Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Vakar Brukė dvi valandas prasėdėjo prie kompiuterio, skaitinėdama apie kitus dainininkus ir grupes, išleidusius albumus per praėjusias savaites, bet vis tiek nieko nesuprato, kaip sudaromas tas populiariausių dainų sąrašas. Gal pasiklausti jo? Bet gal jis supyks, kad ji tokia nesupratinga?

– Šoktelėjau mažiausiai iš ketvirtos į trečią, o gal net aukščiau!

– Dieve, kaip aš tavimi didžiuojuos! Kaip jums sekasi Čarlstone? – linksmai paklausė ji.

Stojo tyla. Brukė akimirką išsigando. Gal jie ne Čarlstone? Bet jis netrukus tarė:

– Nori tikėk, nori ne, bet mes čia neriamės iš kailio. Repetuojam, koncertuojam, ardom ir vėl statom. Kasnakt miegam vis kitam viešbuty, čia niekas netinginiauja.

Brukė prikando lūpą.

– Aš juk nesakau, kad jūs nuolat linksminatės. – Vargais negalais jai pavyko nutylėti, kad šįvakar jis smarkiai išgėręs, o vakar paskambino vidurnaktį.

Nola sugavo Brukės žvilgsnį ir parodė, kad eina į kitą kambarį, bet ši pamojo jai ranka ir taip pažiūrėjo į ją, lyg sakytų: „Nebūk mažas vaikas. Pasilik.“

– Ar viskas dėl to, kad išėjau iš tavo tėčio gimtadienio? Kiek kartų jau tavęs atsiprašiau? Negaliu patikėti, kad tu vis dar pyksti.

– Ne, nepykstu, bet turėtum žinoti, kad išlėkei per šešias sekundes ir nuo to laiko dar nebuvai namie, o jau praėjo beveik dvi savaitės. – Paskui švelnesniu balsu pridūrė: – Maniau, grįši bent dienai kitai po fotosesijos, o paskui išlėksi į gastroles.

– Iš kur tokia nuotaika?

Tarsi smūgis į veidą.

– Nuotaika? Kas čia baisaus, jeigu pamaniau, kad tu ten smagiai leidi laiką, ar paklausiau, kada vėl galėsim pasimatyti? Dieve, kokia aš nepakenčiama.

– Bruke, vaidams aš neturiu laiko.

Nuo pilnai ištarto jos vardo kūną nukrėtė drebulys.

– Vaidams, Džulianai? Šit kaip? – Ji dar niekada jam nepasakojo apie savo savijautą. Jis vis užsiėmęs, susinervinęs, išsiblaškęs ar labai toli išvykęs, tad ji stengėsi kuo mažiau skųstis. Stengėsi jį palaikyti ir suprasti lygiai taip, kaip liepė mama, bet juk tai labai sunku.

– Tai ko tada tokia suirzusi? Atleisk, šią savaitę namo dar negrįšiu. Kiek dar turėsiu tavęs atsiprašinėti? Juk žinai, kad aš visa tai darau dėl mūsų abiejų. Galėtum dažniau apie tai pagalvoti.

Brukei širdį prislėgė nerimas.

– Bijau, kad tu nieko nesupratai, – tyliai pasakė ji.

Džulianas garsiai atsiduso.

– Pasistengsiu šį savaitgalį kaip nors ištrūkti ir prieš kelionę į Majamį parlėkti namo, gerai? Ar tau nuo to bus geriau? Juk žinai, kokios sunkios pirmosios dvi savaitės, kai išeina naujas albumas.

Brukė norėjo pasiųsti jį po velnių, bet susilaikė ir tik giliai atidususi suskaičiavo iki trijų, o tada tarė:

– Būtų smagu, jeigu galėtum atvažiuoti. Noriu tave pamatyti.

– Pasistengsiu, Ruke. Klausyk, turiu baigti, bet labai prašau nepamiršti, kad aš myliu tave. Ir labai pasiilgau. Rytoj paskambinsiu, gerai?

Brukė nespėjo išsižioti ir jis išjungė telefoną.

– Jis numetė ragelį! – sušuko ji ir trenkė telefoną į minkštasuolį. Atšokęs nuo pagalvės jis nuskriejo ant grindų.

– Kas tau? – ramiu ir užjaučiamu balsu paklausė Nola. Ji stovėjo tarpdury su pilna sauja restoranų valgiaraščių vienoj rankoj ir buteliu vyno kitoj. Iš televizoriaus ekrano pasigirdo „Prarastųjų“ melodija, ir Brukė su Nola abi sužiuro į jį.

Jis buvo brolio viltis, trapi ir biri it sauja smėlio,

O, broli mano, tave pasiglemžė mirtis…

– Būk gera, išjunk. – Brukė sudribo ant sofos ir užsidengė rankomis veidą, nors verkti neketino. – Ką man daryti? – sudejavo.

Nola mikliai perjungė kanalą.

– Pirmiausia tau reikia nuspręsti, ko norėsi: kepto viščiuko su citrinžolių padažu ar tigrinių krevečių troškinio su kariu iš vietnamiečių restorano, o tada galėsi man papasakoti, kas ten tarp jūsų dedasi. – Tik dabar Nola prisiminė laikanti rankoje butelį. – Išbraukiam. Pirmiausia mudvi išgersime.

Atidarytuvo galu Nola mikliai nuplėšė nuo kaklelio foliją ir jau ruošėsi smeigti galiuką į kamštį, bet staiga tarė:

– Aš maniau, kad judu jau susitaikėte dėl tos paikos nuotraukos su Laila.

Brukė piktai prunkštelėjo ir paėmė iš Nolos taurę raudonojo vyno, kurio, jei tai būtų buvusi mandagi kompanija, buvo įpilta per daug, bet šįvakar jų draugijoj – pats tas.

– Turi galvoj tą, kur mano vyras laiko apkabinęs ją per šešiasdešimt šešių centimetrų liemenį ir taip šypsosi, lyg jį būtų ištikęs orgazmas?

Nola gurkštelėjo vyno ir užsikėlė kojas ant staliuko.

– Kažkokia menkavertė žvaigždutė ieškojo sau progos pasifotografuoti su kylančia garsenybe. Pats Džulianas jai nė motais.

– Žinau. Mane erzina ne tiek pati nuotrauka, kiek… Nuo Niko kavinės ir praktikanto darbo jis iškilo iki tokių aukštumų! Mūsų gyvenimas apsivertė pernakt, Nola. Aš tam nebuvau pasirengusi.

Nėra prasmės ilgiau to slėpti: jos vyras Džulianas Alteris neginčijamai ir oficialiai skelbiamas garsenybe. Sveiku protu Brukė puikiausiai suvokė, kad tai buvo ilgas ir sunkus kelias, keleri metai kasdienių repeticijų, koncertų, dainų kūrimo (jau neskaitant tų repeticijų ir koncertų, kuriuose Džulianas liejo prakaitą prieš jiems susipažįstant). O kur dar bandomieji ir pristatomieji įrašai, singlai, į kuriuos tiek įdėta darbo ir ne visada naudingai. Vieną dieną jis netgi buvo sudaręs ilgalaikį sandorį su įrašų studija, iš kurio nieko gero neišėjo, o jis kelias savaites sėdėjo apsikrovęs sutarčių pasirašymo vadovais, samdė teisininkus ir su jais tarėsi, mezgė ryšius su patyrusiais dainininkais ir prašė jų patarimų, pagalbos. Paskui keletas mėnesių pralėkė užsidarius Midtauno įrašų studijoje, barškinant klaviatūra ir cypinant balsus, šimtus ir tūkstančius kartų kartojant atskiras vietas, kad išeitų kuo geriau. Nesibaigiantys susitikimai su prodiuseriais, A & R talentų paieškos vadybininkais ir nepakančiais vadais, kurie buvo įsitikinę – o gal tik įsivaizdavo žiną, kur padėtas auksinis raktelis į jo sėkmę. Vėliau Sony agentūra organizavo muzikinę atranką naujiems grupės nariams, reikėjo su jais kalbėtis, klausytis jų grojimo; kur dar nesibaigiančios kelionės tarp Los Andželo ir Niujorko, sekant ir tikrinant, ar viskas einasi sklandžiai; konsultacijos su viešųjų ryšių atstovais, formuojančiais visuomenės nuomonę, užsiėmimai su žiniasklaidos asais, kurie mokė, kaip elgtis prieš kameras. Ir, be abejo, darbas su stilistais, kurie rūpinosi Džuliano išvaizda.

Keletą metų Brukė noriai plušėjo net dviejuose darbuose, kad tik sudurtų galą su galu, nors dažnai tekdavo išgyventi karčius sąžinės priekaištus, kai likdavo namie viena ir pavargusi, lyg kokia studijos gyvanašlė. Ji irgi turėjo svajonių – tik dabar nustumtų į šalį, – didžiulį norą tvirtai įsikabinti darbe, keliauti po pasaulį, susilaukti kūdikio. Tačiau juos nuolat slėgė finansinė įtampa, nes kiekvienas uždirbtas doleris buvo investuojamas ir perinvestuojamas į Džuliano karjerą. Kankinamai ilgos valandos garso įrašų studijoje. Nesibaigiantys vakarai ne namie, o triukšminguose, prirūkytuose baruose, kur Džulianas koncertuodavo, užuot sėdėjus namie ant sofos ar savaitgaliais dalyvavus išvykose su kitomis jaunomis poromis. O dabar kelionės! Kankinamai ilgos ir nesibaigiančios Džuliano kelionės, lakstymas iš vieno miesto į kitą, nuo vienos vandenyno pakrantės prie kitos. Abu be galo stengėsi, bet kaskart visa tai darėsi vis sunkiau ir sudėtingiau. Pastaruoju metu ilgesnis nepertrauktas pokalbis telefonu atrodė lyg didžiausia prabanga.