Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Akies krašteliu Brukė pamatė šviesos blyksnį ir akimirksnį pagalvojo, jog labai keista, kai per pūgą ima žaibuoti. Nespėjus jai to pasakyti garsiai, prie staliuko išdygo padavėja.

– Aš… A… Oho, – lemeno ji, nė kiek ne mažiau sutrikusi nei nustebusi, – atleiskite dėl tų fotografų… – Jos balsas nuslopo, o Brukė grįžtelėjo atgal ir išvydo keturis vyrus, prisiplojusius prie kavinės lango. Džulianas tikriausiai pastebėjo juos anksčiau už ją, nes griebė jai už rankos ir tarė:

– Laikas nešdintis iš čia.

– Kavinės savininkas neleido jiems užeiti į vidų, tačiau nuvyti nuo šaligatvio ne mūsų valioje, – tarė padavėja. Atrodė, ji tuoj tuoj ims ir paprašys autografo, bet Brukė sumetė, kad jiems nieko nelaukus reikia iš čia sprukti.

Ištraukusi iš piniginės dvi dešimtines, kyštelėjo merginai ir paklausė:

– Ar čia yra atsarginis išėjimas? – Merginai linktelėjus, Brukė suspaudė Džulianui ranką ir tarė: – Eime.

Sugriebę krūvon paltus, pirštines ir šalikus, jie tiesiu taikymu nulėkė prie užpakalinių kavinės durų. Brukė stengėsi negalvoti, kaip baisiai ji dabar atrodo, kaip smarkiai nenori, kad pasaulis pamatytų nuotraukas, kur ji tik su sportiniu treningu ir į arklio uodegą sukeltais plaukais, tačiau labiausiai už viską ji dabar troško apsaugoti Džulianą. Laimė, džipą jie buvo palikę vidiniame kieme, tad spėjo įšokti į jį, užvesti variklį ir pasukti iš aikštelės dešinėn, kol paparacai jų nesuuodė.

– Ką dabar darysim? – apimtas panikos, paklausė Džulianas. – Grįžti namo negalim, nes jie seks paskui mus. Patykos ir atsivilks.

– Ar nemanai, kad jie jau žino, kur mes apsistoję? Argi kitaip jie būtų čia atsibeldę?

– Nežinau. Mes esame pačiame Rytų Hamptono kaimelio centre. Jeigu žinai, jog kažkas tikrai vidury žiemos atvažiavo į Hamptoną, tai kur daugiau ieškoti, jeigu ne centre? Manau, jiems labai pasisekė.

Džulianas pasuko į rytus dvidešimt septintuoju keliu, tolyn nuo tėvų namų. Juos sekė net dvi mašinos.

– Galima grįžti į miestą.

Džulianas plekštelėjo delnu per vairą.

– Visi mūsų daiktai liko tėvų name. Be to, kelias labai slidus, galim užsimušti.

Kurį laiką patylėjęs, Džulianas vėl prabilo:

– Surink paprastą policijos telefono numerį ir įjunk garsiakalbį.

Brukė nenumanė, koks jo planas, bet nenorėjo jam priešintis. Surinko numerį, o kai atsiliepė moters dispečerės balsas, Džulianas jai tarė:

– Sveiki. Mano pavardė Džulianas Alteris. Šiuo metu aš važiuoju dvidešimt septintuoju keliu į rytus, tuoj už Rytų Hamptono kaimelio. Dideliu greičiu mus vejasi kelios fotografų mašinos. Bijau, jeigu važiuosiu namo, jie ims brautis į mano namus. Ar galima kaip nors išsikviesti policijos pareigūną, kuris pasitiktų mus prie namų ir įspėtų fotografus, kad jie pažeidžia asmens privatumą?

Moteris pažadėjo po dvidešimties minučių nusiųsti ką nors prie namo, ir Džulianas, padiktavęs jai adresą, išjungė telefoną.

– Gerai sugalvojai, – pagyrė jį Brukė. – Kaip tau tai šovė galvon?

– Čia ne mano mintis. Leo mane pamokė, ką daryti, kai atsidūręs toliau nuo Manhatano pamatai, kad tave persekioja. Pažiūrėsim, ar pasiteisins.

Dvidešimt minučių jie suko ratus apie kaimelį, paskui Džulianas žvilgtelėjo į laikrodį ir pasuko į dešinę, į siaurą užmiesčio keliuką, vedantį į plačius ganyklų laukus, prie kurių pusės hektaro valdoje stovėjo Alterių namas. Priekinis kiemas didelis ir gražiai sutvarkytas, bet labai arti tvoros, tad lengvai pasiekiamas stipriais teleskopiniais lęšiais. Abiem gerokai palengvėjo, kai prie įvažiavimo į kiemą išvydo policijos automobilį. Džulianas privažiavo prie jo, stabtelėjo ir nuleido langą. Dabar juos sekė nebe dvi, o keturios fotografų mašinos, ir visos išsirikiavo už jo. Tuoj pat pasigirdo fotoaparatų spragsėjimas, nes policininkas išlipo iš automobilio ir nuėjo prie džipo.

– Laba diena, pone. Aš Džulianas Alteris, o čia mano žmona Brukė. Mes norime ramiai patekti į savo namą. Ar galite mums padėti?

Pareigūno būta jauno, netoli trisdešimties, ir jis visai neatrodė supykęs, kad kažkas jam sugadino Naujųjų metų rytą. Brukė mintyse dėkojo Dievui ir tyliai vylėsi, kad policininkas pažins Džulianą.

Šis jų nenuvylė.

– Sakot, Džulianas Alteris? Mano mergina – didžiausia jūsų gerbėja. Mums teko nugirsti gandą, kad jūs čia apsigyvenot, bet nenorėjom patikėti. Ar čia jūsų namas?

Džulianas žvilgtelėjo į vyro kortelę su pavarde ir tarė:

– Tikrai taip, pareigūne O’Mali. Džiaugiuosi, kad jūsų mergina gerbia mano talentą. Kaip manot, ar ji norėtų mano albumo su autografu?

Fotoaparatai nesiliovė spragsėję, o Brukė spėliojo, kokie prierašai turėtų atsirasti po nuotraukomis. „Džulianas Alteris suimtas už lenktyniavimą apsisvaiginęs kvaišalais“, „Policijos pareigūnas Alteriui: tokie kaip tu čia nepageidaujami“, o gal visų mėgstamiausias „Alteris bando atversti pareigūną į scientologų tikėjimą“.

Tai išgirdus O’Malio veidas net nušvito.

– Dar ir kaip, – atsakė jis, pūsdamas į paraudusias ir sužvarbusias rankas. – Tikrai labai norėtų.

Nespėjus Džulianui dar ką nors pasakyti, Brukė atidarė daiktadėžę ir padavė jam „Prarastųjų“ kompaktinę plokštelę. Jie tyčia buvo įmetę tėvams į mašiną vieną naujutėlaitę plokštelę, kad pažiūrėtų, ar jie teiksis iki vasaros ją paklausyti, bet dabar suprato, kad šita proga gerokai vertesnė. Paskui pasiraususi rankinuke Brukė padavė jam rašiklį.

– Jos vardas Kristė, – pasakė pareigūnas ir net dukart padiktavo paraidžiui.

Džulianas nuplėšė nuo kompaktinės plokštelės celofaninę pakuotę, išėmė suliniuotą lapelį ir užrašė: „Su meile Kristei. Džulianas Alteris.“

– Oi, ačiū. Numirs iš laimės, – tarė O’Malis ir atsargiai įsidėjo plokštelę į vidinę uniforminės striukės kišenę. – Sakykit, kuo galiu jums padėti?

– Suimti tuos nevidonus? – šypsodamasis pasufleravo Džulianas.

– Deja, šito padaryti negaliu, bet aš jiems liepsiu drožti savais keliais ir priminsiu privačios valdos taisykles. O jūs važiuokit į kiemą. Aš su jais pasikalbėsiu. Jei dar ko nors reikės, skambinkit.

– Ačiū! – abu kartu padėkojo Brukė su Džulianu. Atsisveikinę su O’Maliu ir nė negrįžtelėję atgal, įvažiavo į garažą ir nuleido pakeliamuosius vartus.

– Mielas vaikinas, – tarė Brukė, kai abu nuėjo į pagalbines patalpas ir nusispyrė batus.

– Tuoj pat skambinu Leo, – pasakė Džulianas, eidamas į tėvo darbo kambarį namo gale. – Mus atakuoja fotografai, o jis sau lepinasi kažkur paplūdimy.

Brukė palydėjo jį akimis, o tada nuėjo per kambarius užtraukti užuolaidų. Ankstyvą popietę jau buvo gerokai apniukę, tad ji aiškiai matė, kaip einant nuo vieno lango prie kito blyksi į ją nukreipti fotoaparatai. Pro vieną svečių kambario langą antrame aukšte ji dirstelėjo į kiemą ir vos nesuspigo pamačiusi vyrą su teleobjektyvu, didumo sulig futbolo kamuoliu, nutaikytu tiesiai į ją. Name buvo tik vienas langas be užuolaidų – mažo vonios kambarėlio, kuriuo niekas nesinaudojo, trečiajame aukšte, – bet Brukė nerizikavo ir dėl jo. Lipnia juosta užklijavo ant jo juodą celofaninį šiukšlių maišą, o tada nulipo žemyn pažiūrėti, ką veikia Džulianas.

– Kaip tu? – paklausė ji, atidarydama darbo kambario duris, nors pasibeldusi nesulaukė iš jo atsakymo.

Džulianas pakėlė akis nuo kompiuterio.

– Normaliai. O tu? Atleisk, kad taip išėjo, – atsiprašė jis, bet Brukė nesuprato, kodėl jo toks tonas. – Suprantama, viskas sugadinta.