Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Norėsite eiti į lauką ar toliau žiūrėsite poilsio kambaryje? Gal ten jums būtų patogiau? Ištiestumėte kojas ir pailsėtumėte? – Leo glostė ją geidulingu žvilgsniu, ir jai tai atrodė gerokai gašliau nei įprastai.

– Jūs irgi manote, kad aš nėščia? – negalėdama patikėti savo akimis, paklausė Brukė.

Leo skėstelėjo rankomis.

– Aš nieko neklausiu. Čia jūsų reikalas, suprantate? Jeigu atvirai, tam gal ir ne pats geriausias laikas, turint omeny Džuliano karjerą, betgi tiek to. Vaikai juk ateina į pasaulį tada, kada jiems reikia…

– Leo, labai norėčiau, kad…

Suskambo Leo mobilusis telefonas, jis išsitraukė jį iš kišenės, pažiūrėjo į ekranėlį lyg į atverstą Bibliją ir, nusisukdamas eiti į lauką, tarė:

– Turiu atsiliepti.

Brukė stovėjo tarsi įaugusi į grindis. Ji neįstengė suvokti, kas įvyko. Per nacionalinę televiziją tiesioginiame eteryje Džulianas patvirtino tariamą jos nėštumą. Šalia Brukės išdygo šįryt juos pasitikęs asistentas.

– Sveiki! Gal palydėti į artistų poilsio kambarį? Dabar jie ruošis kitam reportažui, tad čia bus daug šurmulio, – pasakė jis, žvelgdamas į savo lentelę su segtuku.

– Gerai, būtų malonu. Ačiū, – padėkojo jam Brukė.

Ji tylėdama nusekė jam iš paskos per kelis aukštus žemyn ir patraukė ilgu koridoriumi. Asistentas atidarė jai duris ir Brukei pasirodė, kad prieš nueidamas jis ištarė jai „sveikinu“, bet ji nebuvo tuo tikra. Ankstesnę jos vietą buvo užėmęs vyras su balta virėjo uniforma, tad ji pasirinko kitą laisvą kėdę.

Mergaitė vunderkindė su smuiku pažvelgė į ją.

– Ar žinote, kas bus? – paklausė ji tokiu laibu balseliu, tarsi ką tik būtų prarijusi helio pripūstą balioną.

– Atsiprašau? – Brukė pažvelgė į mergaitę, nes nesuprato, ko ji klausia.

– Aš klausiau, – susijaudinusi tarė mergaitė, – ar jūs jau žinote, ko laukiatės? Berniuko ar mergaitės?

Brukei iš nuostabos atvipo lūpa.

Mergaitės mama pasilenkė jai prie ausies ir kažką pašnibždėjo, gal kad jos klausimas nemandagus ar ne laiku, bet mergaitė tik piktai į ją dėbtelėjo ir sušuko:

– Aš tik paklausiau, ko ji laukiasi!

Brukė bandė nusiraminti. Gal iš to tik pasijuokti – Dievas žino, kaip linksmai sutiks šią žinią jos artimieji ir draugai. Apmetusi akimis patalpą įsitikino, kad niekas jos nesiklauso, pasilenkė prie mergaitės ir tyliai sušnibždėjo: – Laukiuosi mergaitės. – Truputį nesmagu meluoti vaikui. – Labai viliuosi, kad ji bus tokia šauni kaip tu.

Telefonų skambučiai iš draugų ir namiškių pasipylė jau važiuojant iš studijos namo ir nesiliovė dar keletą dienų. Mama pareiškė, kad nors ir užsigavo, sužinojusi naujieną per televiziją, vis tiek labai džiaugiasi, jog jos vienturtė duktė irgi pagaliau taps mama. Tėvas džiaugėsi, kad per nacionalinę televiziją buvo parodyta nuotrauka iš jo jubiliejaus, ir nusistebėjo, kaip juodu su Sintija nieko iki šiol neįtarė. Džuliano mama pateikė savo nuomonę: „Oi, ką tu! Mes dar nesijaučiam tinkantys į senelius!“ Rendis maloniai pasisiūlė įtraukti būsimą Brukės sūnelį į mažąją Grinų vaikų futbolo komandą, kurią jis jau sudarinėjo mintyse, o Mišelė pasisiūlė padėti išpuošti mažylio kambarį. Nola baisiai supyko, kodėl Brukė nepasigyrė jai pirmai, nors vėliau prisipažino atleisianti, jeigu mergaitei bus duotas jos vardas. Ir, aišku, visi iki vieno – kiek galima atsargiau – pareiškė savo pastabas dėl vyno.

Brukė pasijuto daugiau nei įžeista, jog teko įtikinėti savo artimuosius, visą Džuliano giminę, kolegas ir draugus, kad visų pirma ji nesilaukia, o antra – niekada gyvenime nevartotų alkoholio net ir per savo įsivaizduojamą nėštumą. Tikras įžeidimas. Vis dėlto čia galima užuosti ir skepticizmo. Laimė, jai padėjo vienas dalykas, bent trumpam apmalšinęs žmonių smalsumą, – tai kitos savaitės US Weekly numeris, kuriame buvo išspausdinta paparaco nuotrauka, kaip Brukė apsipirkinėja gretimame Gristede. Be abejonės, pilvas nuotraukoje gerokai plokštesnis, bet visa esmė ne čia. Krepšelyje ji laiko bananus, keturis indelius jogurto, litrą mineralinio vandens, flakoną Windex langų valymo skysčio ir, kaip matyti, pakelį higieninių tamponų – „Perlo“ linijos, ypač gerai sugeriančių. O jeigu pasauliui nepaprastai knieti sužinoti dar daugiau – jie buvo apibraukti juodu flomasteriu, o prie jų prierašas: „Alteriai kūdikio nesilaukia!“, tarsi žurnalas, pasitelkęs pagalbon supratingą detektyvą, būtų prisikasęs iki giliausios reikalo esmės.

Po šio puikaus žurnalistinio triuko visas pasaulis sužinojo, kad ji ne tik nesilaukia vaiko, bet dar yra kamuojama stipresnio nei vidutinis menstruacijų ciklo. Nolai šis dalykas sukėlė isterišką juoką, o Brukė ilgai nesiliovė galvojusi, kad dabar visi, pradedant širdies draugu iš dešimtos klasės ir baigiant devyniasdešimt vienų metų seneliu – ką jau kalbėti apie kiekvieną paauglį, namų šeimininkę, reklaminių skrajučių išnešiotoją, parduotuvės pirkėją, grožio salono lankytoją, manikiūro klientę ar šiaurinės Amerikos dalies žurnalo prenumeratorių – visi iki vieno žinos intymiausias jos menstruacinio ciklo smulkmenas. O ji net fotografo nepastebėjo! Nuo tos dienos visus pirkinius, susijusius su seksu, ciklu ar virškinimu, užsisakinėjo ir pirkosi tik internetu.

Laimė, naujagimė Rendžio ir Mišelės dukrytė Ela tapo Brukei puikiu prasiblaškymu. Tarsi Dievo apvaizda iš dangaus ji atėjo į šį pasaulį prabėgus dviem savaitėms po dramos tiesioginėje laidoje „Šiandien“. Be to, ji teikėsi gimti Helovino išvakarėse, šitaip išvaduodama juos iš privalomo dalyvavimo Leo rengiamame šventiniame kostiumų vakarėlyje. Brukė jautėsi nepaprastai dėkinga savo mažajai dukterėčiai. Be perstojo vis pasakojant mergaitės gimimo istoriją (Mišelei vandenys nubėgo vakarieniaujant itališkame restorane, paskui galvotrūkčiais buvo lekiama į ligoninę, kur teko laukti dvylika valandų, o restorano Campanelli savininkas pasisiūlė nemokamai maitinti Elą čia visą gyvenimą), klausantis vaiko raidos pamokų ir skaičiuojant rankyčių ir kojyčių pirštelius, palengva dėmesys Brukei su Džulianu nuslūgo. Bent jau tarp artimiausių žmonių.

Juodu buvo pavyzdinė tetos ir dėdės pora – dar prieš gimstant dukterėčiai spėjo atlėkti į ligoninę su dviem tuzinais niujorkietiškų bandelių ir rūkytos lašišos, kurių būtų užtekę pamaitinti visus gimdymo skyriaus darbuotojus. Šiuo įvykiu, regis, džiaugėsi net Džulianas, meiliai suokdamas mergytei į ausį, kad jos mažulytės rankytės tiesiog sukurtos skambinti pianinu. Brukė ilgam prisimins mažąją Elą kaip paskutinį malonų atokvėpį prieš didžiąją gyvenimo audrą.

4 Santrumpa iš Bredas Pitas ir Andželina Džoli.

Dešimtas skyrius

Kaimynas su duobutėmis skruostuose

Brukės mobilusis suskambo kaip tik įvilkus jai į butą dešimt kilogramų sveriantį kalakutą ir užkėlus jį ant stalviršio virtuvėje.

– Klausau, – atsiliepė ji, pradėjusi kraustyti iš šaldytuvo nereikalingus produktus, kad atsirastų vietos milžiniškam paukščiui.

– Bruke, čia Samara.

Brukė nustėro iš netikėtumo. Samara niekada jai neskambina. Gal jinai nori išgirsti jų nuomonę apie Vanity Fair viršelį? Žurnalas ką tik pasirodė parduotuvių ir kioskų lentynose, ir ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Nuotraukoje Džulianas savo senuoju stiliumi, su džinsais ir ankštais baltais marškinėliais, su savo mėgstama megzta kepuraite šypsodamasis rodo visiems savo žaviąsias duobutes skruostuose. Grožiu jis gerokai pranoko kitus savo grupės narius.