Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Kelionė iš namų į Rokfelerio centrą pralėkė akimirksniu. Tokį ankstyvą metą gatvės buvo tuščios ir mašinoje girdėjosi tik nekantrus Džuliano pirštų barbenimas į medinį porankio kraštą. Paskambino Leo ir pasakė jau laukiąs jų studijoje, bet nė vienas iš jų daugiau nepratarė nė žodžio. Vos tik automobilis privažiavo ir sustojo prie artistams skirtų studijos durų, Džulianas taip tvirtai sugriebė Brukei už rankos, jog ji iš skausmo net sukando dantis, kad nesuriktų.

– Viskas bus gerai, – sušnibždėjo ji, kai jaunas asistentas su pažo uniforma ir mikrofonu prie ausies atidarė jiems duris ir nuvedė į artistų poilsio kambarį.

– Laida tiesioginė ir rodoma visai šaliai, – atsakė jai Džulianas, žvelgdamas tiesiai priešais save. Dabar buvo labiau išbalęs nei iš ryto, ir Brukė meldė Dievą, kad tik jis nepradėtų vemti.

Išėmusi iš rankinuko pakelį kramtomųjų Pepto tablečių, nepastebimai išlupo dvi iš popieriuko ir įbruko Džulianui į saują.

– Sukramtyk, – tyliai paliepė.

Jie praėjo keletą studijų, iš kurių dvelkė šalčiu, nes diktoriams buvo pučiamas šaltas oras, kad jiems būtų vėsiau po plieskiančiais kaitriais scenos prožektoriais, ir Džulianas dar tvirčiau įsikirto jai į ranką. Pasukę už kampo praėjo pro laikinai įrengtą grožio saloną, kur trys moterys dėliojo ant stalų kirpėjų ir vizažistų reikmenis, ir netrukus buvo įleisti į kambarį su keliais minkštasuoliais, dviem sofutėmis ir nedideliu pusryčių baru. Brukei dar niekada nebuvo tekę lankytis artistų poilsio kambaryje, ir nors taip buvo užrašyta ant durų, patalpa slėgė gelsvai ruda ir rausvai violetinė spalva. O Džulianas atrodė lyg nuspalvintas žalsvai.

– Štai ir jis! – sugriaudėjo Leo, o jo balsas nuskambėjo net trimis dešimtimis decibelų garsiau nei derėtų.

– Aš dar sugrįšiu ir nuvesiu jus pas kirpėją ir vizažistą, kai susirinks visa grupė, – mažumėlę sutrikęs pasakė asistentas. – Pasivaišinkite kava ar dar kuo. – Ir mikliai išsmuko pro duris.

– Džulianai! Kaip šįryt jautiesi? Ar pasirengęs? Kažko neatrodai pasiruošęs, vyruti. Ar viskas gerai?

Džulianas linktelėjo, kaip Brukė ir nujautė, nė kiek nesidžiaugdamas Leo pasirodymu.

– Normaliai, – sumurmėjo.

Leo patapšnojo jam per nugarą ir nusivedė į koridorių pasikalbėti apie reikalus. Brukė pasiėmė puodelį kavos ir atsisėdo kamputyje, atokiausiai nuo visų. Įdėmiai apžvelgė kambarį ir mintyse pabandė įvertinti kitus šios dienos laidos svečius: mažą mergaitę, kuri, sprendžiant iš rankoje gniaužiamo smuiko ir pasipūtėliškos laikysenos, turėtų būti muzikos vunderkindė; vyriško žurnalo redaktorių, kuris, padedamas savo ryšių su visuomene atstovo, kartojo dešimt svarbiausių svorio metimo patarimų, – jais ketino pasidalyti laidoje; garsią populiariosios literatūros rašytoją, vienoj rankoj laikančią savo naujausią knygą, o kitoj – mobilųjį telefoną, ir akivaizdžiai nuobodžiaujančią, vienu pirštu maigančią adresų knygos sąrašą.

Per kitas penkiolika minučių į kambarį sugužėjo ir visa pritariančių muzikantų grupė. Visi atrodė ir pavargę, ir susijaudinę. Vyrai sriaubė kavą ir iš eilės vienas paskui kitą ėjo pas kirpėją ir vizažistą, ir Brukei net nespėjus paklausti Džuliano apie jo savijautą, visi netrukus buvo pakviesti pasilabinti su savo gerbėjais ir patikrinti mikrofonų. Žvarbų rudens rytą žiūrovų buvo susirinkę tikrai nemažai. O prieš pat aštuonias, kai atėjo laikas jiems lipti į sceną, minia išaugo iki viso tūkstančio smalsuolių, tarp jų daugiausia buvo merginos nuo dvylikos ir moterys iki penkiasdešimties metų, ir beveik visos garsiai skandavo Džuliano vardą. Brukė visa tai stebėjo monitoriuje artistų poilsio kambaryje, manydama, kad šiuo metu Džulianą rodo per televiziją visoje Amerikoje. Netrukus į kambarį atėjo asistentas ir paklausė, ar ji nenorėtų stebėti interviu tiesiai iš studijos.

Brukė pašoko nuo kėdės ir nubėgo paskui vaikinuką per kelis aukštus žemyn į gerai pažįstamą studiją, kurią nuolat matydavo per rytmetines laidas. Įžengus ją iš karto pasitiko žvarbus oro gūsis.

– Oi, kaip čia gražu. O aš maniau, kad jis duos interviu lauke prie žiūrovų.

Asistentas dviem pirštais prispaudė prie ausies mikrofoną, pasiklausė ir linktelėjo galvą. Atsisuko į Brukę ir nežiūrėdamas į ją tarė:

– Paprastai taip ir daroma, bet šiandien vėjas tiesiog lupa iš rankų mikrofonus.

– Aišku, – atsakė jam Brukė.

– Prisėskite štai čia, – pasakė rodydamas į sulenkiamą kėdę tarp dviejų didžiulių filmavimo kamerų. – Netrukus jie ateis čionai ir įjungs tiesioginį eterį. – Žvilgtelėjo į chronometrą, kabantį ant virvelės po kaklu. – Liko dvi minutės. Jūsų telefonas išjungtas, tiesa?

– Taip. Palikau viršuje. Oi, kaip čia gera! – džiaugėsi Brukė. Jai dar niekada neteko sėdėti filmavimo studijoje, juolab tokioje garsioje. Jai buvo nepaprastai malonu sėdėti ir žiūrėti, kaip zuja vaizdo ir garso operatoriai, kaip ruošdamiesi laidai bėgioja prodiuseriai su ausinėmis ant galvos ir mikrofonais. Brukė matė, kaip vienas vyras dideles, išsipūtusias pagalvėles ant sofos filmavimo aikštelėje pakeitė mažesnėmis ir kietesnėmis, o kitą akimirką ji pajuto plūstelint į vidų šalto oro gūsį ir išgirdo garsų sujudimą. Pro studijos duris suvirto bene tuzinas žmonių ir Brukė pamatė Džulianą, iš abiejų šonų lydimą Meto Lauerio ir Mereditos Vieiros. Jis atrodė truputį apstulbęs, ant viršutinės lūpos žvilgėjo keli prakaito lašeliai, bet jis iš kažko juokėsi ir kraipė galvą.

– Minutė ir trisdešimt sekundžių! – per garsiakalbį nuaidėjo moteriškas balsas.

Visa grupė praėjo pro pat Brukę ir ji iš arti galėjo pamatyti pažįstamų diktorių veidus. Džulianas sugavo jos žvilgsnį ir nervingai šyptelėjo. Jis kažką jai pasakė, bet Brukė nesuprato. Toliau sėdėjo it prikalta asistento parodytoje kėdėje. Netrukus prie Džuliano prisistatė dar du vyrai, vienas ėmė rodyti, kaip po marškinėliais pasikišti mikrofoną ir prisitvirtinti jį prie apykaklės, o kitas bandė užpudruoti nuo prakaito blizgančias vietas. Metas Laueris pasilenkęs jam kažką pašnibždėjo, šis nusijuokė ir anas nulipo nuo scenos. Meredita įsitaisė priešais jos vyrą, ir nors Brukė negirdėjo, apie ką juodu kalbasi, atrodė, kad Džulianas jos nė trupučio nesivaržo. Brukė bandė įsivaizduoti, kaip jis dabar jaudinasi, kaip jam dabar viskas atrodo neįtikėtinai baisu ir nerealu, ir vien nuo tos minties jai ėmė svaigti galva. Sugniaužusi kumščius ir suleidusi į delnus nagus, ėmė melstis, kad viskas baigtųsi laimingai.

– Iki eterio liko keturiasdešimt penkios sekundės!

Regis, prabėgo tik dešimt sekundžių, bet aikštelėje tapo visiškai tylu ir priešais save monitoriuje Brukė pamatė tailenolio reklamą. Maždaug po pusės minutės pasigirdo pirmieji laidos „Šiandien“ muzikiniai garsai ir pro mikrofoną moteriškas balsas ėmė skaičiuoti paskutines sekundes. Akimirksniu aikštelėje visi nuščiuvo, išskyrus Mereditą, kuri darsyk perbėgo akimis užrašus ir liežuviu perbraukė per viršutinius dantis, kad nebūtų likę ant jų lūpdažio.

– Penkios, keturios, trys, dvi. Eteris!

Reikiamu metu balsui sušukus „eteris“, palubėje kažkas įjungė didžiulius prožektorius ir studiją akimoju užliejo ryški šilta šviesa. Tą pačią akimirką Mereditos veidą papuošė plati šypsena, ji pasisuko į kamerą su mirksinčia žalia lempute ir pradėjo skaityti teletekstą.

– Sveiki, mielieji! Tiems, kurie ką tik įsijungė mūsų laidą, primenu, kad šįryt pas mus svečiuojasi nauja muzikinio pasaulio žvaigždė. Tai dainų autorius ir atlikėjas Džulianas Alteris. Visai neseniai jis gastroliavo su grupe Maroon 5 , o dabar jau koncertuoja savarankiškai. Ką tik pasirodė jo pirmasis albumas ir šiuo metu yra ketvirtas populiariausiųjų sąraše. – Pasisukusi į Džulianą dar plačiau nusišypsojo. – Jis ką tik mums sudainavo savo įspūdingą dainą „Prarastieji“. Nuostabu, Džulianai! Ačiū, kad atvykote į mūsų studiją.