Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė numetė ant grindų žurnalą, lėtai atsistojo iš vandens, kad nesisuktų galva, ir išlipo iš vonios. Nei nusiprausė, nei galvos išsitrinko, bet tiek to. Dabar svarbiausia kuo greičiau susisiekti su Nola, kol nakčiai neišjungė telefono ir nenuėjo miegoti. Apsivyniojusi per krūtinę rankšluostį Brukė išėjo iš vonios. Volteris sekė jai iš paskos ir laižė nuo kojų varvantį vandenį. Čiupo nešiojamąjį telefoną ir iš atminties surinko Nolos numerį.

Ji atsiliepė po keturių signalų. Paprastai po tiek laiko įsijungia atsakiklis.

– Kas yra? Ar šįvakar dar ne viską aptarėme?

– Pažadinau?

– Ne. Tik atsiguliau. Kas atsitiko? Gal gailiesi palaikiusi mane pačia didžiausia pasauly paleistuve?

Brukė piktai prunkštelėjo.

– Nieko panašaus. Ar vartei Last Night ?

– Ne. O kas?

– Juk prenumeruoji, tiesa?

– Sakyk, ką rašo.

– Ar gali nueit ir atsinešt?

– Bruke, baik juokus! Aš jau palindau po antklode, pasitepiau naktiniu kremu, prarijau piliulę. Dabar jau niekas manęs neprivers leistis žemyn į pašto kambarį.

– Dvyliktam puslapy yra didelė skiltis, pavadinta „Kas tas Džulianas Alteris?“, ir mudviejų nuotrauka.

– Paskambinsiu po kelių minučių.

Nors ir susirūpinusi, Brukė vis tiek maloniai sau šyptelėjo. Vos spėjo nusimesti rankšluostį ir įlįsti nuoga į lovą, sučirškė telefonas.

– Ar atsinešei? – paklausė.

– Kur jau ne.

– Man jau darosi baisu. Sakyk, ar labai blogai?

Tyla.

– Nola! Sakyk gi ką nors! Aš mirštu iš baimės. Blogiau, nei tikėjausi, tiesa? Kaip manai, mane išmes iš ligoninės už tokią gėdą? Margaritai tikrai tai nepatiks…

– Nieko gražesnio dar nesu regėjusi.

– Gal atsivertei ne tą puslapį?

– „Kas šitas seksualus dainininkas?“ Tą patį, nesigąsdink. Ir tai iš tiesų nuostabu!

– Nuostabu? – Brukė tiesiog išrėkė. – Kas čia nuostabaus, kai rašo, kad mudviejų su Džulianu santuoka kybo ant plauko? Ar kad jau ieškomės naujo būsto, o aš apie tai ničnieko nežinau?

– Ša, – nutildė ją Nola. – Giliai kvėpuok ir nusiramink. Nenoriu, kad žvelgtum į tai tik iš neigiamos pusės, kaip visada darai. Atsipalaiduok ir prisimink, jog tavo vyras – tavo nuosavas vyras – tiek išgarsėjo, kad pelno ištisą žurnalo Last Night skiltį. Be to, mano galva, straipsnis gan malonus. Čia juk teigiama, kad visa šalis kraustosi dėl jo iš proto, o jis priklauso tik tau. Pagalvok apie tai.

Brukė nutilo ir susimąstė. Ji šito neįvertino.

– Pažvelk į tą didelę nuotrauką. Džulianas dabar garsus, tu irgi ne kokia prasčiokė ar blogiukė, jeigu gerai pagalvoji.

– Ko gero…

– Žinoma! Jis pasiekė tai, ką dabar turi, daugiausia tik tavo dėka. Mes juk apie tai jau kalbėjome. Tavo parama, tavo sunkus darbas, tavo meilė. Tad nesivaržyk ir drąsiai juo didžiuokis. Džiaukis, kad tavo vyras garsus ir kad visos šalies merginos tau dabar labiausiai pavydi. Viskas gerai, tikrai. Džiaukis tuo!

Brukė klausėsi jos žodžių ir mąstė.

– O visa kita yra gryni niekai. Koks skirtumas, ką spauda prirašo. Tik pagalvok, kaip puiku, kad kitą mėnesį jo nuotrauka puikuosis ant Vanity Fair viršelio. Argi ne taip? Ką dėl to sako Džulianas? Turbūt miršta iš laimės?

Tik dabar Brukė dėl to susizgribo.

– Dar nekalbėjau.

– Tuomet duosiu tau vieną patarimą. Tuoj pat jam paskambink ir pasveikink. Juk tai neįtikėtina. Naujas gyvenimo etapas! Aiškiausias įrodymas, kad jam pagaliau pavyko. Nepaskęsk menkose smulkmenose, supratai?

– Pasistengsiu.

– Čiupk į rankas žurnalą, lipk į lovą ir pagalvok, kad visos Amerikos merginos dabar trokšta susikeisti su tavimi vietomis.

Brukę suėmė juokas.

– Nieko aš apie tai neišmanau.

– Teisybė. Ką gi, man jau metas į lovą. Liaukis panikavusi ir džiaukis gyvenimu, gerai?

– Ačiū, pasistengsiu. Myliu tave.

– Ir aš tave myliu.

Brukė pasiėmė žurnalą ir dar kartą atidžiai pažiūrėjo į nuotrauką, tik dabar įdėmiau panarstė Džulianą. Teisybė, ir nieko čia nepaneigsi, kad fotografavimo akimirką jo veide tikrai matyti begalinė meilė, atsidavimas, laimė ir švelnumas. Ko dar ji galėtų trokšti? Ir nors Brukė niekam nedrįso balsu prisipažinti, jai buvo nepaprastai malonu regėti žurnale save pačią, žinant, kad dėl jos vyro dūžta merginų širdys. Nola teisi – reikia leisti sau tuo pasidžiaugti. Niekam nepakenks.

Pasiėmusi telefoną skubiai sumaigė Džulianui žinutę:

„Ką tik perverčiau Last Night . Nuostabu! Didžiuojuosi tavimi. Ačiū už pasakišką puokštę. Sužavėta. Myliu ir bučiuoju.“

Štai. Džulianui dabar labiausiai reikia meilės ir palaikymo, o ne kritikos ir nuogąstavimų. Didžiuodamasi savimi, kad pavyko nugalėti bekylančią paniką, Brukė padėjo telefoną ir paėmė į rankas knygą. Kiekvienoje santuokoje būna pakilimų ir nuopuolių, pradėdama skaityti, raminosi ji. Aišku, jų bendrą gyvenimą kaitino neįprastos aplinkybės, bet, įdėjus daugiau pastangų ir atsidavimo vienas kitam, viską galima įveikti.

Devintas skyrius

Bandelė krosnyje, o taurė rankoje

Padėjęs snukutį Brukei ant kulkšnies Volteris Alteris patenkintas atsiduso.

– Jauku, ką? – paklausė ji, ir šuo mirktelėjo. Brukė prikišo jam prie nosies didelį spragėsį, jis apuostė ir atsargiai dantimis paėmė jai iš pirštų.

Kaip gera sėdėti susirangius ant sofos, laukti grįžtančio Džuliano ir džiaugtis, kad juodu vėl bus kartu, tačiau jos mintys vis tiek klydo prie Kailės. Nors visą vasarą jiedvi artimai bendravo elektroniniais laiškais, prasidėjus mokslo metams Brukei teko smarkiai nustebti pamačius savo pacientę. Hetera sakė tiesą. Kailė iš tiesų numetė labai daug svorio. Kai mergina įžengė į kabinetą, Brukei net kvapą užgniaužė. Iš karto buvo griebtasi rimto pokalbio apie sveiką mitybą ir pavojingas alinamas dietas. Šios temos buvo aktualiausios per pastarąsias keletą savaičių ir Brukei jau žiebėsi viltis, kad bus pasiekta pažanga.

Suskambėjęs telefonas grąžino Brukę į realybę. Džulianas rašė, kad namie bus po dvidešimties minučių. Nusimesdama pakeliui drabužius Brukė puolė į vonią, trokšdama kuo greičiau nusiplauti į plaukus ir rankas įsigėrusį Widex kvapą po kruopštaus, gal net mažumėlę persistengto namų valymo. Vos tik spėjusi palįsti po dušu išgirdo nirtulingą Volterio skalijimą, kuris galėjo reikšti tik viena.

– Džulianai, čia tu? Aš tuoj išeinu, – sušuko ji, nors iš patirties gerai žinojo, kad svetainėje jos balso jis tikrai negirdės.

Po kelių sekundžių Brukė pajuto vėsaus oro gūsį ir tik paskui pamatė atsidarant vonios duris. Jis išniro iš garų debesies prieš pat ją ir, nors šimtus ar tūkstančius kartų Džulianas matė Brukę nuogą, jai instinktyviai, tiesiog beviltiškai kilo noras kuo nors pridengti savo nuogumą. Už skaidrios, permatomos dušo užuolaidos ji jautėsi taip, lyg būtų maudžiusis vidury Sąjungos aikštės.

– Labas, Ruke, – sušuko jis per kliokiančio vandens ir Volterio skalijimo triukšmą.

Brukė atsuko jam nugarą, bet tuoj pat pyktelėjo ant savęs, kad taip kvailai elgiasi.

– Labas, – pasisveikino. – Jau baigiu. Palauk manęs… A… Pasiimk kolos, aš tuoj išeisiu.

Po trumpos tylos jis pasakė „gerai“, ir Brukė pagalvojo, kad tikriausiai įsižeidė. Ji dar kartą pasiguodė turinti teisę laisvai reikšti savo jausmus ir neprivalanti nei atsiprašinėti, nei aiškintis.

– Atleisk man, – šūktelėjo ji vis dar atsukusi nugarą į duris, nors buvo beveik tikra, kad jis jau išėjo. Neatsiprašinėk! – vėl subarė save.