salę, dėkojo svečiams už dėmesį, apsimesdamas nustebęs, kaip daroma visuose iš anksto suplanuotuose gimtadienio vakarėliuose. Paėmęs į ranką Sintijos pasiūlytą taurę raudonojo vyno, ryžtingai išgėrė ją iki dugno, kad būtų smagiau su visais linksmintis, nors Brukė žinojo, jog šiuo metu jis būtų mieliau sėdėjęs namie ir studijavęs sekmadienio laikraščiuose spausdinamus ikisezoninius varžybų tvarkaraščius.

Laimė, Sintija buvo numačiusi skelbti tostus per pirmąją kokteilių valandą. Sakydama tostus Brukė paprastai labai jaudindavosi, todėl visai nenorėjo kankintis visą vakarą ir laukti tų dviejų minučių. Laukimo kančias apmalšino pusantros taurės degtinės su toniku ir iš anksto pasiruoštą kalbą ji išbėrė kaip žirnius į sieną. Susirinkusiems svečiams labai patiko Brukės papasakota istorija, kaip po tėvų skyrybų juodu su Rendžiu važiavo lankyti tėvo ir rytą atsikėlę rado jį grūdantį į orkaitę senus žurnalus ir apmokėtas sąskaitas, nes neturėjo atskiros šiukšlių dėžės popieriui ir nenorėjo laikyti tuščios nenaudojamos orkaitės. Po jos kalbėjo Rendis, paskui Sintija ir, nepaisant nesmagios Sintijos užuominos, kad juodu su vyru kritę vienas kitam į akį po pirmosios pažinties, nors tuo metu Brukės tėvas dar nebuvo išsiskyręs su jos motina, – viskas ėjosi gana sklandžiai.

– Paklausykit! Ar galiu paprašyti šiek tiek jūsų dėmesio? – paprašė ponas Grinas, kildamas nuo ilgo banketinio stalo vidurio.

Visi nutilo.

– Noriu visiems padėkoti už tai, kad atėjote. O ypač savo žmonai už tai, kad surengė šią šventę ne sekmadienį, o šeštadienį – pagaliau ji išmoko atskirti profesionalųjį futbolą nuo koledžo varžybų. Dar dėkoju savo keturiems vaikams, kad rado laiko šįvakar čia atvažiuoti. Be jūsų, mielieji, man čia nebūtų taip smagu.

Visi ėmė ploti. Brukė nuraudo, o Rendis užvertė akis į lubas. Žvilgtelėjusi į Džulianą pamatė, kad jis po stalu įnirtingai rašo žinutę.

– Ir dar vienas dalykas. Jūs turbūt jau žinote, kad mūsų giminėje atsirado kylanti muzikos žvaigždė…

Dabar Džulianas sukluso.

– Man džiugu jums pranešti, kad kitą savaitę Džuliano albumas debiutuos ketvirtuoju numeriu Billboard sąraše. – Svečiai pratrūko šaukti ir garsiai ploti. – Prašom visi pakelti taures už mano žentą, už Džulianą Alterį, ir už tai, kad jis pasiekė to, kas praktiškai neįmanoma. Visų vardu noriu drąsiai pasakyti, kad mes tavimi labai didžiuojamės.

Brukė žiūrėjo, kaip tėvas prieina prie Džuliano ir apkabina nustebusį, bet akivaizdžiai patenkintą jos vyrą. Širdį užliejo dėkingumas tėvui. Tokių žodžių Džulianas visą gyvenimą laukė iš savo tėvo lūpų, bet jeigu jam nelemta išgirsti jų iš savo artimųjų, tai Brukė džiaugėsi, kad tą gali padaryti uošvis. Džulianas padėkojo Brukės tėvui ir vėl skubiai atsisėdo į savo vietą. Nors jam nelabai patiko būti dėmesio centre, Brukė matė, kad jis vis dėlto liko patenkintas. Paėmusi už rankos suspaudė, ir jis atsakė jai tuo pačiu, tik dvigubai stipriau.

Padavėjams pradėjus nešti į stalą užkandžius, Džulianas pasilenkė prie Brukės ir pakvietė eiti į pagrindinę restorano salę šnektelėti prie keturių akių.

– Čia tu taip kvieti mane į tualetą? – sekdama jam iš paskos tyliai sušnibždėjo Brukė. – Ar įsivaizduoji, koks kils skandalas? Kaip norėčiau, kad mus užkluptų ne kas kitas, o Sašos motina…

Džulianas vedėsi ją per koridorių prie tualetų. Brukė įsikirto jam į ranką ir puolė aiškinti:

– Aš tik pajuokavau.