Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Įžengusi į savo numerį nusišypsojo vienai iš padėjėjų – kas šiais laikais dar gali likti doras ir sąžiningas? – ir ši, burbtelėjusi tik „labas“, nuvedė ją tiesiai prie vizažisto kėdės. Begalinis jaudulys, užklojęs kambarį lyg sunki šlapia marška, dar nereiškė, kad vakaras nebus įspūdingas. Brukė neketino leisti, kad pasiruošimas gadintų jai nuotaiką.

– Sutikrinam laikrodžius! – erzinamai spigiu balsu, o dar ir sodria niujorkietiška tarme sušuko viena iš padėjėjų.

– Dešimt po pirmos! Truputis po pirmos! Viena ir dešimt! – vienu balsu jai atsiliepė dar trys žmonės, o visų jų balsuose buvo girdėti panika.

– Gerai, mielieji, pasiskubinam, pasiskubinam! Mums liko valanda ir penkiasdešimt minučių, o sprendžiant iš įvykių eigos, tai reiškia… – Ji nutilo ir demonstratyviai apžvelgusi kambarį įrėmė žvilgsnį tiesiai Brukei į akis, o tada užbaigė mintį: – Kad mes savo darbo dar nė nepradėjome.

Brukė nedrąsiai kilstelėjo ranką, stengdamasi nesukliudyti dviem merginoms, dažančiom jai akis, ir pakvietė padėjėją prieiti prie jos arčiau.

– Klausau, – tarė Natalija, nė trupučio neslėpdama susierzinimo.

– Kada, manote, grįš Džulianas? Man reikia jam…

Natalija atstatė vos apčiuopiamą klubą ir įbedė akis į Lucite segtuvą su gnybtuku.

– Tuoj pasakysiu. Dabar jam baigia daryti atpalaiduojamąjį masažą ir jis eis skustis su karštomis putomis, čia grįš lygiai antrą valandą, bet dar jam reikia susitikti su siuvėju, kad šis pažiūrėtų, ar tikrai gerai guli švarko atlapai.

Brukė maloniai nusišypsojo nerimastingai trypčiojančiai merginai ir nusprendė imtis kitokios taktikos.

– Jūs turbūt labai laukiate, kad greičiau baigtųsi ši košmariška diena. Kaip matau, jūs nė akimirką nesustojate, vis bėgate ir bėgate.

– Ar šitaip jūs norite man pasakyti, kad sušiktai atrodau? – piktai atkirto Natalija, o jos ranka automatiškai pakilo prie plaukų. – Jeigu tikrai blogai atrodau, tai verčiau sakykite man tiesiai.

Brukė atsiduso. Kodėl šitiems žmonėms neįmanoma įtikti? Kai vos prieš penkiolika minučių ji drąsiai paklausė Leo, ar šitam Beverli Hilso viešbuty, kur jie apsistoję, buvo filmuojama ir „Graži moteris“, šis jai atžariai atkirto, esą tegul pati sau eina laisvu laiku ir apžiūrinėja įžymias vietas.

– Aš visai ne tą norėjau pasakyti. Žinau, kad šiandien perdėm įtempta diena, o jūs, man regis, nepaprastai puikiai viską organizuojate.

– Na, kas nors juk turi tai padaryti, – pasakė Natalija ir nuėjo sau.

Brukei kilo noras pasišaukti merginą ir pasikalbėti apie elementarų mandagumą, bet apsigalvojo, nes prisiminė, kad kambaryje už trijų metrų sėdi žurnalistas ir akylai viską stebi. Deja, šitam buvo leista kelias valandas iki Grammy ceremonijos pradžios sekioti iš paskos ir rinkti medžiagą, kuri vėliau bus panaudota rašant didelį meninį straipsnį apie Džulianą. Leo buvo sudaręs kažkokią sutartį, pagal kurią žurnalistui suteikiama nevaržoma teisė visą savaitę stebėti Džulianą, jeigu žurnalas New York pažadės duoti jam viršelį, tad dabar jau ketvirtą žadėtosios savaitės dieną visa Džuliano palyda iš paskutiniųjų stengiasi išspausti veiduose šypsenas ir rodyti, kad nepaprastai myli savo darbą, – deja, jiems tai nelabai sekėsi. Kaskart žvilgtelėjus į žurnalistą – iš pažiūros gan mielą vaikiną – Brukei norėjosi jį pasmaugti.

Ją tiesiog žavėjo gero žurnalisto sugebėjimas susilieti su aplinka. Anais senais laikais jai vis atrodydavo keista, kai sutuoktinių pora bara ar užgaulioja savo pasamdytus žmones ar netgi kalbasi telefonu prie sensacijas medžiojančių rašeivų, bet dabar tokie dalykai jai paprasčiausiai atrodė apgailėtini. Vyrukas iš New York jau keturias dienas it šešėlis slankiojo paskui juos, apsimesdamas, kad nieko nemato, negirdi ir nekalba, todėl atrodė pavojingas tiek, kiek sienų apmušalai. Nors, kita vertus, Brukė žinojo, jog kaip tik čia ir slypi visas jo pavojingumas.

Brukė išgirdo džergžtelint durų skambutį, bet negalėjo pasukti galvos, nes bijojo nusideginti karštomis plaukų sukimo žnyplėmis.

– Gal jau atnešė pietus? – paklausė.

Viena iš vizažisčių purkštelėjo:

– Vargiai. Sunku patikėti, kad Nacių Prižiūrėtojai bent kiek rūpėtų maistas. O dabar nebekalbėkite, bandysiu užmaskuoti jūsų juoko raukšleles.

Į tokias pastabas dabar jau niekas nekreipė dėmesio. Brukė džiaugėsi, kad mergina nepaklausė, ar ji nenorėtų pasišviesinti odos, kad ne taip matytųsi raukšlelės, mat pastaruoju metu tai tapo pagrindine diskusijų tema. Ji pabandė atsipalaiduoti skaitydama Los Angeles Times , bet erzelis kambaryje trukdė susikaupti. Brukė apmetė akimis dviejų šimtų kvadratinių metrų dvigubą viešbučio numerį viršutiniame aukšte, kuriame darbavosi dvi vizažistės, du plaukų stilistai, manikiūrininkė, drabužių stilistė, reklamos agentė, asmeninis patikėtinis, verslo vadybininkas, New York žurnalistas, drabužių primatuotojas iš Valentino mados namų ir dar tiek pagalbinių žmonių, kad užtektų aptarnauti visus Baltuosius rūmus.

Visa tai neginčijamai kvaila, bet Brukė vis tiek nesiliovė viskuo žavėtis. Ji atvyko į Grammy ceremoniją, – į Grammy apdovanojimus! – kur jai teks kartu su vyru prieš visą pasaulį žingsniuoti raudonuoju kilimu. Per menka sakyti, kad tai nerealu; argi tokie renginiai kam gali atrodyti realūs? Kai pirmą kartą prieš devynerius metus ji išgirdo Džulianą dainuojant Rue B kavinėje, nuo to laiko visiems vis kartojo, kad jis tikrai bus žvaigždė. Tik ji neįsivaizdavo, kad žodis „žvaigždė“ gali realizuotis. Roko žvaigždė, pirmo ryškumo žvaigždė. Jos vyras, – tas pats vaikinas, kuris dar ir dabar perkasi Hanes apatinius, supakuotus po tris, mėgsta „Alyvų sode“ šveisti duonos lazdeles ir krapštyti nosį, kai jam atrodo, kad Brukė nemato, – šiuo metu yra tarptautinio masto roko žvaigždė, turinti milijonus krykščiančių, jį dievinančių ir atsidavusių gerbėjų. Jai buvo sunku įsivaizduoti, ar kada nors ateity įstengs iki galo suvokti šią tikrovę.

Durų skambutis džergžtelėjo dar kartą, viena iš neįtikėtinai jaunų padėjėjų prišoko jų atidaryti ir garsiai suspiegė.

– Kas ten? – paklausė Brukė, negalėdama atmerkti akių, nes jos buvo dažomos.

– Apsaugininkas iš Neil Lane parduotuvės, – išgirdo Natalijos atsakymą. – Atnešė jūsų papuošalus.

– Mano papuošalus? – nustebo Brukė. Ji būgštavo, kad irgi nesucyptų iš džiaugsmo, todėl skubiai užsičiaupė ir stengėsi nesišypsoti.

Kai pagaliau atėjo laikas apsirengti suknelę, Brukė bijojo, kad iš susijaudinimo (taip pat ir iš alkio, nes visa armija talkininkų šiame numeryje apie maistą net negalvojo) nenualptų. Dvi padėjėjos atnešė atsegtą įspūdingo grožio Valentino mados namų suknelę, o trečioji prilaikė už rankos, kol Brukė apsivilko. Užtrauktukas švelniai užsliuogė aukštyn jos nugara ir maloniai apgaubė neseniai sulieknėjusius klubus ir meistriškai pakeltą krūtinę, tarsi tokia ji būtų iš tiesų, – nors tokia ji tikrai ir buvo. Undinės stiliaus suknelė puikiai išryškino laibą liemenį ir apdairiai paslėpė apvalainą užpakaliuką, o pro atvirą širdelės formos iškirptę buvo matyti puikus tarpkrūtis, ir tik tiek, kiek reikia. Įskaitant spalvą (sodraus aukso, o ne metalinio blizgesio, tarsi jos pačios puikus žvilgantis įdegis) drabužis puikiai rodė, kaip įspūdingai gali derėti geras audinys ir nepriekaištingas sukirpimas, nė iš tolo nesirungdami su jokiais raukiniais, karoliukais, rankovėmis, šilkinėmis juostomis, žvilgančiais blizgučiais, krinolinais ar netgi kristalais, – be jų suknelė buvo ne tik graži, o tiesiog kvapą gniaužianti. Ir Valentino namų primatuotojas, ir Brukės stilistė pritariamai linkčiojo galvas, o ji pati nesitvėrė džiaugsmu, kad per pastaruosius porą mėnesių padvigubino sportinių pratimų krūvį. Pagaliau visa tai su kaupu atsipirko.