Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Vienuoliktas skyrius

Tekilos iki kaklo ir aštuoniolikmetės šalia

Džulianas ėmė juoktis, kai į priekį išsiveržė stambesnis omaras.

– Pirmauja beveik kilogramo bėgikas. Mielieji, jie tuoj pasuks už kampo, – geriausio sporto komentatoriaus balsu šūkavo Džulianas. – Manau, laimės šitas.

Pirmojo varžovas, gerokai mažesnis omaras juodu žvilgančiu kiautu ir, kaip Brukei atrodė, liūdnomis akimis, iš visų jėgų stengėsi sumažinti juos skiriantį atstumą.

– Palauk, neskubėk, – tarė Brukė Džulianui.

Jie abu sėdėjo virtuvės vidury ant grindų, atrėmę nugaras į spinteles, ir garsiai ragino savuosius lenktynių dalyvius. Brukė jautėsi truputį kalta – serga už omarą, kurį paskui teks mesti į puodą su verdančiu vandeniu, bet jie juk to nežino. Tik tuomet, kai Volteris bakstelėjo gyvį snukiu, o šis nepajudėjo nė per pirštą, Brukė čiupo savąjį nuo grindų ir išgelbėjo nuo tolesnių kančių.

– Pasidavęs savo noru užleidžia vietą laimėtojui! Aš nieko prieš, – sušuko Džulianas ir keliskart sumosikavo kumščiu ore, o tada atkišo ranką savo nugalėtojui su gumele apvyniotomis žnyplėmis. Volteris pratrūko loti.

– Nugalėtojas meta visus į vandenį, – tarė Brukė, rodydama į puodą omarams virti, kurį jie užtiko Alterių indaujoje. – Bijau, kad aš to padaryt nesugebėsiu.

Džulianas atsistojo nuo grindų ir padavė ranką Brukei.

– Eik pažiūrėti, ar gerai kūrenasi židinys, o aš susitvarkysiu su šitais.

Brukė paklausė jo patarimo ir nuėjo į svetainę, kur prieš kelias valandas Džulianas išmokė ją užkurti židinį. Šį darbą visada atlikdavo jos tėvas arba Rendis, ir dabar ji džiaugėsi pajutusi, koks didelis malonumas taisyklingai sukrauti malkas, o paskui stumdyti žarstekliu nuodėgulius. Brukė paėmė iš krepšio prie židinio vidutinio dydžio pliauską ir atsargiai padėjo įstrižai ant viršaus. Paskui atsisėdo ant sofos ir lyg apžavėta žiūrėjo į ugnį. Kitam kambary išgirdo skambant Džuliano telefoną.

Jis atėjo iš virtuvės nešinas dviem taurėmis raudonojo vyno ir prisėdo šalia jos ant sofos.

– Išvirs po penkiolikos minučių. Jie nieko nespėjo pajusti. Tikrai.

– Aha. Neabejoju, kad jiems tai patiko. Kas skambino? – paklausė Brukė.

– Skambino? Ai, nežinau, koks skirtumas.

– Į sveikatą, – pasiūlė Brukė ir jie susidaužė taurėmis.

Patenkintas Džulianas giliai atsiduso, taip, tarsi sakytų, kad pasaulį valdo visiška tvarka.

– Gera čia, tiesa? – paklausė jis. Ir atsiduso tinkamai, ir sentimentai vietoj, bet kažkodėl Brukei visa tai pasirodė keista. Per daug jau jis malonus.

Likus kelioms savaitėms iki didžiojo Sony vakarėlio, jųdviejų santykiai pastebimai įsitempė. Džulianas vylėsi, kad Brukė išsisuks nuo įsipareigojimų Hantlio mokykloje, o kai ji to nepadarė – ir jis turėjo skristi į Hamptoną be antrosios pusės, – jo vos neištiko šokas. Ištisas dešimt dienų po vakarėlio jie nuolat mandagiai apie tai diskutavo, bet Brukė niekaip negalėjo nusikratyti jausmo, kad Džulianas vis tiek nesuvokia jos siekių, ir nors abu didvyriškai stengėsi apeiti aštrius kampus ir elgtis tarsi nieko blogo nebuvo įvykę, vis tiek tarp jų nebebuvo taip kaip anksčiau.

Brukė gurkštelėjo vyno ir pajuto pažįstamą deginantį jausmą, kai skystis nuteka skrandžiu žemyn.

– Gražu – per silpnas žodis. Čia tiesiog nuostabu, – apsimestinai oficialiai pataisė ji.

– Nesuprantu, kodėl mano tėvai žiemą nepasilieka čia. Juk čia taip žavu, kai sninga. Kūrenasi židinys, aplink niekas nesipainioja.

Brukė nusišypsojo.

– Niekas nesipainioja – būtent šito jie ir negali pakęsti. Kokia prasmė eiti vakarieniauti į Niko ir Tonio restoraną, jeigu niekas nepamatys, kad sėdėjai prie geriausio staliuko?

– Taip, žinoma. Tam geriausiai tinka Anglija. Neabejoju, kad jie dabar laimingi grumdosi su miniomis atostogautojų. Be to, dabar ten viskas du tris kartus brangiau, bet jie tą dievina. Jaučiasi ypatingi. Ir laimingi kaip devintam danguj.

Nors nė vienas iš jų garsiai neprisipažino, abu labai džiaugėsi, kad Alteriai turi namą Rytų Hamptone. Ne dėl to, kad jie čia nors savaitę būtų praleidę su Džuliano tėvais ar būtų drįsę aplankyti juos vasarą, – net jų vestuvės buvo surengtos kovo pradžioje, kai dar žemė apsiklojusi sniegu, – bet šie namai ištisus šešis mėnesius per metus teikė jiems nemokamą, prabangią priebėgą nuo miesto. Pirmuosius keletą metų jie gan dažnai naudojosi šia privilegija, lėkė čia ankstyvą pavasarį žiūrėti pirmųjų besiskleidžiančių žiedų, aplankyti vietos vynuogyno ar spalį pasivaikščioti po paplūdimį, kai oras jau pradeda vėsti ir bjurti, bet kai abiejų dienotvarkės pasidarė tokios beprotiškai įtemptos, jau bene metai neatsiranda laiko čia atlėkti. Džulianui šovė galvon atvažiuoti čia sutikti Naujųjų vieniems, tik jiedviem abiem, ir nors Brukė įtarė tai būsiant veikiau mėgavimąsi taikia ramybe nei norą pabūti dviese, mielai sutiko.

– Paruošiu salotų, – stodamasi pasisiūlė Brukė. – Ko norėtum?

– Aš tau padėsiu.

– Kur dingo mano ankstesnis vyrelis?

Vėl suskambo Džuliano telefonas. Jis žvilgtelėjo į ekraną ir įsimetė kelnių kišenėn.

– Kas skambino?

– Nežinau. Nežinomas numeris. Neįsivaizduoju, kas dabar galėtų man skambinti, – pasakė jis ir nusekė paskui ją į virtuvę. Niekieno neprašomas nukošė virtas bulves ir pradėjo trinti košę.

Pokalbis per vakarienę mezgėsi lengviau ir paprasčiau, už tai turbūt reikėjo dėkoti vynui. Tarp jų kybojo žodžiais neišreikštas abipusis susitarimas nekalbėti apie darbą, – nei apie jo, nei apie jos. Užtat pasiplepėjo apie Nolą ir neseną jos paaukštinimą, apie Rendžio džiūgavimus susilaukus mažylės Elos ir dar apie tai, ar jiems pavyks ištaikyti kurį savaitgalį nulėkti dviem pailsėti į šiltesnius kraštus, nes naujaisiais metais Džuliano dienotvarkė turėtų būti ganėtinai apkrauta.

Šokoladiniai keksiukai, kuriuos Brukė buvo iškepusi desertui, išėjo minkštesni, nei tikėjosi, o paskaninti kremu, vaniliniais ledais ir šokolado pabarstukais labiau priminė karštą šokoladinę masę, bet vis tiek buvo labai gardu. Džulianas apsirengė lyg sniego senis ir išsiruošė prieš miegą pavedžioti Volterio, o Brukė tuo tarpu suplovė lėkštes ir išvirė kavos. Juodu vėl susėdo prie židinio. Ir vėl suskambo jo telefonas, bet jis nutildė garsą nė nežvilgtelėjęs į ekraną.

– Kaip jautiesi šiandien nekoncertuodamas? Turbūt buvo labai sunku atsisakyti, tiesa? – paklausė Brukė, padėjusi galvą jam ant kelių.

Džulianas buvo pakviestas koncertuoti per MTV Naujųjų metų sutikimo šventę Taimso aikštėje, o vėliau ir linksminti garsių svečių, kurie po vidurnakčio persikels švęsti į Rivingtono viešbutį. Džulianas labai apsidžiaugė, kai ankstyvą rudenį jam apie tai pranešė Leo, bet šventei artėjant jo entuziazmas pastebimai blėso. Kai praeitą savaitę jis paliepė Leo koncertą atšaukti, niekas taip smarkiai nenustebo – ir neapsidžiaugė – kaip Brukė. Juo labiau kai jis atsisuko į ją ir paklausė, ar nenorėtų važiuoti su juo į Hamptoną ir tyliai ten praleisti vakaro dviese.

– Šįvakar geriau apie tai nekalbėkime, – atsakė jai Džulianas. Brukė matė, kad jis nori pasirodyti jai jautrus, bet buvo aišku, kad kažkas jam neduoda ramybės.

– Žinau, – tarė Brukė, – bet noriu įsitikinti, kad tu tikrai nesigaili tai padaręs.

Džulianas paglostė jai plaukus.

– Tau gal negera, moterie? Po tos dramos laidoje „Šiandien“, po tiek kelionių ir žinant, kad kitąmet viskas bus dar klaikiau, man tiesiog reikia pailsėti. Mums abiem reikia atokvėpio.