Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Greitai nusitrynė ir dar greičiau nusišluostė rankšluosčiu. Laimė, miegamajame Džuliano nebuvo, ir paskubomis – tarsi namie būtų svetimų žmonių, kurie bet kurią akimirką gali įeiti į kambarį, – užsitempė džinsus ir apsivilko marškinėlius ilgomis rankovėmis. Paskubom iššukavusi šlapius plaukus, sukėlė juos į arklio uodegą. Su viltimi žvilgtelėjusi į veidrodį pagalvojo, kad švariame veide be makiažo Džulianas turėtų įžvelgti sveiką ir laimingą spindesį, nors širdyje tuo abejojo. Tik įžengus į svetainę ir pamačius savo vyrą, įsitaisiusį ant sofos su praėjusio sekmadienio Times numeriu rankose ir skaitantį nekilnojamojo turto skiltį, o Volterį gulint šalia, Brukės širdį užliejo džiaugsmas.

– Sveikas sugrįžęs, – tarė ji vildamasi, jog nepersistengė. Atsisėdo šalia jo ant sofos. Džulianas pažiūrėjo į ją, nusišypsojo ir nelabai meiliai apkabino.

– Labas, mažule. Tu nė neįsivaizduoji, kaip gera grįžti namo. Jeigu nereikėtų gyventi tuose viešbučiuose…

Po Brukės tėvo gimtadienio, kai Džulianui teko išlėkti nė neatsisveikinus, jis per visą rugsėjį namo buvo grįžęs vos porą kartų, iš kurių vieną praleido įrašų studijoje. Paskui išvyko reklamuoti savo naujojo albumo, kelionėje išbuvo tris savaites, ir nors juodu susirašinėjo elektroniniais laiškais, kalbėjosi per skaipą ir telefonu, juos skiriantis atstumas jau darėsi nebepakenčiamas.

– Radai ką gero? – paklausė Brukė, susirangiusi greta jo. Norėjo jį pabučiuoti, bet neįstengė nugalėti apėmusio nemalonaus jausmo.

Džulianas parodė jai skelbimą, pavadintą „Prabangus loftas Traibeke“. Čia buvo trys miegamieji, du vonios kambariai ir kabinetas, bendra terasa ant stogo, dujinis židinys, kiaurą parą budintis durininkas – ir visa tai su didžiule nuolaida bei „pačia geriausia miesto centro kaina“ atsieitų tik du milijonus šešis šimtus tūkstančių.

– Pažiūrėk. Kainos krinta kaip lapai rudenį.

Brukė bandė atspėti, ar jis nejuokauja. Kaip ir dauguma Niujorke gyvenančių porų, sekmadienio rytais jie su didžiausiu malonumu mėgo žaisti nekilnojamojo turto žaidimą, kur reikia laikraštyje apibraukti už astronomiškiausią kainą parduodamus būstus, kuriuose norėtų gyventi. Tačiau šįkart tai nebuvo panašu į žaidimą.

– Aha. Visai neblogas pasiūlymas. Galėtume nusipirkti du ar tris tokius butus ir sujungti į vieną, – pajuokavo ji.

– Aš rimtai, Bruke. Du milijonai šeši šimtai tūkstančių – visai normali kaina už trijų miegamųjų būstą Traibeke su visais privalumais.

Brukė žiūrėjo į šalia jos sėdintį žmogų ir galvojo, kur dingo jos vyras. Ar čia tas pats žmogus, kuris prieš dešimt mėnesių nėrėsi iš kailio, kad tik pratęstų nuomos sutartį abiejų taip nemėgstamam butui Taimso aikštėje, ar tas pats, kuris kadaise pagailėjo tūkstančio dolerių perkraustymo kompanijai?

– Žinai, Ruke, – kalbėjo jis, nors ji ir toliau atkakliai tylėjo, – suprantu, kad, gerai pagalvojus, tai atrodo tiesiog nesuvokiama, bet mes iš tiesų galim jį įsigyti. Kai dabar pradėjo plaukti pinigai, laisvai sumokėsime dvidešimties procentų pradinį įnašą. O kai imsiu gauti pinigus už koncertus, kuriuos jau esam numatę, už parduotas kompaktines plokšteles, tai mėnesinės įmokos mūsų biudžete net nepasijaus.

Ji ir vėl nesumojo, ką jam atsakyti.

– Ar norėtum gyventi tokiame bute? – paklausė jis, rodydamas beprotiškai prabangaus lofto su plikais vamzdžiais palubėje ir moderniu pramoniniu dizainu nuotrauką. – Pasakiškai puikus.

Visomis savo kūno ląstelėmis jai norėjosi sušukti „ne“. Ne, ji nieku gyvu nenorėtų gyventi perstatytame sandėlyje. Ne, ji nė už ką nesutiks gyventi tolimam, perdėm moderniam Traibeke su stiklo galerijomis ir prabangiais restoranais, kur nė su žiburiu nerasi nedidelės jaukios kavinukės puodeliui kavos išgerti ar paprasčiausiam mėsainiui nusipirkti. Ne, jeigu ji turėtų du milijonus dolerių būstui įsigyti, tikrai nesirinktų tokio varianto. Jai atrodė, kad kalbasi su svetimu žmogumi, nes tiek kartų drauge svajota apie nuosavą namuką Brukline, o jeigu tai būtų neįkandama – nes iki šiolei taip ir buvo, – tai gal bent jau atskirą butą per visą aukštą paprastame name ramioje, medžiais apsodintoje gatvelėje, su sodeliu vidiniame kieme ir daugybe gražių lipdinių. Gražiame, šiltame ir jaukiame name, pageidautina prieškario statybos, su aukštomis lubomis, savotišku šarmu ir žavesiu. Sukurtų savo šeimai namus malonioje aplinkoje, kur būtų keletas knygynų ir viena kita jauki kavinukė, pora gerų nebrangių restoranų, kur jie galėtų nuolat valgyti. Visiška priešingybė metaliniam Traibeko loftui nuotraukoje. Brukė niekaip negalėjo suprasti, kada taip staiga ir taip smarkiai pasikeitė Džuliano idealai, o juo labiau – kodėl?

– Leo neseniai persikėlė gyventi į naują namą Duano gatvėje su karšto vandens vonia terasoje ant stogo, – kalbėjo jis. – Sako, niekada gyvenime dar nebuvo sutikęs tiek malonių žmonių po vienu stogu kaip ten. Triskart per savaitę vakarieniauja kaimyniniame Nobu restorane, įsivaizduoji?

– Gal nori kavos? – beviltiškai trokšdama pakeisti temą leptelėjo Brukė. Su kiekvienu jo ištartu žodžiu jai vis labiau bjuro nuotaika.

Džulianas pakėlė į ją akis ir įdėmiai pažiūrėjęs paklausė:

– Tau viskas gerai?

Brukė nusisuko ir nuskubėjo į virtuvę. Dėdama į kavos aparato filtrą maltų pupelių, atsakė:

– Taip.

Gretimam kambary cypsėjo Džuliano iPhone telefonas, iš kurio jis vieną po kitos siuntė laiškus ir trumpuosius pranešimus. Nepaaiškinamo liūdesio apimta Brukė atsirėmė į stalviršį ir žiūrėjo, kaip į kavinuką lašas po lašo varva kava. Kaip visada įpylė į įprastus jų puodelius, Džulianas paėmė savąjį, neatplėšdamas akių nuo telefono ekrano.

– Alio, – sušuko ji, nesėkmingai stengdamasi paslėpti savo susierzinimą.

– Atleisk, gavau iš Leo. Prašo tuojau pat jam paskambinti.

– Žinoma… – Suprato balsu išdavusi priešingą mintį nei žodžiu.

Pirmą kartą, kai peržengė namų slenkstį, Džulianas įdėmiai pažiūrėjo į ją ir įsimetė telefoną kišenėn.

– Ne, dabar aš namie. Leo gali palaukti. Reikia pasikalbėti.

Trumpam nutilo, lyg laukdamas, kad ji ką nors pasakytų. Brukei atrodė, kad ji akimirką grįžo į jaunystės metus, kai juodu draugavo, nors tuomet ji nesijautė jam tokia svetima ir drovi, net ir tada, kai juodu buvo tik susipažinę.

– Klausau ištempusi ausis, – pasakė ji trokšdama, kad jis šiltai apkabintų, pasakytų karštai mylįs ir pažadėtų, jog gyvenimas ir vėl bus toks, koks buvo. Nuobodus, varganas ir lengvai nuspėjamas. Laimingas. O kadangi dabar jis negalėjo būti toks kaip anksčiau, – be to, ji ir nenorėjo, nes tai reikštų Džuliano karjeros pabaigą, – ji labiau trokštų, kad jis pradėtų nuoširdų pokalbį apie iškilusius sunkumus ir pasiūlytų išeitį, kaip juos įveikti.

– Eikš, Ruke, – pakvietė jis taip švelniai, kad jai net širdis suvirpėjo.

Ačiū Dievui. Pagaliau suprato. Jis irgi jaučia ilgų išsiskyrimų sukeltą įtampą, todėl dabar nori tą padėtį ištaisyti. Brukė pajuto įsižiebiant vilties kibirkštėlę.

– Sakyk, ką galvoji, – švelniai prabilo ji, vildamasi suteikti pokalbiui atvirą, nuoširdžią nuotaiką. – Pastarosios kelios savaitės buvo neįtikėtinai sunkios, tiesa?

– Tikrai, – pritarė Džulianas. Akys pažįstamai sužibo. – Todėl, manau, mums reikia atostogų.

– Atostogų?

– Lekiam į Italiją. Jau seniai apie tai svajojam, o spalis – pats tinkamiausias mėnuo. Rodos, nuo kito savaitgalio galėčiau sau leisti šešias ar septynias dienas poilsio. Privalau grįžti iki pokalbių laidos „Šiandien“. Aplankytume Romą, Veneciją, Florenciją… Paplaukiotume gondola, pašveistume spagečių, pagertume vyno. Tik mudu abu. Ką pasakysi?