Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ruke, man skambino Leo, – atsirėmęs į suolą prabilo Džulianas.

– Na ir kas?

– Jis išskrido į Los Andželą ir, spėju, šiuo metu susitikinėja su svarbiais žmonėmis mano vardu.

Atrodė, Džulianas nori pasakyti dar kažką, bet nesiryžta.

– Ir kas dar?

Džulianas nebeįstengė ilgiau tvardytis ir jo veidą nušvietė džiugi šypsena. Nors Brukė akimirksniu pajuto, kad ta nutylėta paslaptis jai bus labai nemiela, ji irgi jam nusišypsojo ir nekantriai paklausė:

– Na? Kas dar?

– Matai… – Džulianas nutilo, o jo akys plačiai atsimerkė. – Jis sako, kad žurnalas Vanity Fair nori įdėti mano ir dar kelių kylančių jaunų menininkų nuotraukas ant spalio ir lapkričio numerių viršelių. Ant viršelio, gali įsivaizduoti?

Brukė apsivijo rankomis jam kaklą.

Džulianas paskubom palietė lūpomis jos lūpas ir pirmas atšlijo nuo jos.

– Ir dar žinai ką? Fotografuos Anė Leibovic.

– Tu rimtai?

Džulianas nusišypsojo.

– Aišku. Mane ir dar keturis menininkus. Įvairių sričių. Leo sako, kad jie nori paimti muzikantą, dailininką ir rašytoją ar ką nors panašaus. O dabar spėk, kur bus fotografuojama? Ogi Chateau viešbutyje.

– Kur jau ne! Tuoj mes pasidarysime nuolatiniai jo gyventojai.

Brukė suskubo mintyse dėlioti, kaip reikės susidoroti su darbu ir vykti su juo į kelionę. Be to, dar reikia pagalvoti, ką įsidėti į lagaminą…

– Bruke, – Džuliano balse suskambo neslepiamas skausmas.

– Kas yra?

– Man nesmagu tau pranešti, bet aš turiu išvykti tuojau pat. Leo užsakė bilietus rytoj rytą šeštos valandos reisu iš Kenedžio oro uosto. Man dar reikia grįžti į Niujorką ir kai ką pasiimti iš įrašų studijos.

– Nori išvažiuoti tuojau pat? – purkštelėjo ji aiškiai suvokdama, kad užsakytas bilietas tik Džulianui, o jis, nors ir labai stengiasi atrodyti rimtas, vis tiek negali nuslėpti susijaudinimo.

Apkabinęs Brukę pakasė tarpumentį.

– Suprantu, kad negražu, mieloji. Apgailestauju, kad taip vėlai sužinojau ir kad turiu išvykti per patį tavo tėčio pokylio vidurį, bet…

– Prieš.

– Kas prieš?

– Ne per vidurį, o prieš prasidedant vakarienei.

Džulianas nieko jai neatsakė. Akimirką Brukei pasidingojo, kad jis tuoj ims ir pasakys, jog tai pokštas, kad jam niekur nereikia skristi.

– Kaip grįši namo? – pagaliau prabilo ji, o balse nuskambėjo begalinis priekaištas.

Džulianas prisitraukė ją ir apkabino.

– Išsikviečiau taksi, nuveš mane į stotį ir niekas nepastebės, kad išėjau. Tau liks mašina rytoj grįžti namo. Ar gerai?

– Žinoma.

– Bruke, aš myliu tave. Kai grįšiu, nueisim mudu kur nors ir viską tinkamai atšvęsim. Juk žinai, kad tai mums tik į gera, tiesa?

Brukė vien dėl jo išspaudė šypseną.

– Žinau ir be galo dėl tavęs džiaugiuosi.

– Aš turbūt grįšiu antradienį, nors dar gerai nežinau, – pasakė jis ir švelniai pabučiavo jai į lūpas. – Leisk man viską suplanuoti, gerai? Noriu, kad atšvęstume ypatingai.

– Aš irgi noriu.

– Palauk manęs čia, gerai? Aš nueisiu į salę ir atsisveikinsiu su tavo tėčiu. Nenoriu atkreipti į save svečių dėmesio…

– Man atrodo, geriau važiuok tuojau pat, – pasiūlė Brukė ir pamatė, kaip jis apsidžiaugė. – Aš pati jam viską paaiškinsiu. Svečiai irgi tave supras.

– Ačiū.

Brukė linktelėjo.

– Eime, palydėsiu tave į lauką.

Susikibę už rankų juodu nusileido laiptais į apačią ir išėjo į automobilių aikštelę niekieno nepastebėti – nei svečių, nei namiškių. Brukė dar kartą patikino Džulianą, kad šitaip bus geriau, kad ji pati paaiškins savo tėvui su Sintija ir padėkos Rendžiui su Mišele už svetingumą, kad geriau išeiti tyliai, nei pradėti ilgą atsisveikinimo ceremoniją su šimtais nuobodžių atsiprašymų. Bučiuodamas ją ir kuždėdamas karštai mylįs, Džulianas stengėsi atrodyti rimtas, bet vos tik pamatė taksi, puolė prie automobilio it džiūgaujantis auksaspalvis retriveris paskui teniso kamuoliuką. Brukė prisivertė jam nusišypsoti ir linksmai pamojuoti, bet taksi nulėkė gatve Džulianui nespėjus net atsisukti. Brukė viena grįžo į restoraną.

Žvilgtelėjusi į laikroduką Brukė pasvarstė, ar po paskutinio paciento priėmimo jai užteks laiko pabėgioti, kol reikės važiuoti pas Nolą. Jau buvo nusprendusi, kad suspės, bet staiga prisiminė, jog lauke trisdešimt keturi laipsniai karščio ir tik beprotis gali sumanyti bėgioti tokiu oru.

Kažkas pabeldė į kabineto duris. Netrukus turėjo prasidėti pirmoji šiais mokslo metais konsultacija su Kaile ir ji labai nekantravo kuo greičiau pamatyti merginą. Elektroniniai laiškai kaskart skambėjo vis linksmiau, ir Brukė buvo įsitikinusi, kad mergina sėkmingai pasiruošė mokslo metų pradžiai. Tačiau durys atsidarė ir į kabinetą įėjo Hetera.

– Sveika, kas naujo? Ačiū už rytmetinę kavą.

– Ai, nėr už ką. Klausyk, noriu tau pasakyti, kad šiandien Kailė pas tave neateis. Susirgo kažkokia skrandžio infekcija.

Brukė dirstelėjo į šią dieną pamokas praleidusių vaikų sąrašą.

– Tikrai? Mano sąraše jos nėra.

– Žinau. Šiandien ji atėjo pas mane, atrodė siaubingai, tai aš ją nusiunčiau pas seselę, o ši išleido ją namo. Manau, kad nieko rimto, tik norėjau tave perspėti.

– Ačiū. Gerai padarei.

Hetera jau sukosi eiti, bet Brukė ją sulaikė.

– Kaip ji tau atrodė? Na, nepaisant to, kad sirguliavo?

Hetera trumpam susimąstė.

– Žinai, sunku pasakyti. Po praėjusių mokslo metų mes susitikom pirmą kartą, ir ji buvo gan nekalbi. Iš kitų merginų girdėjau, kad Kailė susidraugavo su Vitne Vais, o tai man dėl kai kurių priežasčių kelia nerimą, tačiau pati mergaitė man tuo nepasigyrė. Deja, galiu pasakyti, kad svorio ji iš tiesų numetė daug.

Brukė staigiai kilstelėjo galvą.

– Kiek tas „daug“?

– Nežinau… Gal dešimt ar dvylika kilogramų. Tiesą sakant, dabar atrodo neįtikėtinai. Ir nepaprastai savimi patenkinta. – Hetera pastebėjo, kad Brukė smarkiai sunerimo. – Kas yra? Ar kas negerai?

– Sunku pasakyti, bet per tokį trumpą laiką numesti tiek svorio nėra labai gerai. Be to, ta draugystė su Vitne. Viską sudėjus, mano galva, jau reikia skambinti pavojaus varpais.

Hetera jai linktelėjo.

– Įtariu, tu ją greičiau pamatysi nei aš, tad būk gera, informuok mane. Sutarta?

Brukė atsisveikino su Hetera ir atsilošė kėdėje. Dvylika kilogramų – ne juokas per du su puse mėnesio. Be to, ir draugystė su Vitne nieko gero nežada. Vitnė buvo ypač liekna, nors per pastaruosius metus, kai metė žaisti žolės riedulį, priaugo du ar tris kilogramus. Tada jos iš liesumo perkarusi mama atlėkė pas Brukę į kabinetą ir griežtai pareikalavo rekomenduoti kokią nors garsią, kaip ji negražiai pavadino, „nutukėlių stovyklą“. Visi karšti Brukės aiškinimai, kad toks svorio prieaugis bręstančiai keturiolikmetei paauglei yra visai normalus ir pageidautinas, motinos nė kiek neįtikino, ir Vitnė buvo išsiųsta į prabangią stovyklą toliau nuo miesto „numesti riebalų“. Kaip ir buvo laukta, pasirodė ženklų, kad mergina ten pradėjo badauti ir gerti laisvinamuosius, o Kailei toks pavyzdys tikrai nėra sektinas. Brukė mintyse pasižadėjo po pirmosios Kailės konsultacijos paskambinti mergaitės tėvui ir paklausinėti, ar jis nepastebėjęs dukters elgesyje ko nors neįprasto.

Pasižymėjusi keletą pastabų apie ankstesnes pacientų konsultacijas, Brukė išėjo iš mokyklos ir iš karto pasijuto apgaubta troškios ankstyvo rugsėjo drėgmės, svilinama karščio ir jai kaipmat išgaravo bet koks noras sėsti į metro traukinį. Tarsi virš galvos sklendęs angelas būtų perskaitęs jos mintis, o gal veikiau taksistas iš Bangladešo pastebėjo ją karštligiškai mojant ranka, nes netrukus prieš pat ją prie mokyklos durų sustojo keleivį atvežęs taksi automobilis, ir Brukė šmurkštelėjo į kondicionuojamą mašinos saloną.