Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Kaip, Bruke, tau sekasi darbe? – pilna burna žiaumodamas šokoladinį pyragėlį paklausė Rohanas.

Brukė gurkštelėjo kavos ir atsakė:

– Neblogai. Man patinka darbas ligoninėje, bet po poros metų tikiuosi imtis savo verslo.

– Judviem su Nėja reiktų pagalvoti apie bendrą verslą. Pastaruoju metu ji apie nieką kita ir nekalba.

Brukė pažvelgė į Nėją.

– Tikrai? Ketini imtis privačios praktikos?

Nėja linktelėjo galvą taip energingai, kad net keliskart sumaksėjo jos uodegytėn surišti plaukai.

– Tikrai tikrai. Tėvai pasisiūlė paskolinti pinigų pirmai pradžiai, bet man verslui įsukti reikalingas partneris. Aišku, apie tai pradėsiu galvoti tik tada, kai grįšim į miestą…

– Aš nieko nežinojau! – sušuko Brukė vis labiau žavėdamasi.

– Juk negaliu visą gyvenimą dirbti moterų konsultacijoj. Gal kada nors ir mes susilauksime šeimos pagausėjimo, – Nėja kažkaip keistai pažvelgė į Rohaną, o šis lyg susigėdęs nudūrė akis į šalį, ir Brukė pagalvojo, kad jie turbūt jau laukiasi, – todėl man bus reikalingas laisvesnis grafikas. Idealiausias variantas – nedidelė privati klinika, kurioje konsultuojama apie motinos ir kūdikio mitybą prieš gimdymą ir po jo. Gal dar reikės priimti ir laktacijos specialistą, nežinau.

– Aš apie tai irgi visą laiką galvoju! – sušuko Brukė. – Man dar liko devyni mėnesiai iki pilnų metų darbo klinikoje stažo, bet paskui…

Nėja švelniai atsikando gabalėlį burfi ir nusišypsojo. Nusisukusi į kitą stalo pusę paklausė:

– Ei, Džulianai, ar sukrapštytum savo žmonai pirmai pradžiai?

Visi pratrūko kvatotis.

Vėliau, kai svečiai išsiskirstė, o Džulianas su Bruke suplovė indus ir sulankstė kėdes, ji susirangė ant sofos šalia savo vyro.

– Keista, kad Nėja irgi svajoja apie tuos pačius dalykus kaip aš, tiesa? – susijaudinusi paklausė Brukė. Nors per desertą pokalbis nukrypo į visai kitas temas, ji vis tiek nesiliovė apie tai galvojusi.

– Būtų visai neblogai, – atsakė Džulianas, pakšteldamas jai į pakaušį. Jo telefonas visą vakarą įkyriai skambėjo ir nors jis visaip stengėsi jį užtildyti ir apsimesti, kad viskas gerai, vis tiek buvo smarkiai išsiblaškęs.

– Man irgi būtų labai gerai, nes jeigu imčiausi privačios praktikos, turėčiau daugiau laisvo laiko keliauti kartu su tavimi, būčiau daug laisvesnė negu dabar. Puiku, tiesa?

– Mhm. Žinoma.

– Turiu galvoje, laikas ir pastangos, kuriuos įdedi kurdamas savo verslą – apie pinigus aš jau nekalbu, – yra didžiuliai, betgi mums abiem imtis veiklos būtų tiesiog šaunu. Galėtume dirbti viena už kitą ir neprarastume viena kitos pacientų. Tiesiog tobulas scenarijus, – džiūgavo Brukė.

Jai mirtinai reikėjo gerų naujienų. Džuliano kelionės, žurnalistų smalsavimas, vis dar skaudžiai geliantis straipsnis, – džiugi vilties kibirkštėlė padėjo šiuos negerumus užslopinti.

Ir vėl suskambo Džuliano telefonas.

– Dabar jau gali atsiliepti, – pasakė ji kiek pikčiau, nei norėjo.

Džulianas pažiūrėjo į telefono ekraną, kur švietė užrašas „Leo“, ir nuspaudė mygtuką „kalbėti“.

– Labas. Sveikinu su Padėkos diena. – Kelis kartus linktelėjo, nusijuokė, paskui tarė: – Taip, žinoma. Gerai. Pasikalbėsiu su ja, bet neabejoju, kad galės. Taip. Gali mus užrašyti. Iki.

Atsisuko į ją plačiai iki ausų šypsodamasis ir tarė:

– Spėk, kur keliausim.

– Kur?

– Mano miela, mus pakvietė į ypač išskirtinius Sony agentūros šventinius pietus ir kokteilių vakarą. Leo sako, kad vakarop visi eis švęsti į miestą, bet tik patys geriausi atlikėjai dieną kviečiami prisijungti prie aukščiausios agentūros valdžios ir važiuoti švęsti į kažkokį beprotiškai prabangų, kelių trilijonų vertės namą Hamptone. Pirmyn ir atgal mus skraidins sraigtasparnis. Niekur apie šį pobūvį neskelbiama, nes dėl išskirtinumo jis laikomas griežčiausioje paslaptyje. Ir mes ten dalyvausime!

– Oho, neįtikėtina. Kada jis vyks? – paklausė Brukė ir mintyse jau taršė drabužių spintą, kaip reikės apsirengti.

Džulianas pašoko nuo sofos ir nubėgo į virtuvę.

– Penktadienį prieš Kalėdas. Nežinau, kokia bus mėnesio diena.

Brukė čiupo jo telefoną ir susirado kalendorių.

– Gruodžio dvidešimta? Džulianai, juk tai paskutinė mano diena Hantlio mokykloje prieš išeinant žiemos atostogų.

– Na ir kas? – Jis išsitraukė iš šaldytuvo alaus.

– Ogi tas, kad bus mūsų šventinis vakaras. Hantlio mokykloje. Manęs pirmą kartą paprašė sudaryti mergaitėms sveiko maisto valgiaraštį iš įvairių gardumynų. Be to, pažadėjau Kailei būtinai susitikti su jos tėčiu ir senele. Į vakarą kviečiami vaikų tėvai, todėl ji labai nori man pristatyti savuosius.

Brukė didžiavosi, kokią neįtikėtiną pažangą pasiekė su mergaite per pastaruosius keletą mėnesių. Padažninusi savo susitikimus su Kaile ir užduodama jai nemažai tiesių klausimų apie Vitnę Vais, Brukė galiausiai ne tik įsitikino, kad mergaitė piktnaudžiavo purgenu, bet ir suprato, jog pastaruoju metu ji nebeatitinka jokių sunkaus valgymo sutrikimo simptomų. Teko daug kalbėtis ir klausytis, skirti jai nemažai dėmesio. Kailė atgavo bemaž visą taip sparčiai numestą svorį ir dabar atrodė įgavusi daugiau pasitikėjimo bei susitaikiusi su savo išvaizda. O svarbiausia, ji ėmė lankyti dramos būrelį ir laimėjo taip trokštamą antraeilį vaidmenį šių metų spektaklyje „Vest Saido istorija“. Ir pagaliau susirado draugų.

Džulianas vėl prisėdo šalia jos ant sofos ir įsijungė televizorių. Kambarį užliejo triukšmas.

– Ar gali pamažinti garsą? – paprašė Brukė, stengdamasi balsu neišduoti susierzinimo.

Jis pakluso, bet pirma keistai į ją dėbtelėjo.

– Nenoriu bloginti situacijos, – tarė jis, – bet ar negalėtum mokykloj pasakyti, kad susirgai? Kalbama apie sraigtasparnius ir susitikimą su Sony agentūros muzikos skyriaus vadovu. Ar nemanai, kad išrinkti pyragėlius už tave galėtų ir kas nors kitas?

Dar niekada per penkerius jų bendro gyvenimo metus jis nebuvo Brukei toks nuolankus, toks neįtikėtinai maloningas. O blogiausia, kad jis kažkaip keistai į ją žiūrėjo, nesuvokdamas, kad kalba įžeidžiai ir savanaudiškai.

– Žinai ką? Neabejoju, kad „išrinkti pyragėlius“ galėtų ir kas nors kitas, kaip tu asiliškai sakai, nes ką reiškia mano kvailas, nereikšmingas darbas, palyginti su pasaulinio garso tavuoju, tiesa? Deja, tu pamiršti vieną dalyką. Man patinka tai, ką darau. Aš padedu mergaitėms. Kailei aš skyriau marias laiko ir išnaudojau begalę energijos, ir žinai ką? Visa tai atsipirko. Dabar ji gerokai laimingesnė ir sveikesnė, nei buvo prieš metus. Nebekenkia sau ir kasdien neberauda. Suprantu, kad šito nepalyginsi su tavo ketvirtąja vieta populiariausių dainų sąraše tavajame pasaulyje, bet manajame tai irgi didelis laimėjimas. Tad ne, Džulianai, aš su tavim į tą beprotiškai prabangų „vipinį“ vakarėlį nevažiuosiu, nes turėsiu dalyvauti šventėje savo darbe.

Ji pakilo nuo sofos ir perliejo jį piktu žvilgsniu, laukė atsiprašymo, puolimo, bet ko, tik ne to, ką jis darė: sėdėjo ir nieko nematančiu žvilgsniu spoksojo į pritildytą televizorių, nepatikliai kraipė galvą, o veidas tarsi sakė: „Aš vedžiau beprotę.“

– Ką gi, gerai, kad išsiaiškinom, – tyliai tarė ji ir nuėjo į miegamąjį.

Brukė laukė, kada jis ateis ir juodu dar pasikalbės, jis ją apkabins, primins, kad negerai eiti miegoti susipykus, bet kai po geros valandos tyliai nusėlino į svetainę, rado jį susirangiusį ant sofos, apsiklojusį purpuriniu megztu pledu ir tyliai knarkiantį. Apsisukusi viena grįžo į lovą.