Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Aš jau kalbėjau su Samara ir ji man pažadėjo, kad teisinė Sony agentūros komanda rengiasi…

– Džulianai, aš tau sakau, kad nenoriu dabar apie tai kalbėti, – pakartojo ji. – Tai baisu, šlykštu, bet – viliuosi – absoliučiai neteisinga, ir aš nieko dėl to negaliu padaryti. Rytoj mes rengiam devyniems žmonėms, įskaitant mudu, Padėkos dienos vakarienę, ir man reikia pradėti jai ruoštis.

– Bruke, nenoriu, kad tu bent minutę pagalvotum, jog…

– Gerai, supratau. Bet tu juk rytoj grįši, tiesa? – sulaikiusi kvapą paklausė Brukė.

– Žinoma! Išskrendu pirmuoju reisu, turėčiau nusileisti apie aštuntą ir tada tiesiai iš Gvardijos oro uosto skubėsiu namo. Gal ko parvežti?

Brukė uždarė kompiuterio langą su tuo prakeiktu straipsniu ir atsidarė Padėkos dienos pirkinių sąrašą.

– Man regis, aš jau viską turiu… Nebent dar porą butelių vyno. Vieną baltojo ir vieną raudonojo.

– Būtinai paimsiu, mažule. Netrukus grįšiu namo ir mudu viską aptarsime, gerai? Vėliau dar tau paskambinsiu.

– Mmm. Gerai. – Jos balsas skambėjo šaltai ir abejingai. Ir nors dėl visko kaltas ne Džulianas, ji jautėsi nuskriausta.

Baigusi kalbėti ji pagalvojo, kad pirmiausia reikėtų paskambinti Nolai, o tada mamai, bet galiausiai nusprendė, kad geriausia būtų iš viso nekreipti dėmesio. Brukė paskambino ir pasiteiravo dėl stalo ir kėdžių nuomos, užmarinavo kalakutą ir nuskuto bulves rytdienos bulvių košei. Paskui išvirė spanguolių padažą ir nuskabė šparagus. Tada atėjo laikas imtis didžiojo namų valymo ir baldų perstumdymo, kurio griebėsi garsiai skambant mokyklos laikų hiphopo kompaktinei plokštelei. Apie penktą buvo suplanavusi nueiti pasidaryti manikiūrą, bet pažvelgusi pro langą į gatvę pamatė apačioje prie Escalade visureigio lūkuriuojančius du ar keturis vyrus su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Brukė dirstelėjo į savo nagus, paskui vėl į vyrus: neverta rizikuoti.

Kai vakare drauge su Volteriu susirangė lovoje, jau buvo privertusi save įtikėti, kad viskas savaime pasimirš. Nors Padėkos dienos rytą atsibudus šita mintis vėl pirmoji šmėstelėjo galvoje, kažkaip netrukus pavyko ją išguiti. Reikia dar tiek daug pasiruošti, o žmonės pradės rinktis jau po penkių valandų. Kai truputį po devintos parvažiavo Džulianas, Brukė pareikalavo šios temos neliesti.

– Bruke, manau, negerai palikti visko neišsiaiškinus, – pasakė jis, kartu su ja stumdydamas į pasienius svetainės baldus, kad kambaryje būtų pakankamai vietos išnuomotam stalui.

– Neišmanau, ką dar galėčiau pasakyti. Tai didžiulis melas ir dar labai skaudus. Man tiesiog baisiai nemalonu skaityti tokius dalykus apie save ir savo santuokinį gyvenimą, bet jeigu ten ir yra dalis tiesos, nematau prasmės, kuo toks problemų lopymas galėtų būti naudingas… – pasakė ir klausiamai pažiūrėjo į jį.

– Kiekvienas žodis ten – melas. Ir ta nesąmonė apie mano tėvus, ir kad aš nemanau tavęs esant ta „vienintele“. Viskas yra melas.

– Tad gyvenkime šia diena, gerai? Kada, sakei, išvažiuoja tavo tėvai? Neleisiu Nėjai su Rohanu rodytis čia tol, kol neišvažiuos tavo tėvai. Bijau, kad visi vienu metu čia tikrai neišsiteks.

– Jie atvažiuos taurės vyno lygiai pirmą. Aš sakiau, kad iki antros jie jau turi būti išsinešdinę. Ar tinka?

Brukė pagriebė šūsnį žurnalų ir sukišo į koridoriaus spintą.

– Puiku, nes visi kiti atvyksta antrą. Patikink mane darsyk, kad nesijausčiau kalta, jog mes juos vejam lauk.

Džulianas prunkštelėjo.

– Niekur mes jų nevejam. Jie važiuos pas Keimanus. Patikėk manimi, jie čia neišbūtų ilgiau nė minutės.

Nereikėjo jai tiek jaudintis. Alteriai atvyko laiku, išgėrė taurę vyno, kurį patys ir atsivežė („Oi, mielieji, pasilikite savo vyną svečiams, o dabar išgerkime po taurę geresnio“), mestelėjo tik vieną nepagarbią repliką dėl buto („O jis visai neblogas, tiesa? Tik aš stebiuosi, kaip jūs nuo pat pradžių ir dar iki šiolei jame gyvenate?“) ir išvyko penkiolika minučių anksčiau, nei buvo numatyta. Jiems išėjus po pusės minutės vėl sučirškė durų skambutis.

– Kilkit į viršų, – šūktelėjo Brukė į garsaspynės mikrofoną.

Džulianas suspaudė jai ranką ir nuramino:

– Bus nuostabu, pamatysi.

Brukė atidarė duris ir į butą nė nepasisveikinusi įgriuvo jos mama.

– Mažylė miega, – pareiškė ji, tarsi praneštų apie svarbų šalies prezidento ir pirmosios ponios atvykimą. – Kur ją paguldyti?

– Tuoj pažiūrėsim. Kadangi mes valgysime svetainėje, o jūs, spėju, nenorėsite jos nešti į vonią, lieka vienintelis pasirinkimas. Ar nenorėtum jos paguldyti ant mūsų lovos? – paklausė Brukė.

Tarpduryje pasirodė Rendis ir Mišelė su mažąja Ela nešiojamoje kėdutėje.

– Ji dar labai maža ir nemoka vartytis, tad galim guldyti ir ant lovos, – pasakė Mišelė ir gunktelėjusi pabučiavo Džulianą.

– Jokiu būdu! – užprotestavo Rendis, vilkdamas paskui save kažką panašaus į sulankstytą palapinę. – Kam tada aš tempiau čia šitą maniežą? Ant lovos mes jos tikrai neguldysime.

Mišelė pažiūrėjo į Brukę iškalbingu žvilgsniu, bylojančiu: „Kas gali ginčytis su perdėm atsargiu tėtušiu?“, ir abi nusijuokė. Rendis su ponia Grin nunešė Elą į miegamąjį, o Džulianas ėmė pilstyti į taures vyną.

– Na… Tai kaip tu laikaisi? – paklausė Mišelė.

Brukė užšovė orkaitę, sumažino temperatūrą ir atsisuko į Mišelę.

– Normaliai. O kas?

Brolienė iškart suskubo atgailauti:

– Oi, atleisk. Turbūt nereikėjo klausti, bet tas straipsnis… Toks… Piktas.

Brukė garsiai truktelėjo oro.

– O, taip. Aš maniau, kad dar niekas nespėjo jo perskaityti. Juk dar spaudoj nepasirodė, tiesa?

– Esu tikra, niekas dar jo neskaitė! – pritarė jai Mišelė. – Man jį internetu persiuntė viena draugė, nes ji baisiai mėgsta naršyti paskalų svetainėse. Niekas tiek daug neskaito, kaip ji.

– Supratau. Klausyk, gal nuneštum ant stalo? – paprašė Brukė ir padavė Mišelei lėkštę su sūriu, mažais dubenėliais figų džemo ir traškučiais.

– Žinoma, – atsakė Mišelė. Brukė pamanė, kad Mišelė užuominą suprato, bet ji išėjo iš virtuvės, už poros žingsnių stabtelėjo, atsigręžė ir tarė:

– Žinai, mums vis kažkas skambina ir klausinėja apie jus. Bet mes nieko nepasakojam.

– Kas skambina? – paklausė Brukė panikos apimtu balsu, kurią iki šiol jai sėkmingai sekėsi slėpti. – Nepamiršk, kad aš jūsų prašiau nieku gyvu nesikalbėti apie mus su jokiais žurnalistais. Nei telefonu, nei gyvai, niekaip.

– Oi, žinau, žinau. Mes taip ir darom. Bet aš pagalvojau, kad turėtum žinoti, jog visur pilna tykančių smalsuolių.

– Taigi. Tik sprendžiant iš informacijos tikslumo, jų šaltiniai nelabai patikimi, – pareiškė Brukė ir įsipylė dar vieną taurę baltojo vyno.

Mamos balsas nutraukė nejaukią tylą ir Mišelė nuskubėjo į kambarį su lėkšte sūrio.

– Kokie čia reikalai? – paklausė ji, pakštelėdama Brukei į viršugalvį. – Aš taip apsidžiaugiau, kad tu ėmeisi šios šventinės vakarienės. Man būdavo taip liūdna, kai kelerius metus iš eilės jūs vis lėkdavot švęsti pas savo tėvą.

Brukė jai neprisipažino, jog vienintelė priežastis, kodėl ji šiemet pati nusprendė surengti Padėkos vakarienę, buvo ta, kad jos tėvas su Sintija išvažiavo švęsti pas šios artimuosius į Arizoną. Be to, jai buvo smagu nors vieną popietę pagaliau pasijausti suaugusiai.

– Na, dar pažiūrėsim, ką pasakysi, kai prapjausim kalakutą, – atsakė jai Brukė.