Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Surinko Džuliano numerį ir jau dėliojo galvoje, ką pasakys, bet atsiliepė balso paštas.

– Labas. Čia aš. Ką tik parėjau namo ir radau tavo gėles. Dieve, kokios jos… Neįtikėtinai gražios. Neišmanau, nė ką tau pasakyti. – Gerai, kad išrėžei tiesą , – pamanė sau. Norėjo paprašyti, kad jis vėliau paskambintų ir abu pasikalbėtų, bet staiga pasijuto labai pavargusi. – Ką gi… Gero vakarėlio. Myliu.

Brukė prisileido vonią paties karščiausio, kokį tik gali pakęsti, vandens, čiupo vėliausią, ką tik gautą žurnalo Last Night numerį ir iš lėto įlipo į vandenį, paskui gal kokias penkias minutes pratinosi prie karščio, kol paniro visu kūnu. Vos tik vanduo apsėmė pečius, Brukė giliai ir su palengvėjimu atsiduso. Ačiū Dievui, ši diena pagaliau baigėsi.

Iki „tos nuotraukos“ nieko nebuvo geriau, kaip atsigulti į vonią pasiėmus ką tik iš spaustuvės išėjusį žurnalo Last Night numerį. Dabar Brukė truputį prisibijojo, ką gali aptikti jo puslapiuose, bet senų įpročių sunku nusikratyti. Pervertė keletą pirmųjų lapų, stebėdamasi, kiek daug pastaruoju metu atsiranda garsių porų, norinčių papuošti savo seksualinį gyvenimą tokiais perliukais: „Kokia mūsų seksualinių reikalų paslaptis? Jis man atneša į lovą pusryčius, o tada aš jam karštai padėkoju“ arba „Kaip čia pasakius? Man pasisekė. Mano žmonelė lovoje kaip ugnis.“ Nuotraukos, kuriose vaizduojamos garsios asmenybės, atliekančios kasdienius darbus, gana nuobodžios: Dakota Faning apsipirkinėja prekybos centre Šerman Oukse, Keitė Hadson apsikabinusi savo naują mylimąjį, Kameron Dias renkasi maudymosi kostiumėlį, Viktorija Speling išeina iš grožio salono su baltaplaukiu kūdikiu ant rankų. Per du puslapius buvo gana įdomus reportažas apie tai, kokiais žmonėmis tapo užaugusios devinto dešimtmečio žvaigždutės (juk visi žino, kad Vinė Kuper buvo puiki matematikė!), tačiau atsivertus vadinamąjį apybraižų skyrių Brukei užėmė kvapą. Čia per ištisus kelis puslapius po pavadinimu „Jausmingi dainų atlikėjai, sukrėtę mūsų pasaulį“ puikavosi keli straipsniai su nuotraukomis apie bemaž pustuzinį dainininkų. Brukė paskubomis įdėmiai permetė akimis pavardes. Džonas Majeris, Geivinas Degrou, Kolbė Keilat, Džekas Džonsonas. Nieko. Atvertė kitą lapą. Bonas Aiveris, Benas Harperis, grupė Wilco . Ir vėl nieko. Betgi pala! Jergutėliau! Štai čia, puslapio apačioje geltonoji skiltis. Ryškiomis purpurinėmis raidėmis rėkė antraštė „Kas tas Džulianas Alteris?“ Ta baisioji Džuliano ir Lailos Loson nuotrauka užėmė bene pusę skilties viršuje, o apačioje – tekstas. Dieve mano , – pagalvojo Brukė ir staiga grėsmingai pajuto, kad širdis daužosi krūtinėje, o ji guli sulaikiusi kvapą. Jai norėjosi vienu metu ir kuo greičiau perskaityti straipsnį, ir išgaruoti kaip dūmas, išnykti, visam gyvenimui atsikratyti sąžinės balso. Ar jau kas nors šį straipsnį skaitė? Ar Džulianas jį jau matė? Kaip šio žurnalo prenumeratorė Brukė žinojo, kad leidinį gauna diena anksčiau, nei jis pasirodo spaudos kioskuose, bet negi niekas dar nesuskubo jai apie tai pranešti? Brukė čiupo rankšluostį, nubraukė nuo kaktos prakaitą, tada nusišluostė rankas, giliai atsikvėpė ir pradėjo skaityti.

Vasaros pradžioje Džulianas Alteris ne tik audringai įsiveržė į muzikinį pasaulį su savo stulbinamu pasirodymu Leno laidoje ir itin karšta nuotrauka žurnale, bet dar ir šiaip turi kuo didžiuotis – pirmasis jo debiutinis albumas praėjusią savaitę iš karto atsidūrė ketvirtoje Billboard populiariausių dainų sąrašo vietoje. Dabar visi nustebę klausinėja: kas jis toks?

Brukė pasispyrė kojomis į vonios kraštą ir atsisėdo patogiau. Pajutusi šleikštulį, visą kaltę suvertė padaugintam vynui ir per daug karštam vandeniui. Tu tik pagalvok , – pamanė ji sau. Darkart giliai atsikvėpė. Visai normalu jaustis keistai, kai skaitai apie savo vyrą visoje šalyje populiariame žurnale. Valios pastangomis prisivertė skaityti toliau.

Vaikystė: gimė 1979 metais Manhatane, Aukštutiniame Ist Saide, lankė prestižinę Daltono mokyklą, vasaras leido Prancūzijos pietuose. Mokantis privačioje parengiamojoje mokykloje Alterio domėjimasis muzika smarkiai kirtosi su aukštą socialinę padėtį užimančių tėvų norais.

Karjera: 1999 metais baigęs Amhersto koledžą, Alteris metė tolesnes medicinos studijas ir ėmėsi muzikinės veiklos. 2008-aisiais, išdirbęs dvejus metus A & R talentų paieškos skyriuje praktikantu, pasirašė su Sony muzikos agentūra ilgalaikį kontraktą. Manoma, kad pirmasis Alterio albumas bus pats sėkmingiausias šių metų debiutas.

Pomėgiai: grįžęs iš įrašų studijos Alteris mėgsta smagiai leisti laiką su savo šunimi Volteriu Alteriu ir vakaroti su draugais. Daltono vidurinės mokyklos bendraklasiai tvirtina jį buvus puikų tenisininką, bet pastaruoju metu teniso nebežaidžia, nes jis „netinka jo įvaizdžiui“.

Meilės reikalai: nepuoselėkite per daug didelių vilčių, kad artimiausiu metu vėl pamatysite jį su Laila Loson! Alteris jau penkeri metai vedęs savo ilgametę mylimąją, nors viešai jau sklando gandai, kad dėl naujos reiklios Džuliano dienotvarkės rojuje ima tvenktis debesys. „Kol jis dar nebuvo išpopuliarėjęs, Brukė jį visapusiškai palaikė, bet pastaruoju metu jai vis mažiau skiriama dėmesio“, prasitarė ir Brukę, ir Džulianą gerai pažįstantis šaltinis. Pora gyvena dviejų kambarių bute netoli Taimso aikštės, nors draugai kalba, kad jie rengiasi keltis į didesnį būstą.

Pačioj skilties apačioj buvo įdėta jos ir Džuliano nuotrauka, daryta profesionalaus fotografo „Penktadienio vakaro žiburių“ vakarėlyje. Šitos ji dar nebuvo mačiusi. Akimis godžiai rijo tą nuotrauką, bet netrukus su palengvėjimu giliai iškvėpė orą: stebuklas – jie abu atrodo puikiai. Džulianas pasilenkęs bučiuoja jai petį, jo veide žaidžia smagi šypsena. Viena Brukės ranka apkabinusi jam kaklą, o kitoj – taurė su ryškiaspalve „Margarita“, galva truputį atlošta. Ji pati juokiasi. Jei nekreipsi dėmesio į kokteilį, kaubojiškas skrybėles ir į Džuliano kostiumo atributą – į marškinių rankovę įsuktą pakelį cigarečių, – Brukės džiaugsmui, jie abu neatrodė nei įsitempę, nei įkaušę ar išsitaršę. Jeigu reikėtų nuotraukoje surasti bent vieną trūkumą, tai ji veikiausiai parodytų savo liemenį, kur pakankamai stangrų jos kūną fotoaparatas užfiksavo netinkamu kampu, o dėl nevykusiai krintančių šviesos šešėlių tamsioje patalpoje ir į nugarą nuo terasos pučiančio vėjelio jos languoti marškiniai pūpso atsikišę lyg ant didelio pilvo. Nieko baisaus, tik kai kas gali pamanyti ją turint ant juosmens „gelbėjimosi ratą“, nors jo iš tiesų ten nėra. Tiesą pasakius, tai dar ne blogiausia. Taigi sumetus viską krūvon, – o iš tiesų tie dalykai galėjo atrodyti ir gerokai siaubingiau, – Brukė liko patenkinta.

Tačiau straipsnis nepatiko. Nuo ko čia pradėjus? Džulianui tikrai nepatiks rašliava apie jo parengiamąją mokyklą. Kad ir kiek kartų Brukė bandė jį įtikinti, jog niekam nerūpi, kur ir kokią mokyklą jis lankė, Džulianas vis tiek negalėjo pakęsti net nekalčiausios minties, kad jo laimėjimai gyvenime iš dalies priklauso nuo ypač privilegijuoto auklėjimo vaikystėje. Dar ta užuomina apie pomėgius, kad Džulianui patinka smagiai leisti laiką su šunimi – pernelyg skausminga kitų artimųjų atžvilgiu, turint omeny tai, kad nė žodeliu neužsiminta apie buvimą su ja ar jo tėvais, nepaminėtas nė vienas konkretus jo pomėgis. O užuomina, esą merginos visoj Amerikoj gali smarkiai nusivilti, kad artimiausiu metu Džulianas tikrai nebesirodys su Laila, drauge Brukę ir džiugino, ir kėlė nerimą. Kam ta citata dėl visapusio palaikymo ir dėmesio stokos? Iš esmės tai tiesa, bet kodėl pateikta kaip bjaurus kaltinimas? Ar tikrai kas nors iš jų draugų taip komentavo? O gal žurnalai tiesiog patys prikuria, prisidengdami, kai reikia, anoniminiais šaltiniais? Iš viso straipsnio tik viena mintis suvirpino jai širdį – kad juodu su Džulianu neva nori persikelti į naują būstą. Ką? Džulianas juk puikiausiai žino, kad Brukė beviltiškai trokšta sugrįžti į Brukliną, bet jie dar nė nepradėjo dairytis.