Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Pasiūlymas nuostabus, – tarė ji, bet staiga prisiminė, kad kitą mėnesį jau turi gimti Rendžio ir Mišelės kūdikis.

– Aš gi žinau, kaip tu mėgsti mėsos patiekalus su kariu ir sūrius, – paerzino jis ir niuktelėjo į šoną. – Šveistum iki soties sūdytą mėsą ir gabalais rytum parmezaną.

– Džulianai…

– Jeigu jau nusprendėm keliauti, tai savęs nevaržykim. Manau, galim skristi pirmąja klase. Baltos staltiesės, upės šampano, atlenkiami krėslai. Deramai pasilepintume.

– Neįtikėtina.

– Ko tada taip į mane žiūri?

Džulianas nusitraukė nuo galvos megztą kepurę ir perbraukė pirštais sau per plaukus.

– Ogi to, kad aš jau nebeturiu atostogų dienų. Be to, Hantlio mokykloj mokslo semestras tik įpusėjo. Ar nemanai, kad geriau būtų keliauti per Kalėdas? Jeigu išskristume gruodžio dvidešimt trečią, galėtume beveik…

Džulianas paleido jos ranką ir su giliu, apmaudžiu atsidūsėjimu atsilošė į sofos atkaltę.

– Bruke, aš tikrai nežinau, kokie darbai manęs laukia gruodį, užtat gerai žinau, kad dabar aš galiu keliauti. Neįsivaizduoju, kaip tokia priežastis gali sukliudyti šitokiai progai.

Dabar jinai įbedė akis į vyrą.

– Ta priežastis, deja, yra mano darbas. Džulianai, šiemet aš pasiprašiau išleidžiama iš darbo daugiau dienų nei bet kuris mano kolega. Aš nebegaliu daugiau prašyti laisvadienių. Mane tuoj pat atleistų iš darbo.

Brukė sutiko plieninį jo akių žvilgsnį.

– Ar čia labai blogai? – paklausė jis.

– Apsimesiu, kad to nesakei.

– Ne, Bruke, aš rimtai. Argi tai būtų blogiausia, kas gali nutikti? Nuvarysi save į kapus, šitaip lakstydama į Hantlį ir ligoninę. Argi blogai, kad siūlau tau šiek tiek pailsėti nuo darbų?

Situacija darėsi nebevaldoma. Niekas geriau už Džulianą nežino, kad Brukė dar vienus metus trūks plyš turi atidirbti ligoninėje, kad paskui galėtų imtis privačios praktikos. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji nepaprastai susidraugavo su kai kuriomis mergaitėmis, o ypač su Kaile.

Giliai atsikvėpusi Brukė tarė:

– Neblogai, Džulianai, tik šito niekada nebus. Puikiai žinai, kad po metų aš galėsiu…

– O jeigu tu padarytum tarp darbų trumpą pertrauką? – sumosavęs rankomis nutraukė ją Džulianas. – Mama sakė, kad galėtų palaikyti tavo vietą, jeigu nuspręstum išeiti. Tik aš nemanau, kad tai būtina. Juk bet kada gali susirasti kitą…

– Tavo mama? Nuo kada pradėjai visais klausimais tartis su savo mama?

Džulianas pažiūrėjo į ją ir atsakė:

– Nežinau. Pasiskundžiau, kad labai sunku visą laiką gyventi atskirai. Mano galva, ji davė keletą puikių patarimų.

– Kad man reikia mesti darbą?

– Na, nebūtinai mesti, Bruke, nors jeigu sumanytum tą padaryti, aš mielai pritarčiau. Tad gal laikinai nutraukti būtų tinkamiausias atsakymas.

Jai netilpo galvoje. Žinoma, nors trumpam išsivaduoti nuo grafikų ir tvarkaraščių, atsisakyti nesuskaičiuojamų valandų papildomo darbo būtų dieviška palaima – kas to nenorėtų? Tačiau ji nuoširdžiai myli savo darbą ir labai trokšta kada nors tapti pati sau viršininke, net jau turi savo įstaigėlei sugalvojusi pavadinimą: Motinos ir kūdikio sveikatos centras, – ir jau mintyse įsivaizduoja, kaip turi atrodyti interneto puslapis. Sugalvotas ir logotipas. Tai bus dvi poros kojų: viena vaiko, o kita – motinos, ir mamos ranka, siekianti paimti už rankos mažylį.

– Negaliu, Džulianai, – tarė siekdama jo rankos, nors ir širdyje jautė pyktį, kad jisai jos nesupranta. – Aš labai stengiuosi dalyvauti visur, kur tik reikia dėl tavo karjeros, dalytis ir džiaugsmu, ir nusivylimu, bet aš taip pat turiu siekti karjeros.

Iš pradžių atrodė, kad jis mąsto, paskui pasilenkė ir pabučiavęs tarė:

– Atsisėsk ir gerai pagalvok, Ruke. Į Italiją! Visą savaitę.

– Džulianai, aš tikrai…

– Nekalbėk, – pirštais užčiaupė jai burną. – Jeigu nenori, tai ir nevažiuosim, – pasitaisė, pamatęs Brukės nusivylimą. – Jeigu negali, tai ir nereikia. Palauksiu, kol abu galėsim ten nuskristi. Prižadu. Bet ir tu pažadėk, kad dar pagalvosi.

Nepasikliaudama savo balsu, Brukė tik linktelėjo galvą.

– Puiku. Gal šįvakar kur nors nueinam? Kur mažai žmonių ir gardu? Be fotografų ir draugų? Tik mudu abu? Ką manai?

Brukė tikėjosi pirmą vakarą praleisti namie, bet gerai pagalvojusi negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą abu buvo kur nors išėję. Reikia apie daug ką pasikalbėti, betgi tą galima padaryti prie butelio gardaus vyno. Gal ji pernelyg daug iš jo reikalauja, todėl abiem būtų tik į naudą truputėlį prasiblaškyti.

– Gerai, einam. Aš tik išsidžiovinsiu plaukus, kad nesusigarbanotų.

Džulianas nušvito iš laimės ir pabučiavo ją.

– Nuostabu. Mudu su Volteriu paieškosim padoraus restorano. – Atsisukęs į Volterį, pabučiavo ir jį, tada paklausė: – Na, Volti, sakyk, kur man nusivesti žmonelę?

Brukė greitai išsidžiovino plaukus ir išsirinko gražiausius batelius ant žemos pakulnės. Pasidažė lūpas blizgiu, užsisegė dvigubą auksinę grandinėlę ir kiek padvejojusi nusprendė užsivilkti ilgą minkštą megztuką, o ne sportinį švarkelį. Savo išvaizda nieko smarkiai nenustebins, bet tai buvo geriausias variantas, nereikalaująs visko pradėti nuo nulio.

Kai ji sugrįžo į kambarį, Džulianas kalbėjosi telefonu, bet greitai išjungė ir priėjo prie žmonos.

– Nagi, pasirodyk, gražuolėle, – tyliai ištarė ir pabučiavo.

– Mmm, koks tu gardus.

– Atrodai daug geriau. Pavakarieniausim, išgersim vyno, o tada, jei tu nieko prieš, grįšim čia ir atnaujinsim pažintį, gerai?

– Sutinku, – atsakė Brukė ir užtvirtino žodžius bučiniu. Tas negeras jausmas, apėmęs vos Džulianui įžengus pro duris, – tas pojūtis, kad visko vyksta tiek daug ir taip greitai, o jie nedaro jokių išvadų, – jos vis dar nepaliko, bet ji labai stengėsi to jausmo nepaisyti.

Džulianas išrinko šaunų ispanišką restoranėlį Devintajame aveniu. Pakankamai šiltas oras leido atsisėsti lauke. Įpusėję pusę pirmo butelio vyno, užsisakė valgyti, o tada ramūs ir atsipalaidavę pradėjo kalbėtis. Kitą savaitę pasaulį turi išvysti Rendžio ir Mišelės kūdikis, Džuliano tėvai išvažiuoja sutikti Naujųjų, jiems palieka savo namus Hamptone, o Brukės mama neseniai Brodvėjaus teatre matė nuostabų spektaklį, todėl dabar siūlo nueiti visiems drauge ir dar kartą pažiūrėti.

Bet parėjus namo ir ėmus nusirenginėti, Brukę vėl apėmė tas neramus jausmas. Ji tikėjosi, kad sugrįžus namo iš restorano Džulianas tesės susitaikymo sekso pažadą, – juk, šiaip ar taip, jau prabėgo ištisos trys savaitės, – bet jis pirmiausia puolė prie telefono, o paskui prie savo kompiuterio. Kai pagaliau atėjo į vonią kartu su ja išsivalyti dantų, jau buvo po vidurnakčio.

– Kada rytoj kelsiesi? – paklausė Džulianas, išsiimdamas iš akių glaustinius lęšius ir panardindamas juos į valomąjį tirpalą.

– Pusę aštuonių turiu būti ligoninėj. Personalo susirinkimas. O tu?

– Susitiksiu su Samara kažkokiam SoHo viešbutyje pasitarti dėl fotosesijos.

– Aišku. Kada teptis kremu – dabar ar vėliau? – paklausė ji Džuliano, kuris tuo metu siūlu valėsi tarpdančius. Kadangi jam labai nepatiko drėkinamojo naktinio kremo kvapas ir kai ji juo pasitepdavo, nesiartindavo prie jos net iš tolo, veikiai tai tapo jų slaptu kodiniu klausimu: „Ar šiąnakt mylėsimės?“

– Nusiplūkiau, mažule. Pastaruoju metu mano dienotvarkė tokia intensyvi. O ir singlas jau turi pasirodyti.

Padėjęs mažą plastikinę dantų siūlo dėžutę ant kriauklės, pabučiavo jai į skruostą.