Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Nenoromis Brukė įsižeidė. Taip, ji puikiai suvokia, kad po ilgų kelionių jis jaučiasi išsekęs, betgi ir ji pavargsta: kasdien keliasi šeštą, vedžioja Volterį; o jis juk vyras, be to, jau trys savaitės.

– Supratau, – atsakė ji ir tuoj pat ėmė tepti ant veido riebų geltoną kremą. Visi svetainės Beauty.com lankytojai vienu balsu tvirtina šį kremą esant šimtu procentų bekvapį, tačiau jos vyras įtikinėjo užuodžiąs jį per visą kambarį.

Ką gi, tebūnie kaip jis nori, prisipažino ji. Dar geriau. Nors negali sakyti, kad jai nepatinka mylėtis su savo vyru – dar ir kaip patinka. Patiko iš pat pradžių ir tai tapo geriausiu ir, aišku, pastoviausiu jų draugystės bruožu. Suprantama, mylėtis kasdien (kartais net po du kartus per dieną), kai tau dvidešimt ketveri ir gan dažnai esi verčiamas nakvoti po svetimu stogu, gal kiek ir skandalinga, bet jų aistros nė kiek neišblėso nei draugaujant, nei jau susituokus. Kelerius metus Brukė niekaip negalėjo suprasti, kodėl jos draugės stengiasi prisigalvoti įvairiausių dingsčių kasvakar atsikratyti savo vyrų ar vaikinų. Kam joms to reikia? Lipti į lovą pas savo vyrą ir prieš užmiegant pasimylėti buvo jos įdomiausia dienos dalis. Dieve, kaip gera būti suaugusiai ir džiaugtis teisėtais santykiais.

Na, dabar jau kitaip. Niekas jų santykiuose nepasikeitė – intymus gyvenimas toks pat mielas, kaip ir anksčiau, – tik dabar jie velniškai išvargę. (Prieš išvykdamas į gastroles, jis ant jos užmigo neužbaigęs reikalo, o ir Brukė sugebėjo pykti vos porą minučių, nes ir pati čia pat nusmigo.) Jie abu sukosi darbų verpete, dažniausiai gyveno atskirai, kupini įtampos. Brukė vylėsi, kad tai laikina, o kai Džulianas namie galės būti daugiau, kai ji apkarpys savo darbo valandas, jie vėl ims džiaugtis vienas kitu.

Išjungusi vonioj šviesą, Brukė nusekė paskui jį į lovą. Džulianas įsitaisė su žurnalu „Mokausi skambinti gitara“ rankose, o Volteris padėjo galvą jam ant sulenktos alkūnės.

– Žiūrėk, čia rašoma apie mano naują dainą, – parodė jai straipsnį.

Galvodama apie miegą Brukė jam linktelėjo. Kasdienė jos rutina buvo kaip kareivio, buvo išmuštruota taip, jog vakare galėtų kuo greičiau smigti į užmarštį. Oro kondicionierių nustatė gan vėsiai, nors lauke jau ir taip buvo tik šešiolika laipsnių šilumos, nusirengė nuogai ir palindo po stora pūkine antklode. Užgėrusi kontraceptinę piliulę dideliu gurkšniu vandens, ant spintelės šalia žadintuvo pasidėjo mėlynus minkštus ausų kaištukus, savo mėgstamus atlasinius miego akinius ir patenkinta paėmė į rankas knygą.

Kai ją ėmė krėsti drebulys, Džulianas pasilenkė prie jos ir padėjo ant peties galvą.

– Kvailutė, – tyliai sumurmėjo jis neva susierzinęs. – Nežino, kad bet kada galima sušilti, tik reikia pasukti kondicionieriaus rodyklę arba – neduokdie – visai jį išjungti. O gal net užsivilkti naktinius marškinius.

– Niekada.

Visi žino, kad sveikai pailsima tik vėsioje, tamsioje ir tylioje patalpoje, todėl neginčijamai aišku, kad pačios geriausios sąlygos miegui yra tada, kai pakankamai vėsu, tamsu nors į akį durk ir tylu kaip kapuose. Brukė pradėjo miegoti nuoga nuo tada, kai išmoko per miegus nusivilkti pižamą, todėl niekada gerai nepailsėdavo, jei dėl įvairių aplinkybių (vasaros stovyklos, pirmakursių bendrabutis ar pasismaginimai jaunystėje, kai tekdavo miegoti su vaikinais, su kuriais dar nesimylėjo) reikėdavo vilkėti naktinius marškinėlius.

Brukė stengėsi susikaupusi skaityti, bet galvoje vis tiek sukosi neramios mintys. Galėtų susirangyti Džulianui prie šono ir paprašyti pakasyti nugarą ar paglostyti galvą, bet nė nepajuto, kaip ėmė ir leptelėjo visai priešingą dalyką.

– Ar tu manai, kad mes mylimės pakankamai dažnai? – paklausė knebinėdama atlasinių akinių raištelį.

– Pakankamai dažnai? – nustebo jis. – Pagal kokius standartus?

– Džulianai, aš visai rimtai.

– Aš irgi. Pagal ką mes turime vertinti savo intymius santykius?

– Pagal nieką, – atsakė ji, pamažu pradėdama pykti. – Tiesiog pagal normą.

– Normą? Nežinau, Bruke. Man atrodo, mes mylimės normaliai. O kaip tau?

– Mmm.

– Ar supykai dėl šio vakaro? Kad abu esame labai pavargę? Aš rimtai: nereikia taip savęs spausti.

– Jau trys savaitės, Džulianai. Anksčiau nesimylėję ilgiausiai ištvėrėm penkias dienas, ir tai tada, kai aš sirgau plaučių uždegimu.

Džulianas atsiduso ir toliau skaitė žurnalą.

– Ruke, liaukis dėl mudviejų nerimavus, gerai? Man užtenka. Prisiekiu.

Svarstydama jo žodžius, Brukė kurį laiką tylėjo, nes gerai žinojo, jog ir pačiai sekso užtenka, juolab kai pastaruoju metu jaučiasi tokia pavargusi, bet ji norėtų, kad jis geistų jos dažniau.

– Ar užrakinai duris, kai grįžom iš restorano? – paklausė ji.

– Atrodo, taip, – nepakeldamas galvos sumurmėjo jis ir toliau sau skaitė žurnalą apie naujausius skambinimo gitara būdus Amerikoje. Brukė puikiausiai numanė, kad jis tikrai nepamena, užrakinęs ar ne.

– Tai užrakinai ar ne?

– Taip, užrakinau.

– Nes jeigu neužrakinai, tai aš atsikelsiu, nueisiu ir patikrinsiu. Verčiau pusę minutės pašalti nei vėliau būti nudobtai, – išraiškingai atsidususi pasakė ji.

– Šit kaip? – Džulianas palindo giliau po antklode. – Sutinku su tavimi.

– Džulianai, aš rimtai. Praeitą savaitę mūsų aukšte mirė vaikinas. Ar nemanai, kad turėtume būti budresni?

– Bruke, mieloji, jis prasigėrė ir užvertė kojas. Vargu ar to nebūtų įvykę, jeigu jis būtų užrakinęs duris.

Aišku, ji tą žino. Brukė žinojo viską, kas dedasi jų name, kuo smulkiausiai, nes jų durininkas – nenumaldomas plepys, bet negi Džulianui sunku skirti jai bent kiek daugiau dėmesio?

– Aš turbūt pastojau, – pareiškė ji.

– Negali būti, – suskubo paneigti jis ir toliau skaitė žurnalą.

– O jeigu pastočiau?

– Bet tu nepastoji.

– Iš kur žinai? Klaidų juk niekas neišvengia. Man irgi taip gali nutikti. Ką tada darytume? – apsimestinai šniurkštelėjo ji.

Džulianas nusišypsojo ir pagaliau – pagaliau! – padėjo į šalį žurnalą.

– Ak, mažule, eikš pas mane. Galėjau juk anksčiau susiprasti. Nori, kad apkabinčiau?

Brukė linktelėjo. Elgiasi kaip vaikas, betgi jos padėtis beviltiška.

Džulianas pasislinko arčiau prie jos ir apkabino.

– Ar tau niekada nešovė galvon imti ir paprašyti: „Džulianai, mielas mano vyre, būk geras, apkabink. Skirk man šiek tiek dėmesio“, užuot ieškojusi priekabių?

Brukė papurtė galvą.

– Aišku. Kur čia tau šaus, – atsiduso jis. – Ar tu iš tiesų sunerimusi dėl mūsų intymaus gyvenimo, ar čia tik toks sumanymas patraukti mano dėmesį?

– Taip, tik sumanymas patraukti tavo dėmesį, – pamelavo.

– Tu tikrai nesi nėščia?

– Ne! – kiek per garsiai suriko ji. – Ne nėščia ir nesirengiu pastoti. – Vis dėlto susilaikė nepaklaususi, ar labai blogai būtų, jeigu ji vis dėlto pastotų. Šiaip ar taip, vedę jau penkeri metai…

Pasibučiavus labanakčio (jis vis dėlto ištvėrė drėkinamojo kremo smarvę, deja, suraukęs nosį ir perdėm garsiai žiauktelėjęs), Brukė palaukė dešimt minučių, kol jo kvėpavimas pasidarė tolygus, tada užsimetė chalatą ir nušlepseno į virtuvę. Patikrinusi, ar užrakintos buto durys (užrakintos), nuėjo prie kompiuterio panaršyti internete.

Facebook atsiradimo pradžioje Brukė tenkinosi tik internetiniu savo buvusių vaikinų gyvenimo žingsnių sekimu. Iš pradžių ji greitai susirado mokyklos ir koledžo laikų vaikinus, su kuriais susitikinėjo ilgėliau, ir tą vaikiną iš Venesuelos, su kuriuo porą mėnesių draugavo po mokyklos, o jų pažintis svyravo tarp susižavėjimo ir rimtos draugystės (jeigu jis būtų bent kiek geriau kalbėjęs angliškai…), ir domėjosi jų gyvenimu. Brukė maloniai nudžiugdavo pamačiusi, kad pastaruoju metu jie atrodo gerokai prasčiau nei anuomet, o jos galvoje dar kartą iškildavo nuolat atsikartojantis dvidešimtmetėms būdingas klausimas: kodėl visos anksčiau pažinotos merginos atrodo gerokai gražesnės, o vaikinai kur kas riebesni, plikesni ir daug daug vyresni?